1 ri̇̀mti, -sta, -o intr. Q246, H, R, Sut, M
1. K būti, darytis ramiam, liautis jaudintis, rūpintis, baimintis: Ar pirma vaikas pas taũ ri̇̀mo? Kp. Gal nelabai ri̇̀msta [vaikas] be močiutės Km. Jis ieškojo rotų (patarimų), kad jis ri̇̀mtų Smln. Tu ri̇̀msti, o aš niekur negaliu ri̇̀mti čionai J. Ar rimsi, sūneli, ar rimsi, jaunasis, svetimoje šalelėj BsO245. Rusnės kiemelyj aug mano žiedelis, ten rimst mano širdelis RD32. Aš galvoju, kad tu vienas neri̇̀msti Jrb. Nėr kaip man rimt nei akies mirksnio Vd. Rimsta, kas kovojo, verkė, gynės rš. Beeinant gryname ore pamaži rimo suerzinti dirgsniai ir protas LzP. Nerimstanti sąžinė N. Mes nežinom, kur rimti arba kur dėtis brš. Žmonės bijodamies drebės, džiūs ir kaip rimte niekur nerims, nestigs BPI22. Tinai tu tarp tų žmonių rimstančios neturėsi vietos ir tavo padai kojų pakajaus neturės BB5Moz28,65.
2. liautis judėti, triukšmauti: Kai karvės pradėjo rimti, ir avys sugulė P.Cvir. Karvės ri̇̀msta – gera ganyti Ob. Jam gana buvo žuvėdriškai žvilgtelėti, ir visi rimo Vaižg. Tėvas jau blausėsi ir rimo, atsigulęs lovoje rš.
ǁ Klt silpti: Mūsų senelis jau visai ri̇̀msta Trgn.
3. tilti, mažti, silpnėti: Kautynių triukšmas rimo rš. Kaime rimo įprastas judėjimas sp. Visoki dienos balsai po vienas kito vis tilo, rimo J.Jabl. Vyrų kalbos rimsta, juos apima snaudulys rš. Vėjas ri̇̀msta Grž. Rimsta pūga, būs saulėta Lk.
4. DŽ mėgti kur būti: Avys pakalnėj labiau ri̇̀msta Slm. Čia karvės ri̇̀msta: ėda, niekur neina Pl. Žaltys rimsta apie tvartus J.Jabl. Čia pakriaušėlėj tai ri̇̀msta žuvis J.Jabl. Galvijėliai rimsta rugienose, ganykla mano gera, tau gal nuobodu bus [ganyti] J.Balt. Galvijai rytą ri̇̀msta ant lauko BM433(Kp). Prie šaltinių pievaitės rimsta pulkelis stirnų rš. Kas bites mylia, tam jos ir rimsta Kp.
5. Krč, Ss tverti, kęsti: Pilnas kambarys dūmų, ri̇̀mt negaliu Mrj. Eisiu į gryčią, sušalau, nebegaliu ri̇̀mt Srv. Ant aukšto negali ri̇̀mt, taip karšta Rm. Taip šilta, negaliu ri̇̀mt Snt. Negaliu naktį ri̇̀mti nuo blusų J. Pati su vaikais … rėkia ir šaukia, aš namie daugiaus negaliu ri̇̀mt Sch213. Gerą žmogų uždarysi – jis ir kalėjime rims, o šitokį kur dėsi? Skr.
1 apri̇̀mti intr. DŽ1
1. K, Sut, J, Š truputį ramiau, santūriau laikytis, menkiau veikti, mažiau judėti: Visi zekiai kad apri̇̀mo! Slm. Aprimo žvirbliai, šarkos, vištos J.Jabl. Vis norėjo išbėgti miestan, dabar apri̇̀mo Krs.
| Nu paskun, kai mūsiejai nieko nedarė, teip ir vėl viskas apri̇̀mo LKT166(Ktč).
| refl. K, M, Š: Galvijai lėkę lėkę, zylioję zylioję apsirimo ant pavakarį padirvy J.Jabl(Kp). Tu vėl apsirimsi ir gerą ūmą gausi prš.
2. mažiau nerimauti, nebe taip jaudintis: Ir Eglė apri̇̀mo, palinksmėjo, galiausiai visai užmiršo savo tėviškę ps. Jis rado ligonį kiek aprimusį ir su sąmone I.Simon.
ǁ pasidaryti ne tokiam dirgliam: Praeina, nervai apri̇̀msta, kaip tik mokykla – ir vėl sukyla Lel.
3. kiek susilpnėti, apmažti, pritilti: Vėjas aprimo, ir marias uždengė rūkas rš. Jau visur apri̇̀mo, ramus vakarėlis (d.) Ndz.
4. priprasti, įsibūti: Jis tę apri̇̀ms, ar rimsti tu ant vietos? J.
| refl. N: Kai apsiri̇̀msi kiek, gal tada vė[l] gyvensi Rd.
5. LL117 apšilti: Kad apri̇̀mo oras an pavakarį, nors neik vidun Ds. Innešu žarijų, tai kamara apri̇̀mus, šilta Trgn. Nebevarstyk durų, maž gryčia ben kiek aprim̃s Sdk. Atnešk viedrą [v]andenio – aprim̃s kiek pečiuj Mlt. Vasarą nereikia daug šildyt pirtes: aprim̃s kiek vanduo, ir gana Vdš. Vanduo da tik apri̇̀męs, da nekarštas Brb.
1 įsiri̇̀mti ramiam apsibūti, aprimti: Įsiri̇̀mo galvijai šitoj pievoj, gražiai ėdrauja sau Š. Įsiėdė, įsirimo banda rugienose –nori, gulėk, pilvą saulėn išvertęs, nori, dainuok ar švilpk – jokios dabonės, mažiausio rūpestėlio J.Balt.
1 nuri̇̀mti intr. DŽ; Q648, Sut, N, M
1. nustoti judėti, triukšmauti; nutilti, apsiraminti: Nutilsta, nurimsta SD377. Nuri̇̀mk gi, teip galvą skauda! Ps. Šunes paskalino, paskalino, o kada nusibodo skalinti, nurimo K.Bor. Vienok nuog kamanų ir žąslų tuoj nurimsta [arklys] PK58. Čia, kur plūdo kraujuos apkasai, jau nutilę, nurimę visai E.Miež. Ir girioj įsisiūbavę medžiai ilgai nenurimsta KrvP(KzR).
| Tai jau tavo nagai nerimsta! Nukalsiu, tai nurim̃s J.Jabl(Ln). Nurimo kaip išmaudyta višta LTR(Brt). Nenurimsta kaip vilkas negiedojęs LTsV129(Šd). Nebenuri̇̀msta savam kaily Vb. Nenuri̇̀msta kaip rūron įdygtas Kp.
2. liautis, baigtis: Paskui audra nurimo, žvaigždės nusagstė dangų P.Cvir. Tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote A.Vien. Pūga šėlo visą dieną, nė minutėlei nenurimdama sp. Žmonių kalbos nurimo Pt. Salėje iš lėto nurimo kalbos P.Cvir.
nenuri̇̀mstamai adv.: Vaikas nenurimstamai verkia LTR(Tvr).
ǁ prk. nustoti gyvuoti, egzistuoti: Jis kitą dar šovinį davė, ir nuri̇̀mo Dbč. Nuri̇̀mo, žuvo ta kalba Rod.
ǁ nuskaidrėti, nusistoti: Čia galės susitelkti ir nurimti kritulių vanduo rš.
3. nustoti skaudėti, diegti: Nuri̇̀mo dantis, ir akys atšvito Rdn. Diegulys nurimo, bet ausyse ėmė spengti rš.
4. DŽ nustoti jaudintis, išgyventi: Jis negal niekur nurimti iš rūpesčio J. Trainienė da lig šiol nenuri̇̀msta – kad man rėžė žodį! Slm. Apmaudu nenurimdamas, ėmė iš tiesų ant pačios barties Žem. Audžiau nurimęs aukso svajones aušros spinduliais Mair. Palauk, sako, kol vaikai nurims ir pripras, kad jiem jau motinos nebėra V.Krėv. Bagočiaus pati, nesulaukdama savo vyro, nenurimo namieje: bėga ir šen, ir ten BsPIII14. Nenurimstanti ieško dvasia to, kas dora, gražu ir kilnu Mair. Teikis mumus duot, idant būtumbim visi tikromisiomis avelėmis tavomis … kantriomis, nuri̇̀mstančiomis DP249.
1 pari̇̀mti intr.
1. ramiai pabūti vienoje vietoje, apsistoti: Žąsis led nukrapščiau, galų gale parim̃s kiek Grž. Tos avys tai nei kiek nepari̇̀msta – lekia ir lekia Sb. Nė kiek nepari̇̀msta vienoje vietoje, vis kad tik eiti Gs. O vaizduotis gyvai, parimstant kuo ilgiau prie to vykimo su visu savo dėmesiu Vd.
2. nustoti jaudintis: Tyliai parimk nūn pasimelsdama, kol nepradings paskiausias spindulys saulelės! Vd. Todėl neparimst širdys jų, nusigąst kožną čėsą PG.
3. apšilti: Nuo tiekos akmenų [v]anduo tik parim̃s, o nebus karštas Trgn.
1 suri̇̀mti intr.
1. visiems liautis judėjus, nurimti: Viščiokai palesė, suri̇̀mo ir sutūpė po višta Vdn.
2. nustoti jaudintis: Kai palankau kapines, ir surimstu pušų, beržų ošime rš.
3. sušilti: [V]anduo suri̇̀mo, reikia galvijai girdyt Trgn.
1 užri̇̀mti intr. DŽ užsibūti: Jis tenai užri̇̀mo Ėr.