×smer̃tis (brus. cмepць) sf. (2) Rtr, NdŽ, Km, Krok, Ėr; CII584, H, L, sm. (2) NdŽ, Bt; CII584, H, R, MŽ471, N, -ies sm. (2) K, NdŽ; R, N, smerti̇̀s sf. (4)
1. Q525, Sut, Kos94, N, K, PK37 mirtis: Būtų gražu gyvent, ale smer̃tis Km. Kap jiej gyvena, tai jiej nei prieš smer̃tį tep negyvens Krok. Gerai da pamini po smer̃čiai Dglš. Senas, nesugali jau, neduoda dievas ir smertès LKKXIII130(Grv). Laukiu smer̃ties kap viešnios (nebenoriu gyventi, kentėti) Mrc. Kiek čia smer̃čių pridirbo [lėktuvai] Ėr. Čia jau buvo smer̃tis ant menkiausio plaukelio nabagei Trk. Kumet smertis ant nosės, tumet ir pondzies atsiranda Vkš. Po nosia smer̃tis Srd. Nelygu žmogaus smer̃tis: kitas žiopčio[ja] žiopčio[ja], kol numirs Vdk. Tokio smer̃čio susilaukė Vl. Lig mano smer̃čiui anas tylės Aps. Lig smer̃ties neužmirš [savo kalbos] Zt. Ligi pat smer̃čiu[i] turėjo protą Ėr. Lig smer̃čio galo neleido jos išvežti [į ligoninę] Krž. Pasirašyk, kad po smer̃čiu[i] man tarnausi Ėr. Po mano smer̃čiai kaip norėste, teip gyvenste Mžš. Jam davė maistą iki smert BsPIV3. Vagį galėjo ir smerčióp sūdyti J. Smer̃tin prilupė poną BM53(Vžns). Pasakykit patys, mano vaikeliai, kaip [ponas] man' vieną kartą kone lig smerčiai ažuplakė BM26(Č). Prie smerties (labai smarkiai, mirtinai) sumušti ką N. Prie smerties (labai sunkiai, nepagydomai) sirgti N. Aš jį ir smerties kaltą išrandu Sch170. Mirė gyvatės smerčia (nuo gyvatės įkandimo) Ėr. Judošiaus smerčiù mirė jau (pasikorė) Rs. Ne savo smer̃tim mirė (buvo nužudytas, žuvo) Ob. Pamatysi, ka tu nemirsi savo smerčiù Kair. Kap bus ik smer̃čiai? Mrj. Tai paklausk, kap man po smer̃čiui bus LB229. Iš smerties bund gyvastis RD195. Šaltis esąs smertis, o šilima gyvyba S.Dauk. Ir po šiai smertei dangaus karalystę duok Mž429. Berneliai … nuog smerčio ir prapuolimo išvaduoti … est Mž99. Nesa, kurią dieną tu iš to valgysi, smertimi mirsi BB1Moz2,17. Eš esmi … tankiai apkalimuosu, tankiai smurtnuosu smerčiuosu (mirties pavojuose) buvęs VlnE34. Nes kad būtų tie berneliai savu mirimu, arba smerčià, numirę DP420. Po smerti to niekas negalės daryt SPI228. Šitie daiktai galėtų būt jiemus naudingi po smerti DP550. Ir buvo ten iki smerti Herodo Ch1Mt2,15.
| prk.: Jai greit padirbt kas – tai smertis (ji labai nenori, vengia) Ds.
^ Dirba kaip smer̃čiai (netvirtai, atmestinai) Mžš. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Pn). Neatsipirksi nuo smerties jokiais pinigais LTR(Grv). Nuo smer̃ties neišsiprašysi Ds. Viskas praeis, o smer̃tis nepraeis Vdk. Smertis nerašyta, ateina neprašyta LTR(Rm). Žmogus tik vieno smer̃čio neparneši, o visas kitas bėdas parneši Skdv. Trimis smer̃čiais aš negaliu mirt SchG268. Smertis visus sulygina VP41. Tu mano smertis esi (mane baisiausiai pykini) N. Čėsas toliau, smer̃tis arčiau Ppr. Smertis ilgai nelaukia LTR(Rm). Ne dienų laukia smertis (nelaukia, kol pasensi) MŽ, N. Nuo smertelės nėr žolelės LTR(Šmn), Vdšk. Nėra žolių pro smertį MŽ43. Smerčio ligos nepagydysi LTR(Jnš). Daugiau neuždirbsi kaip smer̃tį Mžš. Koks gyvenimas, tokia ir smertis An. Neturėjo žmogus ką daryt, tai smertį susigrabailiojo Al. Atduos jis tau po smerti angliais (niekad negrąžins skolos) Vrn. Po smerčio rugiais atpjaus (nesitikėk atgauti) LTR(Grk). Po smerčio su rugiais užpjaus VP38. Ar turi smerčio marškinius, o kaulams tarbelę? (sakoma juokais, gąsdinant mirtimi) LTR(Šd).
2. įasmeninta mirtis, mirtį nešanti būtybė, giltinė: Jau smer̃tis kanda mane sergantį, jau garsteklis gerklė[je] J. Smer̃tis senos kaulų negrauš – tik jaunų Žln. Smer̃tis da munęs nenora Žr. Kiek kartų kariavo, niekumet nuopuolio nedatyrė, del to gi vadinamas buvo giltine, arba smerčiu, krikščionių S.Dauk. Buvo dar trečioji dievystė, vadinama Pykulis, tai yra dievis smer̃čio, arba, kaip seniejai vadina, giltinės S.Dauk. Kepurė pasikabino ant medžio [jojančiam], i pamanė, ka smer̃tis buvo Tv. Smertis, giltinė SD344. Smer̃ties gylys KII201. Smertie, kame tavo geluonis? BPII8.
^ Atsiduso bernaitis kaip smer̃ties paleistas VoL352(Sv). Nabagas sustingęs ir išblyškęs kaip smer̃tis BM41(An). Smer̃tis až nugaros, ė mislys toli Dkšt. Smer̃tis až pečių, ė pačios dar reikia LKKXIII135(Grv). Rytas už nakties, smer̃tis už tvoros Žml. Žmogus eina, ir smertis kartu eina LTsV94(Rm). Smer̃tis nežiūri nei akỹs, nei dantỹs Vžns. Smertis nežiūri, kad liks vyžos nenunešiotos LTsV95(Jz). Smer̃tis nepaklausia, ar tu nori būt (gyventi), ar mirt Rod. Smerčiui arklio nekinkysi LTR(Žg). Kampe balta smertis stovi (šautuvas) Pls.
ǁ užgavėnių persirengėlis, vaizduojantis giltinę: Smer̃tis, būdavo, dalgį turės, baltoms kelnėms, baltu šarku apsirėdęs Kv.
◊ į smer̃tį
1. visai, visiškai, jokiu būdu: In smer̃tį kiaulių neganiau Vrn. Nenoria ėst į smer̃tį Erž.
2. labai smarkiai, nepaprastai: Pjauna jas (bičių motinas) į smer̃tį, neįleida į aulį Vdk. Į smertį nekenčiąs N. Vis tu jai gali siūlyt – į smer̃tį kratosi Snt. Nelabai geria, ale kartą kad pasigėrė smer̃tin Slm. Smer̃tin sopa Ds. Sudži̇̀ūvęs [džiūvėsis] smer̃tin Krok.

per smer̃tį labai smarkiai, nieko nepaisant: [Šuo] vėl per smertį lindo prie vagies Tat.
smer̃čio brū̃klį pali̇̀kti (kam) Kl numatyti, kieno eilė mirti.
smer̃tis žiū̃ri (véizi) į aki̇̀s; smer̃čiui (smerčióp) žiūrė́ti į aki̇̀s arti mirtis: Jis jau smer̃čiui į aki̇̀s žiūrė́jo Šn. Susiedas jau smerčiop žiūri rš. Jau smer̃tis yr į aki̇̀s veizė́jęs Plt.
[kai̇̃p] smer̃čio kùčierius (kùrmonas, pùrmonas Šts, kresnà) labai liesas, silpnas žmogus: Smerčio kučierius jau mirė Dr. Sudžiūvęs kaip smerčio kurmonas LTsV141(Šd). Ką tu čia dirbi, smer̃čio krẽsna? Dr. Ale i kūdas, kai̇̃p tik smer̃čio pùrmonas Grdm.
smer̃ties (smer̃čio Trk) pãtalas (pãtelas Trk) Q525, H mirties akivaizda.
smer̃ties pùpos tokios vaistažolės: Reikia ligoniui sergant daržo žolių – smerties pupų nuskinti LTR.
smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas apie lėtą, nepaslankų žmogų: Smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas, trunka ilgai J.
[su] smerčiù vadúotis (dalýtis, dali̇̀ntis); smer̃tį vadúoti Klov labai sunkiai sirgti, merdėti, būti arti mirties: Nabagas kiek prikentėjo: dvejus metus smerčiu vadavos, sako, ir galą norėjęs pasidaryti A.Vien. Ans jau smerčiù vadúojas Klm. Ligonis su smerčiù dali̇̀jas Varn. Ligonė visiškai smerčiu dalinasi Žem. Aš smer̃tį vadúodavau, i tai išsiliežiau. Jai kiek suskaudėjo nesuskaudėjo – nebegyvens jau! Mžš.
smer̃ties viešnià sakoma apie sublogusią, sunykusią: Tikra smer̃ties viešnià toj mano mergiotė: rūbai kai an šakių kaba Vdšk.
tik smer̃ties pakviẽsti (pasisių̃sti) apie lėtą, nepaslankų žmogų: Tave galima siųst tik smer̃ties pakviẽst Rgv. Tave tik smer̃ties pasisių̃sti Gl.