1 stóras, -à adj. (3) K, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. kurio didelis atstumas tarp abiejų plokštumos paviršių; pršn. plonas: Popierius storas SD241. Stóras audiklas, storà lenta, bet drūktas rąstas, žmogus Jn. Storà skarda J. Iš storõs balanos daugiau naudos, daugiau dūmo LKT228(PnmA). Stóras korys, tai jos (bitės) daugiau medaus pripilia Všn. Siena storà yr Gd. Lašiniai labai stórūs – an piršto (iron. piršto storio) Aps. Surėmė ežerus ir upes storas ledas Žem. Gavom nuo Stasio du laišku: vienas laiškas stóras, o kitas plonesnis, al linksmesnis Mžš. Juk apie meilę parašyti storiausi romanai, kaip lašinių paltys! A.Gric. Ė pakulas audžia maišam – stórą gi audeklą LKT350(Švnč). Audeklų te priaudė storiáusių visokių Ad. Šarkams, kailiniams stórus tokius milus išausi Gršl. Seniau storų̃ blynų an pado pakepdavo – ot skanu! Mžš. Ratai dideliai stórūs, neklimpsta Ps. Storas dalgis nespėrus tinti Šts. Mano diedo stora skūra – nė vilks neįkanda LTR(Brž).
| Nieko nebemačis galandymas, jau stori (atšipę) ašmenys Sdk.
^ Ilgas tur galą, platus kraštą, storas iškepa J.
stóra n.: Stóra sniego, a šalčio maža Lz. Šieno buvo stóra (stori pradalgiai) Ktk.
storai̇̃ Obuolių net storai̇̃ prikritę Skp. Storai̇̃ pilti žvyro NdŽ. Paimk arklį ir apliek vašku, kad storai̇̃ to vaško ant jo būtų (ps.) Plv. Plutelė storai̇̃ atsikėlus nuo duonelės Kp. Tuokart buvo storai pasnigę ir gerai sušalęs sniegas SI369. Kelias storai̇̃ pasnigtas, muni ir prakaitas apėmė beeitant Šts. Storai̇̃ dulkių ant lango Ėr. Dirva buvo nuvežta storai̇̃ mėšlu Ktk. Audeklų pilnas kuparas ritinių: ir storai̇̃ austų, ir plonos drobės Ss. Kap storai̇̃ apdengsi, tai pelėpė (stogas) ilgai stovi, ė kap ploniau, greičiau pūsta Aps. Storai̇̃ leidžia [į mašiną pėdus] Ėr. Balta miglelė tykiai pagal žemę storai rasą klojo Žem. Debesys storai uždengė pilką dangų J.Balt. Storai̇̃ ūkas, debesys bėga dideliais valkčiais Šts. [Raupsuotasis] ilgai raupsą slepia ir dango, net (kol) teip storai išnerias, kad jo jau užslėpt negali DP329.
^ Trumpai, o storai (glaustai ir aiškiai) Dkš.
ǁ padarytas iš neplonos medžiagos: Stori marškiniai MŽ. Storų̃ rūbų nepasiėmė, tai sušalo Dglš. Šeimininkė nuslinko užstalėn, sugraibė duoną, uždengtą storu rankšluosčiu, ir atsiriekė jos J.Balt. Storai̇̃s drobužiais dėvėjo senovė[je], pakuliniais LKT80(Ub).
| prk.: Jei taip snigs, storõs žiemos susilauksma Krš.
^ Stori marškiniai ne nuogalas, juoda duona ne badas, piktas vyras ne našlystė B, B604. Juoda duona – ne badas, stori̇̀ marškiniai – ne nuogas LKT210(Dkš). Stori rūbai odos negadina LTsV317(Trg). Stora danga – ne nuogas, juoda duona – ne badas LTR(Antš). Stori marškiniai, bet savi LTR(Vlkj). Storą dėvėjęs nenuplyšęs Stl.
storai̇̃ adv.: Ans apsidaręs nestorai̇̃, t. y. lengvai, pakibšniai J. Plonai pavalgęs, bet storai susidaręs (apsirengęs) Ggr. Kolgi teip storai̇̃ apspapojus? Aln. Reik storiaũs apkloti LKT101(Kv). Movei [kojas] storiáusiai, cieloms aparoms Trk. Galva buvo storai apsupta skepeta rš.
ǁ tamsus, nepermatomas, tirštas: Labai debesys stóras Ėr. Dangus stora migla apsikniaubęs Žem. Ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti J.Bil. Storieji debesiai (tamsios spalvos debesys, kurie apkloja visą dangų) E. Kėlėsi perkūnas ir žiebavimas ir stora (juoda) (paraštėje tiršta) debesis ant kalno BB2Moz19,16.
storỹn adv.: Storỹn ir storỹn eina debesys Ėr.
2. R100,183, MŽ131, Rtr kuris didelės apimties, plataus skersmens, drūtas: Tokius baisiausius stórus balkius uždėjom Klk. Storam̃sian kelman inkirtau [kirvį] KlbIII13(Lkm). Miškuosa buvo tokios barčios stóros Rod. Reikia stóro medžio Nmč. Kirsk ką storiáusius alksnius KlbIII17(Lkm). Ąžuolas storiáusia išversta GrvT54. Išaugo aukštūs ir stórūs medžiai Rš. Kuo storèsnis, tuo geresnis [rąstas aviliui] Sk. Iš ankslies (alksnio) stóro niekočia Pls. Stórąjį mišką pardavėm Strn. Su spragelu į tokius stórus jau pėdus papt, papt – tik šoks! Nv. Storiáusia kai botagas, vyniojas [gyvatė] Klt. Tokie kietūs, storùčiai kazlėniukai Švnč. Baravyko koja storà Ker. Koja ažjuodavo, storà paliko Dgp. Storósias gyslas kojos perpjovė Aps. Jau tos jos gyslos – stóros kai dešros Jrb. Ir kepenų n'užmiršk, kad stórą pridrebi dešrą K.Donel. Didesniems sunkumams kilnoti tinka storesnieji raumenys V.Laš. Turam grąžtą stórą Pln. Duok, mamuke, stórą adatą Kt. Eidamas miške susitiko seniuką su stora obeline lazda LTR(Gr). Iš karto verpėm tokius storus storus siūlus. Kap suaugom, davė gerų linų Pls. Stori̇̀ plaukai yr tušti, prieina oro i pabalna Skdv. Kanapių storèsnis valaknas kap linų Dg. Storósias [vilnas] suverpsiu greičiau Trk. Gaspadinė keiktie ima už labai stórą verpimą DrskD245. Ateina tėvelis su kančiuku storu, duos berneliu, duos duos per abudu šonu LTR(Kpč). Septynios varpos augo iš vieno šiaudo pilnos bei storos BB1Moz41,5.
^ Stora piesta, žalia vanta – ir tos privalu (ir prastas daiktas kartais labai praverčia) B. Storesnė adata didesnę skylę praduria LTR(Srj). Plono su storu nesuriši Prng.
storai̇̃ Plunksna storai̇̃ rašo DŽ. Storai̇̃ vilną verpiam LKT228(Kš). Vieną siūlą paleidi ploniau, kitą storiaũ Rud. Suverpė linelius nei storai, nei plonai LTR(Trak). Storèst (storiau) LKKXVIII166(Zt).
3. kurio stambus, riebus kūnas: Storas ir sutukęs N. Drūtas, storas SD147. Ji liesutė kai šaka, o jis stóras kai skilandis Dkš. Anas stóras, net baisu, o žmona – laiba JnšM. Mergos gi būta – kaip pamplelė: mažutė, storà Ktk. Sena, storà labai – čiut pati saũ neša Aps. To tai galia būt storà iš nesveikatos Slm. Nekiek tu už ją storelèsnė Ds. Kad ir pupų valgei, tik tu labai stora JD909. Tas mūs kaimynas ir stóras – kap malūnas Al. Storà kaip kubilas – koks čia be gražumas! Mžš. Stóras kai žakas Jrk121. Ilgas kap smilga, storas kap tvora LTR(Lzd). Jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas Vaižg. Storùtė tokia, nedidelė – vikst vikst i nue[jo] Klt.
storỹn adv.: Storyn eimi, storinuosi, storu tampu SD66, Sut. Storỹn eiti K; N. Aš bijaus daug bevalgyti – vis eitu storỹn Plik. Mūsų paršiokai yra iš didžiųjų: auga ilgyn, o ne storỹn Ktk.
ǁ raumeningas, stambus (apie kūno dalį): Ale aš tai storų̃ kojų – kap meška! Lp. Visą gyvenimą stovėdama valgiau, tai kiškos (kojos) pasidarė stóros Plv. Storų̃ rietų yra Rsn. Ranka storà, nelenda kapšukan Eiš. Tavo per stori pirštai tokiai muzikai LTR(Srd). Da stóras sprandas, da gyvensi Ob. Pas močiutę augau, žalią tešlą valgiau, dėl to mano, dėl to mano kaklelis stóras JV734. Kad vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Lūpos storos kaip vėjo LTR(Grk). Muno nosė iš visų storiáusi LKT121(Vdk).
^ Trumpas, storas vokytukas po krūmus šokinėja (šepetys plaukams šukuoti) Ls.
ǁ f. End, Vdk, Snt, Ps, Mlt, Ck, Nmč nėščia: Liko keturi vaikučiai, o penktu storà likau [, mirus vyrui] Mrc. Aš tada su Juliuku buvau storà Skr. Kokios bjaurios naujynos atsimušo: duktė storà! Krš.
4. R53, MŽ70, BŽ108, ČrP žemas (apie balsą, garsą): Storasis balsas N. Oželiai, išgirdę, kad tai storas, ne motinos balsas, neįleido DS358(Vlk). Kai visa bažnyčia nutildavo, vargonininkas paleisdavo tyliu, dusliu, banguojančiu balsu gausti pačią storiausią vargonų dūdą V.Myk-Put. Anys verkė stóru balsu Grv. Storà gerklė, jau tu būsi parsišaldęs Krš. Kad užbliovė – iš pačių storų̃jų (labai storai) Sb. Prieš tanką atsiras patranka ir ant storųjų uždūduos J.Marcin.
storai̇̃ adv.: Storai giedmi, storąjį, žemąjį balsą giedmi R53, MŽ70. Viens storai̇̃, o kits laibai dainuoti mokėdams ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo K.Donel. Storai kosėti N. Storai̇̃ loja Jz. Kaukdavo [vilkai] i plonai, i storai̇̃ – baugu išeiti Krž. Ma momulė plonai klega, ė tu storai̇̃ LKKXIII21(Grv). Tu storiaũ, aš ploniau giedosiu Rod. To mergaitė teip storai̇̃ kosta, kaip šunė loja Mžš. Dainuok, storai̇̃ rėk LKT249(Rz). Ožys (stirninas) kap šuva storai̇̃ loja Rdš.
5. Lz, Pbs šiurkštus, stačiokiškas: Jis dar nepavadė jos stóru vardu Lp. Sugildė širdį jų žodžiai žiaurūs ir stori prš. Sunkiai griešija tokie vaikai, kurie rūsčiai atsiliepia ir storai̇̃s žodžiais prieš savus gimdytojus A.Baran.
storai̇̃ adv.: Kuršėniškiai storiaũ kalba, papilėniškiai ploniau Pp. Mes, tie seniejai, juo storai̇̃ (tarmiškai) kalbam Plng. Storai̇̃ šaukia in jos LKKIX216(Dv). Pas mus vi̇̀sa storai̇̃ vadina Pls. Kai sakai: duok sūnuku valgyt – plonai; duok sūnu – storai Šlčn. Tu jau storai̇̃ ūtariji (blevyzgoji), kap Matas kamaroj Pls.
ǁ piktas, prastai nusiteikęs: Stóras stóras – iš kur tu toks ir išdygai?! Jnšk. Kaip vilkas ant mešką žiūri tokiom storõm akim Pc.
6. Ss rupus, stambus: Teip prasta duonelė, storà Lkž. Mes turėjome užsiganėdinti stora duona rš. Nenorėjom atlikt su storai̇̃s miltais, tai ir atvažiavau prasimalt Sml. Kai storà druska, sumalam [piestelėje], ir miltai pasidaro Kkl. Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis, šlėkdamas storais lašais Žem.
storai̇̃ adv.: Negraži duona, mat storai̇̃ sumalė Sml. Reikia sumalt storai̇̃ grūdus, kad ne miltai, o kruopos būtų Upn.
7. tankus, vešlus: Storà pieva – yr ko pakirst Sdk. Storos pievos duoda daug šieno Ml. Ką storèsnė žolė – nai lengviau eina [dalgė] Ad. Šiemet rugiai labai stori̇̀ Ds. Vyrai pjauna dobilus, ale, sako, nestori̇̀ tesą Mžk.
storai̇̃ Šį metą pievose storai̇̃ žolės Užv.
8. gausus, didelis: Dėkui, močiute, mano brangioji, kad man sukrovei stórą kraitelį Ds. Iš to džiaugsmo tėvai jiems suruošė storą balių LTR(Mrj). Storà veselija Plv.
storai̇̃ adv.: Bitės storai̇̃ aplipę an tų žiedų Ėr. Agurkų storai̇̃ primegzta Ėr. An dirvos varnų storai̇̃ Ėr. Sako, reikią storai̇̃ palaistyt pamidorus: vanduo garuo[ja] i šalną merkia Rs. Aždėk storiaũ malkų (daugiau, stipriau pakūrenk) Ob. Reikia darbuit, tai reikia storai̇̃ ir pavalgyt Rod. Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota Žem.
^ Kas storai gera, tas storai vems Varn.
9. turtingas: Storèsnis kuris būdavo, tai ir valdžią greičiau pasiekdavo Šmk.
storai̇̃ adv.: Mes storai̇̃ gyvenam Pin.
10. smarkus: Vėjas tokis storas – vėl bus lietus Rod.
11. stiprus, tvirtas: Ano dorė (valtis) liuobėjo būti pati storiáusia i pati didžiausia Prk. Padarė teipag du cherubim iš aukso, storu darbu padarė juos Ch2Moz37,7.
| Iš storo (gryno) aukso padarysi juos Ch2Moz25,18.
◊ storà širdi̇̀s apie nejautrų, beširdį žmogų: Širdis jų stora yra kaip taukai BBPs119,69.