1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.