sū́trauka sf. (1) Gs, Grš, Kbr, Lkš, Prn, sùtrauka (1) DŽ1; Ll, LL239
1. scom. Vv, Šn, Br susitraukęs, menkas, mažo ūgio žmogus ar gyvulys: Štarkus vyras, tai ne tie sū́traukos LKT200(Plv). Buvo toks sū́trauka, o dabar išaugo visai puikus vyras Alk. Kas iš jo per žmogus – toks sū́trauka Slv. Tie paršiukai toki sū́traukos Ldvn. Vedė tokią sūtraukùtę Vlkv.
| Toki sū́traukos agurkai – rublį prašo Plv.
2. niekam tikęs, prastas, nuskurdęs žmogus: Eik tik, sū́trauka! NmŽ. Iš to sū́traukos nė kapeikos neišpeši Up. Tokie sū́traukos tik ir žiūria ką nors nukniaukti Up. Eik tu, sū́trauka nelaboji! Lkš.
3. sing. sutrauktas, sukrekėjęs pienas: Sūrių vonioje pienas sutraukinamas, sutrauka susmulkinama, iš jos pašalinamos išrūgos rš.
4. L4, LL239 santrauka, reziumė: Mokslo išdavinių sutrauka A.Janul.
5. L1 sutrumpinimas, santrumpa.
◊ pelių̃ sū́trauka apie menką, susitraukusį, susirietusį žmogų: Oi tu, pelių̃ sū́trauka! Plv.
raupų̃ sū́trauka Rdm apie rauplėtą žmogų.