×glùšinti (-yti Skr), -ina, -ino tr.
1. kurtinti.
glùšinamai adv.: Glušinamai dundėjo užpakalyje būbnas rš.
2. mušimu ar kuo kitu atimti sąmonę, svaiginti: Kam dar tu jį glùšini, jis ir teip jau glùšas Skr.
3. vadinti glušu: Neglùšink kitų, pats glušas būdamas Rk.
4. slopinti, stelbti: Širdys glušintos atgijo vėl sp.

×apglùšinti tr.
1. apkurtinti: Didelis sprogimas apglušino žmones rš.
2. apsvaiginti: Rūpesčiai apglùšina žmogui galvą Jnš. Šitie dūmai apglùšino mane, skauda galvą Ds. Kaip davė kuolu galvon, ir apglùšino Dgl.
| refl.: Ji turbūt apsiglùšino kur, kad jai pinigai nesueina Skr.
3. nustelbti: Žolės burokus visiškai apglùšino Viln.

×priglùšinti tr.
1. pritrenkti, apsvaiginti: Lazda rėžė, šunį tuoj priglùšino Brt.
| Ši žinia mane visai priglùšino Užp. Jurgis lyg priglušintas stovėjo be žado P.Cvir.
| refl.: Pirmiau prisiglùšino, o paskiau pinigus atėmė Jd.
2. pritrenkus prigaudyti (žuvų): Kad priglùšinom šiandie žuvų! Srj.
3. prislopinti: Šimtai Kolumbų tįsojo denio paviršiuje ir gaudė priglušintą bangų šniokštimą P.Cvir.

×suglùšinti tr. apsvaiginti, sugluminti: Tas jį visai suglùšino Lnkv.
| refl.: Susiglùšinau ir nežinojau kas atsakyti Kt.

×užglùšinti tr.
1. apsvaiginti: Prirūkyta pirkios ertmė užglušindavo sąmonę rš.
2. užslopinti, nustelbti: Užglušino jo sakinį keli balsai rš.
| Tie vaikai berėkdami man net ausis užglùšino Slm.