1 dùmti, -ia, dū́mė
1. intr. K smarkiai pūsti: Tai dùmia vėjas Lp. Vėjas dùmia pro kaminą Grž. Vėjas pasisuko į vakarus ir pradėjo dumti rš. Užvakar audžiau prie lango, vėjas dūmė dūmė, pripūtė, ir skauda ranką Bsg. Šaltas vėjas tiesiai dumia į trobos duris Žem. Oi pūtė dūmė šiaurus vėjelis, nupūtė vainikėlį LTR(Ppr).
2. intr., tr. pūsti dumplėmis: Blogos jo dumplės, kad taip sunku dùmti Pc. Kalt neduoda, tik dumiù perdien Ds. Ištisą valandą dumtuvu dū́mė Sr. Kalvėj jis dumples dūmė Šlv. Vieni stovėjo prie priekalo ir kalė, kiti dūmė ugnį Mš.
3. intr. sunkiai kvėpuoti: Jau aš vakar mačiau, kad tas senis mirs: tik dū́mė, tik dū́mė Al.
| refl.: Dusulingas arklys vis dùmiasi iš vidaus Ds. Mūsų arklys labai dùmias Užp.
4. tr. SD389 vėduoti, vėdinti.
5. intr., tr. KII219 smarkiai rūkyti: Vyrai kambary taip dùmia, kad dūmų iki žemės Jnš. Užsidegė pypkę ir dumia kap iš kamino į visą stubą Dkš. Dabar, laiko turėdamas, galiu ir savo pypkelę dumti prš.
6. intr. dūmyti, dūlyti (bites): Nedumk gi taip, kad jau net akis ėda Paį.
7. tr. R, MŽ nešti, pustyti: Vėjas dùmia smiltis KII142.
| Sniegas dumia akis (lipdo) Mš.
ǁ intr. nešti sąnašas: Minija į vieną pusę griauža, o į antrą duma Krt.
8. intr. atsiduoti, dvokti: Jis dùmia arielka Vrn. Mėsa jau dumia – suges! Mrs.
9. intr. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Pamatė vilką ir dū́mė namo Sb. Griebk kepurę ir dùmk namo Alk. Kur dabar pats taip dumi̇̀, kad net kakta išrasojus Šmk. Sėsk an dviračio i dùmk Gs. Traukinys dumia per lygumas rš. Automobiliai dūmė vienas po kito rš. Greitai vykis, jau jis miškan dumia Ldk. Mes kad dū́mėm, tai dū́mėm Mrc. Ir dumia kaip ragana į Šatrijos kalną KrvP(Tt).
| refl.: Jonas rytoj Kaunan dùmias (važiuoja) Sv.
10. tr. smarkiai vyti, varyti, ginti: Kad aš tave dùmsu pro duris, atsižvilgėsi kaži kame Vvr. Kažin ar nedùmsime karvių lauka[n]? Pc. Dùmk aveles į namą (tvartą) Ėr.
ǁ smarkiai vežti: Mum kai griebė, tai dū́mė i dū́mė kažkiek kilometrų Pin.
11. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ans jau grovius dùmia (kasa) Up. Kurmiai pievą dùmia (rausia) Švnč. Šitas šienas jau kimštinas, dùmkim, vaikai, daržinėn An. Šiandien jau dùmsim (kulsime) miežius Jnšk. Nedùmk (nesupk) taip smarkiai – parlėksiam par balkį Vkš. Ir ima dumti sūpuokles kiek vien įstengdamas rš.
| refl.: Dumkimos (supkimės) stipriau, koks čia supimos Krs. Daug nedùmkis (nesisupk), ka galva neapsisuktų Krtn.
12. refl. bartis, pjautis: Ko judu su ta Senmare tep dùmiatos? Plv. Žiūrėk, kaip mūsų šunes dùmias Žvr.
◊ aki̇̀s dùmti stengtis apgauti; meluoti: Be reikalo dumi man akis: ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dùmia aki̇̀s, ir gana Kair. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis Vaižg.
šónais dùmti sunkiai kvėpuoti: Jo arklys gal dusulingas, kad šónais dùmia Lš. Jis buvo negreitas ir grįžo pailsęs, šonais dumdamas rš.
1 apdùmti, àpdumia, apdū́mė tr.
1. aprūkyti dūmais, apdūmyti: Prie bičių einant, pirma reikia jas apdùmti Sr.
2. apnešti, apipustyti: Apdùmtas su dulkėmis J. Ateina žiema, visa apkloja, apdumia sniegu J.Jabl. Visą anttrobį apdūmė Brs. Parėjo visas pūgos apdùmtas Žln.
ǁ apnešti sąnašomis: Tinklus srovė teip apdūmė, kad išpešti nevaliojo Prk. Akmuo upėje smiltimis apdùmtas K. O ir surado sesytėlę ant jūrių marių dugnelio šėmoms smiltelėmis apdumtą RD30.
3. išpūsti, padaryti išputusį: Karvei pilvą apdū́mė Lp. Andai ir mūs karvę apdūmė Užg.
4. greitai apeiti, apibėgti: Argi jis ant daikto nurimsta – àpdumia visus laukus Lp. Šuo visus namus apdū́mė ir per vartus sugrįžo vėl Gž.
5. prk. apgauti: Nemanyk, manęs neapdùmsi Bd. Vaikėzas apdūmė augusį žmogų rš.
ǁ užburti, pakerėti: Ar jam apdùmta, anas neregi, ką po šonu medžias (miškas) Vrnv. Vaikų negali suvaldyti – kap apdumti revijas kelia Vlkv.
◊ aki̇̀s apdùmti apgauti, įtikinti melu: Jis tau visai apdūmė akis Dkš. Tau, seni, turbūt akis apdūmė P.Vaičiūn. Ano neklausk, ans moka aki̇̀s apdùmti Sd.
1 atidùmti, ati̇̀dumia, atidū́mė
1. tr. atpūsti, atnešti: Ta krosnis àtdumia trobon ugnį ir dūmus Sr.
2. refl. iki įgrisimo dumti dumplėmis: Vakar per dieną dumples dūmiau, tai jau atsidū́miau Kair.
3. intr. greitai atbėgti ar atvažiuoti: Kad ati̇̀dumia, tai ati̇̀dumia tas vaikas – kiba kokia nelaimė Kt. Vaikas tekinas nuo piemenų atdū́mė prie tėvo Sr. Atadū́mė kaip su mašina Dbk.
4. tr. greitai atvyti, atvaryti: Galvijai jau vėl javuos – eik ir atidùmk prie namų Ds.
1 įdùmti, į̇̃dumia, įdū́mė
1. tr. įpūsti, pučiant įdegti: Sunkiai indū́miau žarijas Ds.
| refl. tr., intr.: Iš tų pelenų da ugnies insidū́miau Ds. Dumk nedumk, verdulis nebeįsidums, nes žarijos užgesusios Š.
2. tr. įdegti dumiant dumplėmis: Pirma gerai anglius įdumk, paskui kišk geležį Ds.
3. tr. įpūsti į vidų, įnešti: Sniegules vėjas net į vidų įdūmė Žem.
4. intr. įdūmyti: Gerokai aulin įdū́mė Sr.
5. intr. greitai įbėgti: Kelios karvės ir laidaran įdū́mė begyliuodamos Sr.
6. intr. smarkiai įsupti: Aš gerai įdumu – mergės manęs bijo Kal.
| refl.: Su suopyne kad įsidūmiau, galva sukos Žeml.
7. refl. šnek. pastorėti, įsiganyti: Tu Kiburiuos buvai gerai insidū́męs Lkm.
1 išdùmti, i̇̀šdumia, išdū́mė
1. tr. išpūsti: Kap užeina vėtra, tai kad išdumia pirkią – an pečiaus kailinių reikia Ūd.
2. tr. smarkiai išrūkyti: Tėvas vienu pradėjimu išdūmė tris pypkes rš.
3. tr. išdūmyti: Visą dūmą jau išdū́miau prie vapsų Sr.
4. tr. pučiant išnešti: Vėjas šiaudus išdum̃s iš ratų Pc.
| refl.: Kelis išsidū́mė, t. y. vėjis išdū́mė smiltį J.
ǁ graužiant išnešti: Vanduo par tvanus didelę duobę išdū́mė Kal.
ǁ prk. pasakyti: Jeib tiktai žodžius išdumtumbit BBJob6,26.
5. intr. greitai išeiti, išbėgti ar išvažiuoti: Ka sutrepsėjau, tai katės tuoj išdū́mė lauk Vlkv. Anos visos išdū́mė į vakarelį Kv. Į Prūsus kuo veikiaus išdūmė A1885,299. Avys išdū́mė iš tvarto Erž.
| Vargais negalais iš veršio išdū́miau (pabėgau) Ds.
| refl.: Vakar visos bobos buvo išsidū́mę riešutaut Ėr.
6. tr. greitai išvyti, išvaryti: Supykęs išdū́miau jį laukan Rgv.
7. tr. išpūsti, padaryti išputusį: Užvalgau obuolių, tai i̇̀šdumia vidurius Krn. Išdū́mė pilvą vaiku[i] Lp. Karvė priėdė dobilų su rasa, tai išdūmė ją kap kalną Nč.
| Vanduo tinklą išdūmė (išskėtė) Ldk.
8. tr. smarkiai ką padaryti: Nejaugi tu vienas per trumpą naktį tokią duobę išdūmei? Vaižg. Kurmių žemė išdumtà Klt. Žiūrėk, kokia ola žiurkių išdumta Gž. Du bliūdus pieno išdū́mė (išvalgė) Lp. Išdùmtas (ištryptas) kluonas – arkliai sulig kulnų eina Kkl. Prakeiktosios pelės ties šelmeniu išdū́mė baisybę skylių Trgn. Tvartai seni, sienos pelių išdùmtos (išurvuotos) Mlt. Išdū́mė (išvarė) pradalgį Ėr. Ans tiek aukštai mane suopynė[je] išdū́mė, kad misliau, jog aplinkuo apvirsiu Vkš.
| refl.: Vaikai taip išsidū́mė (įsisupo), kad net šniūrai braškėti pradėjo Jnš.
1 nudùmti, nùdumia, nudū́mė
1. intr. uždūmyti, uždūlyti: Tu vis bitims nùdumi pro šalį Sr.
2. tr. dūmijant nuvaryti: Nudùmk bitis nuo plauto Sr.
3. tr. nuvalyti nuo ko sąnašas: Kurių (medžių) tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltėmis, jau nudumiami, nuo amžių žlugsojo it akmenys S.Dauk.
4. intr. greitai nueiti, nubėgti ar nuvažiuoti: Jis nudū́mė, t. y. nubėgo greitai arba nuvažiavo J. Nudùmk į kaimą pažiūrėti, ar jau kulia Rz. Kad nudū́mė, tai nudū́mė zuikis per laukus Ig. Paskutinis traukinys į vakarus nudūmė S.Nėr.
| refl.: Kad tikras vaikas sirgtų, būč seniai nusidū́mus [lankyti] Bsg. Diementišky visi keturi buvom nusidū́mę Grž.
5. tr. greitai nudirbti (nukasti, nuravėti): Šiandien talka gerą gabalą bulvių nudūmė Šk.
| refl. tr.: Žolės nėra, lig pietų būčia ir nusidūmus Slm.
1 padùmti, pàdumia, padū́mė
1. intr. papūsti: Per ežerą padūmė vėjelis, ir vėl tyluma V.Krėv. Nenusimink, padumk tik į ragelį rš.
2. intr., tr. kiek papūsti (dumplėmis): Padùmk dumplėms Lkš. Padumk tu čia dumples, iki gelžis įkais Brs.
3. intr. pasirūkyti: Padùmsi paskui, valgyk! Gs.
4. tr. padūmyti (bites): Einam, man dūmą padumsi Pp. Padumk bites Pp.
5. intr. greitai nueiti, pabėgti, tolyn nuvažiuoti: Pasiėmusi, kas po nagų kliuvo, padumdavo prš. Garlaivis … su jais šalin padūmė LC1886,3.
6. tr. Klm smarkiai pasupti: Padùmk gerokai, juo nebnorės daugiau Kal.
7. refl. pasidaryti išdidžiam, pasipūsti: Kap ažsipiktino, tai ir sėdėjo pasdūmęs lodz (lyg) pūčka Grv. Idant tuo pasidūmę pasipūtę, ubagų … neniekintumbim WP193.
8. refl. nusiduoti (kuo), apsimesti: Ana ant to buvo pasidūmusi, kad nieko netura, t. y. pasidavusi ant tavo valios J. Ana liga pasidūmusi, o nė kokios ligos nėr J. Juokdariu pasidūmęs, šposus sau bekreti Varn.
1 pardùmti, par̃dumia, pardū́mė intr. greitai pareiti, parbėgti ar parvažiuoti: Kaip ugnis pardū́mė iš Kvėdarnos Kv. Ar jau pardū́mei iš vestuvių? Lp. Ožkos, šunims apnikus, vienu vėju pardū́mė iš kadagyno Sr.
1 pérdumti tr.
1. perpūsti: Vėjas perdums galvą, nurims širdis, ir sugrįš namo tavo sūnus V.Krėv.
2. praleisti kurį laiką dumiant, dūmijant: Ištisą valandą pérdūmė širšūnus Sr.
3. greitai pereiti, perbėgti ar pervažiuoti: Viena valanda pérdūmė visus kalnus ir daubas Galindėnuose Sr.
1 pradùmti, pràdumia, pradū́mė intr.
1. prapūsti dūmus: Pro aulio apačią pradū́mė iš dumtuvo Sr.
2. Brs, Ds greitai prabėgti: Arkliai išsigandę it viesulas pradū́mė pro vartus Sr.
1 pridùmti, pri̇̀dumia, pridū́mė
1. tr. pripūsti: Jis turėjo gerai atsikvėpti, kol plaučius kaip reikiant pridūmė oro rš.
2. tr., intr. daug prirūkyti: Šitokių čia svečių, tik pri̇̀dumia stubą, parėkauja ir išeina Gs. Tie vyrai pilną kambarį pridū́mė Mrj. Vyrai taip pridū́mė, kad per dūmus nieko nematyti Jnš.
| refl.: Prisidū́mę i smirsta Vlkv.
3. tr. prinešti, pripustyti: Vėjas dūmų pridūmė į akis Ėr. Pagal marias, sako, smėlio kalnai pridumti Ėr. Kad pridū́mė tarpvartė[je] sniego pusiau kelių Plt.
| Šluotos nepavilgei ir pridūmei (pridulkinai) visą trobą J.
| prk.: Žmonės jai niekų pilną galvą pridumia Ds.
ǁ prinešti sąnašų: Šulinys smilčių pridùmtas J. Upė smiltimis pridùmta KII305.
ǁ prikuisti, prikapoti: Šapų pridùmta pelių Plv.
4. refl. pasidaryti išdidžiam, pasipūsti: Sėdi prisdū́męs kap erkė Vrnv. Kada neateina, tai vis prisdūmus, nosį ažusukus Arm.
◊ aki̇̀s pridùmti įtikinti meluojant: Matyt, ir tau pridūmė akis J.Avyž.
1 sudùmti, sùdumia, sudū́mė
1. tr. sunešti, supustyti: Vėjas didelę pusnį sudū́mė K. Kame dumta sudumta [sniego], o kitur visai plika Plt.
| refl.: Greit bus lietaus – vakaruose daug debesų susidū́mė Šmk.
ǁ sunešti sąnašų: Upė daug smilčių ant tos vietos sudū́mė K.
2. tr., intr. sutrimituoti: Įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgąjį trimitą LzP. Vaikinas pučia ragan iš visų savo jėgų, ko žandai neplyšta, o sudumti negali V.Krėv.
3. intr. greitai sueiti: Pietų visi sudū́mė, o darbui nebus Ds.
4. tr. suvyti, suvaryti: Sudūmė žąsis gardan J.Paukš.
5. refl. susipjauti: Kaimynų šunes teip susidū́mė, kad vienas vos šalin nenuėjo Žvr.
◊ į dùlkes sudùmti visiškai nugalėti: Aš jį į dùlkes sudū́miau Plk.
1 uždùmti, ùždumia, uždū́mė
1. intr. papūsti dumplėmis: Dumplės geros, tik reikia gerai uždumt, tai tuoj geležis įkais Ds.
2. intr., tr. užrūkyti: Kad uždū́mė pypkoriai, galėtum kirvį ore pakabyt Gs.
| refl. intr., tr.: Išrovė pradalgę – reikia užsidumti pypkę V.Kudir.
3. tr. uždūmyti (bites): Anas smarkiai uždūmė bitis Sr.
4. tr. K, J užnešti, užpustyti: Uždū́mė akis (žemėmi, sniegu) Lp. Taką į šulnį sniegas uždū́mė, reikės atkasti Kltn. Žiūri – ugi pirtelės sienos uždumtos beveik iki langų, uždumtos ir durys V.Piet.
| refl.: Kaminas geras, neužsi̇̀dumia mašina (gerai dūmus traukia) Gs.
ǁ užnešti sąnašomis: Buvo gili sietuva, ale dabar jau uždumta Vdžg. Uždums liuob gerklę Šventosios, ir [v]andenys neš mūso šienus Plng. Šulinys uždùmtas, reikia išvalyt Skr.
| Tę yr pilis uždùmta, kalnas didžiausias Jrb. Uždūmė kaip velnias ežerą PPr290.
5. tr. pučiant atnešti: An nakties maž ir uždum̃s lietaus Mlt.
| prk.: Vai iš kurios gi šalelės papūtė švelnus vėjas, kad uždūmė ant mano galvelės sunkų vargelį V.Krėv.
6. intr. greitai užbėgti: Uždū́mė avys už miško Sr.
7. intr. gauti garsą pučiant: Tai žmogus pasakė – kaip lazdon uždūmė V.Krėv.
◊ aki̇̀s uždùmti
1. apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam ãkys uždùmt Kvr.
2. pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys V.Kudir.