knebénti, -ẽna, -ẽno tr.
1. K knaibyti, lupinėti; krapštyti, rausti: Jis labai nevalgus: paduok mėsos, tai knebẽna knebẽna, kol pavalgo Žvr. Žąsis knebéna šiaudus par skylę iš daržinės J. Gaspadorius kviečius pjauna, o velnias šaknis knebena, išknebenęs sukedena (ps.) rš.
| prk.: Šios mintys nesiliovė jį kankinusios – knebeno jos vis labyn jo protą, širdį (nerimą, rūpestį kėlė) Vrp1902,214.
2. MŽ300 lesti, knapoti: Inpilk jom pelų, tegul knebẽna Ds. Zylelė godžiai pradėjo knebenti mėsos gabaliuką, laikydama nagučiais rš. Užšoko višta ant stalo ir ėmė knebenti duoną iš viso kepalo Klov. Višta knebẽna – lesa, knapoja Jon. Tuo snapu jis viską dirba: krapšto, rausia, knebena Blv.
3. R, MŽ šį tą dirbinėti, knibinėti: Knebénti yra lengvai dirbti J. Bus kas iš tavo juostos: jau kelintą dieną knebeni, ir vis nieko neišeina Srv. Vaikas beknebendamas dėžutę atidarė Erž.
apknebénti tr. K apknaibyti, aplupinėti.
| refl. K.
atknebénti tr.
1. K atgnybti: Atknebénk duonos krislelį Šts.
| refl. tr. K.
2. atrišti, atnarplioti: Stipriai surišau ir suveržiau mezgą, bet jis šiaip taip atknebeno Klov.
| refl.: Knebeno knebeno višta mezgą ir atsiknebẽno (buvo pririšta ir pasileido) Ėr.
išknebénti tr. K
1. rš išknaibyti, išlupinėti.
2. išlesti, iškapoti snapu: Paukščiai visus nukritusius obuolius išknebẽna Pš.
nuknebénti tr. K nulesti, nugnybti; nukapoti; nuknebinėti: Nuknebẽno žąsiukai žolelę nuo kiemo Bsg.
| Tas pušeles nuriubino, nuknebẽno – kelmai vieni Bsg.
paknebénti tr.
1. kiek pagnaibyti, paknėbčioti: Nevalgė tos mėsos, paknebẽno kiek ir paliko Ėr. Aš daug saločių nevalgau, biškį paknebenu, ir viskas Krtn.
2. pakrapštinėti, paknibinėti: Truputį paknebeno – mašina ir vėl eina Klm.
praknebénti tr. K, Bsg pralesti, praėsti; praknebinėti.
suknebénti tr. sulesti, sukapoti: Ateis antys ir suknebeñs obuolius Ėr.