gurgė́ti, gùrga, -ė́jo intr.
1. čiurlenti: Vien upelio sraunus vanduo gurgėjo Vd. Srauni upelė pasišokėdama per akmenėlius gurgėjo Žem. Paversmio krantuose gurgėdami urbė naujas vagas neregimi upokšniai rš.
2. urgzti, gurgti, urkti, burbuliuoti (apie vidurius): Pilvas gùrga ir kliuksi J. Sako, sveikų vidurių arklio pilvas gùrga NmŽ.
3. trankiai važiuoti, bildėti, dundėti: Prikrauti visokių gėrybių vežimai gurga į turgų rš.
4. bartis, niurzgėti: Senis gurga Krkl. Jurgi, ko tu gùrgi – kaip paėsi, negurgė́si Krtv.
apgurgė́ti intr. storai nešvarumais aptekti, apsitraukti: Stalas bulbių lupsnimis apgurgė́jo Nm. Kad puodai nebėgtų, tai ne teip ir apgurgėtų Ds. Vienas prikišo nosį prie apgurgėjusio (apšalusio) stiklo rš. Šaligatviai apgurgėję ledais sp.
nugurgė́ti intr.
1. trankiai nuvažiuoti, nubildėti, nudundėti: Vieškeliu eilė vežimų nugurgėjo rš.
2. nuskęsti, nugarmėti: Nugurgėjo į žemės gilumą ir prasmego Lnkv.
prigurgė́ti intr. prieiti, prisirinkti: Prigurgė́jo pilna troba vyrų Grg.
sugurgė́ti intr.
1. būriu sueiti, sugarmėti: Į vidų sugurgėjo svečiai rš.
2. gurgant sutekėti, suplūsti: Seniai sugurgėjo pavasariniai upeliai į upes rš.
3. suskresti: Suodys ant viškų, ant varpų stogo į gurgulus sugurgė́jo J.