1 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. KBII196, K, Š, Rtr, FrnW, KŽ, DŽ, LzŽ; R, MŽ, Sut, M, L
1. iter. dem. 1 varyti 1: Te girdyt varinė́j[o] karves Dv. Kiaules varinė́jo iš ūlyčios du piemenys Kp. Toli varinė́t karvę negerai Nmč. Vištas varinė́ja in oro, vištos džiaugiasi Dv. Kokį seną pasamdo, tai tas užstovas, kamandierius, o mes varinė́jam gyvulius, aplink einam Skp. Jis pradėjo varinėt ton skrynutėn gyvulius LTR(Ldk).
| refl. K.
ǁ N Rudenį reikia kult, žiemą – arkliai varinė́t ant maniežų Ūd. Kas tingėdavo kultuvu kult [sėmenis], tai varinė́davo varinė́davo arklį Vdn. Reikė[jo] varinė́t arkliai (molį minkant): surišam po du ir varinė́jam vienus paskui kitą Kp. Tus žiūro, varinė́ja arklius, kad gerai traukt [sukdami maniežą] Kpč. Porą arklių varinėja per tais žirniais Prng. Taip tus arklelius i varinė́s par visą dieną Varn. Tu varinė́k [arklius], o aš plūgą laikysu End.
ǁ DŽ Kadangi buvo tokia darbymetė, mėšlavežtis, tai tėvas, pasitaręs su motina, prikėlė iš seklyčios Uršuliutę ir liepė jai vietoj Alenos varinėti mėšlo vežimus A.Vien. Tėvas mėžia, sūnus valkčius varinė́ja Srv.
ǁ Ilgai kare buvo, toli žirgus varinėjo V.Krėv. Ne del vynelio žirgelius varinėjom KrvD38.
ǁ vaikyti, gainioti: Nu i tada ėmė varinė́t, tik gaudyt, mėtyt smėliu bites Smal. Alkanas šuva – kažkur varinė́j[o] kiškius Lz. Nevarinė́k kačiuko Dv. Varinė́jau varinė́jau karvę, kad prasbezdėt – visa iškelta Klt. Jis varinėja pryšų pryšais gyvuolius be reikalo J.
| prk.: Motiną mintys varinėjo iš kampo į kampą J.Mik.
| refl. tr.: Tai anas itą šunį varinėjos po laukus LzŽ. Veizu, ka čia ne mūso tie arkliai, aš varinė́siuos! Skd. Dabar gi visi varinė́simės tas kiaules, visi Lz. Vakarą anas varinėjas tą gaidį po trobą arba po karčemą LTR.
^ Tai ko tu nori, kap šuva blusas varinė́damas Dv.
ǁ baidyti: Arklys ginasi, uodega varinė́ja varmus Lz.
ǁ NdŽ ganyti: Šešių metų buvau, kada pradėjau žąsis varinė́ti Klk. Nuog ledo lig ledo eik tu (piemenie), varinė́k tas karves Drsk. Tvorą prie gurbo pritveria, ir nebereikėdavo varinė́t [kiaulių] Kvr. Varinė́jau varinė́jau aš juos, dabojau dabojau šituos ančiokus – išnešiojo varnos Klt. Kas tę karvukę varinė́ja po kalną? Drsk. Kam jūs varinė́jat [gyvulius] po tais miežiais? Grv. Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinė́ti K.Donel.
| refl. tr.: Agotė varinėjosi bandą papūdymiais Žem. Piemenukai varinėjasi paraisčiu avytes LTR(Lp).
2. → 1 varyti 3: Negražu motka varinė́t DrskŽ. Broliai ne tėvas, varinė́j[o] visur [netekėjusią seserį] Šlčn. Nu taip jau ir varinė́davo ans anus to vandens Kv. Nemokėjo nieko, ale tep varinė́jo in darbą Aps. Nėkas nenorėjo eiti į darbą, gaudavom varinė́ti eiti po butus Šv. Parvežė kokį piemenį, sako, muni, seną žmogų, ir varinė́s Varn. Senas nebturi̇̀ savo valios, esi varinė́jamas Jdr. Tas vaikelis nekaltas, varinėjamas, mušamas buvo Ps. Svečiai lygos, varinėjo kits kitą į užstalį Žem. Dalys visiems išmokėtos – ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną M.Katil. Kelių taisyti ir žvyro vežti žmonės nuolat varinėjami Pt. Dabar esi žmogus varinė́jamas, o teip nieko, gerai Sug.
^ Varinė́ja kaip arklį numuštą Rdn.
ǁ Vėl viesėn visus varinė́ja (iš vienkiemių į gyvenvietę varo) Zt.
3. P, Sln, Dv, Grv, Upn → 1 varyti 4: Nieko aš nevarinė́ju iš trobos DrskŽ. Sa[vo] pirkion gyventai, niekas nevarinė́t, o čia (mieste) vis užkliuvęs Onš. Pri vokyčių ta tus varinė́jo ten į Latviją Akm. Nepapratusi už durių varinė́ti, nė marčios nevarysu Krš. Aš šarkos in žiemą nevarinė́ju nuo lesalo Aps. O įėjęs bažnyčion pradėjo varinėt oran parduodančius joj bylodamas DP309.
| prk.: Einu par svietą varinė́damas velnius iš dvarų BM281(Šlv).
4. → 1 varyti 5: Šeriai vaiku[i]: pirty su muilu varinėja LMD(Sln).
ǁ Ryto pieno išgertau, greitoj varinė́t ik devinto rąsto Drsk.
ǁ Narius varinė́[ja] senatvia, surieta žmogų Krš. Jau trisdešimt metų nariukus varinė́[ja] Krž. Žmonai kaulus pradėjo varinė́t Grnk.
5. tr. stumdyti: Jis nenusiimdavo kepurės ir varinėdavo tarp pirštų suvertas kaladėles J.Ap. Su lazda akmenų nevarinė́jai, iš medžio daugiau buvo toj kiaulė (apie piemenų žaidimą) Vlk. Jis varinė́[ja] po puodynę tą smetoną Jrb. To šaudyklėlė bėga an šę, ant tę, su ranka varinė́ji vis PnmŽ. Varinė́ju varinė́ju po dančiais duoną Aps. Mato Stankus, kaip vel[nia]s jaunai mergei su uodega raides po kningas varinė́[ja] Vkš.
| refl.: Dalgis taip plonai iškaltas, kad ašmenys ant nago varinė́jas (lankstosi) Ll.
ǁ sustūminėti į vieną vietą: Tu ne tep varinė́ji šieną Dglš. Vedu varinė́jov į pakūges [šieną] Plt. Parjojęs švilptelėjo – viskas prapuolė, o pats pasiėmęs lopetą dumblą varinėja LTR(Vlkv).
ǁ refl. braukyti: Pradėjau varinė́ties [ranka] po kankles, ieškoti maliodijos Klm.
ǁ NdŽ, DrskŽ versti tekėti, cirkuliuoti: Uždevė vaistų, ka kraujį geriau varinė̃tų Krš. Tos tabletės, ką kraują varinė́ja Žln. Krevauninkų arbatą gera nū nervų – kraują varinė́[ja] Vkš. Jeigu kuri vieta dideliai skausta, tą vietą reik patepti su kamparu: kamparas kraują varinė́ja – mažiau skausta Vkš.
| Ta pati širdis varinėja medžių syvus B.Radz.
| refl.: Seno krau[ja]s menkai varinė́jas, i gerai kailiniukai vasarą Krš.
| Vaistai pradeda varinė́ties, šilta šilta Grd.
ǁ gamtos stichijų jėga nešioti, stumdyti; plukdyti: Marėse varinėjami ledai prš.
ǁ BŽ296 irkluojant, valdant gabenti, plukdyti: Medžius Nemunu varinėja V.Kudir. Čia (upėje) ir kalades varinė́ja Bn. Norė[ja]u troptus (sielius) varinė́t, tep gera gera buvo Drsk.
ǁ irkluoti: Varinėja luotelį, gaudo žuvis LTR(Rod).
ǁ refl. irkluojant plaukyti: Nekur jie varinė́jasi, anoj pusėj upės Skr.
ǁ pučiant plaikstyti, šiaušti: Reikia užsisegt kitą suknelę, bo šitą vėjas varinė́ja Nč. Rugius vėjas varinė́jo LzŽ. Smarkus vėjas varinė́jo putotas bangas NdŽ.
ǁ pučiant nešioti: Varinė́j[o] mane, varinė́j[o] [vėjas], paka aš neattrūkau (ps.) LKKIII201(Lz). Tie yra debesiai be vandenio, kuriuos varinėja vėjas šen ir ten Ch1Jd1,2.
| Ant varinėjamos smilties nekimba inkaras rš.
| refl.: Oras varžos, varinėjas, kaitos taip, kad kyla ir vėjas rš.
6. iter. dem. 1 varyti 8: Su mašina jai gera siūt: varinė́ja ir varinė́ja atsisėdus Jnšk. Su vindu varinėjo mašynos rulį (vairą) Klp. Laikrodis be garso kairėn ir dešinėn varinėjo švytuoklę K.Jank.
ǁ persukinėti, pertvarkyti: Dabar valdžia tuos valandas kaip nori, teip varinė́ja Mžš.
7. žr. 1 varyti 9: Kai sniegelį varinėja, tai žolelė landinėja LTR(Slk).
8. iter. dem. 1 varyti 10.
ǁ Neduosim vaikus mušinėti, į ligas varinėti, ne taip lengvai užauginom Žem.
ǁ šalinti kokią (ppr. blogą) būklę ar būseną: Tos žolės skausmą varinė́ja DŽ.
9. B, N, DŽ, NdŽ, Lt ariant daryti tarplysvius, vagoti: Jonas varinė́ja tarplysius, kur pasėta rugiai Žvr. Varinė́tos bulbės – kašikų kašikai (geras derlius) Drsk. Žagrukė maža, medinė, bulvėm varinė́t LKT374(Rdm). Du kartu, būlo, varinė́ji bulbes, vargsti DrskŽ.
^ Ar čia bernas vagą varinėjo, ar čia kiaulė snukiu knisinėjo KrvP(Ndz).
ǁ atarinėti vagas (kasant bulves): Turbūt su talka kas, kad dviem poromi arklių bulves varinė́ja Lš. Kap kas varinė́ja bulbes, kap kas kapliais kasa Mrc.
10. iter. dem. 1 varyti 12: Visi trys susdėjom ir varinė́jom vilkų bilietais Pnd. Rimas ka varinė́ja, sucypia tik [mašina] Ps.
ǁ Vargingai šienavo, atatupstą traktorių varinė́jo varinė́jo, urstė urstė Klt.
ǁ vairuojant vaginėti (važiavimo priemones): Sūnų kaip kokia liga apniko varinėti svetimas mašinas rš.
ǁ refl. tr. DŽ, Žg, Grk: Daėdė tavę varinė́tis, jei nori, gerk Drsk. Parejau viena – ko vaiką varinė́suos Rdn. O cigonės ta varinė́jos žmonis po Kalvariją Sd. Vyras nu pat ryto po restoranus, o pati varinė́jas aną iš paskuo Vkš. Paskui bočį labai varinė́jasi, neatsiliekti LKKXIV201(Zt). Tie vištalukai varinė́jas dar tą motyną, o ana nė iš tolo nebiprisiema End. Varinė́jas muni žąsys, nepaleida, nora lesti Dr.
ǁ refl. prk. merginti: Septynis metus varinė́jos, kol kaip kirminas įkando ir paejo šalin Šv. Tas pasiuto varinė́ties iš paskos – ir prisitaisė Trk.
11. refl. iter. dem. 1 varyti 14 (refl.): Varinė́sys varinė́sys, kol gausi gyvoliuo pievikės Rdn. Varinė́jas, uždirba piningų Vn.
12. iter. dem. 1 varyti 16.
| refl. tr.: Varinė́jas vyras motrišką DūnŽ.
| prk.: Varinė́josi varinė́josi vienas vieną, nesutiko [Lietuva su Lenkija] DrskŽ.
13. iter. dem. 1 varyti 19: Nustvers ir nereiks varinė́t samagoną Drsk.
| refl. tr.: Varinė́jas žmonys šnapšiuką, negėrę negalia nusitūrėti Krš.
14. žr. 1 varyti 21: Pilvas zurgia, maršus varinė́ja Jrb. Neserga, tik nervas varinė́ja (irzliai elgiasi) mūso poni Šts. Durnystas varinė́[ja] (kvailioja) tokie žiopliukai – duodas, pešas Krš. Ne meldas, ale juokus varinė́[ja] (juokauja) Krš. Šposus nevarinė́k, sėdėk ramiai Vn. Žinai, žmonys padūkę: kol sveiki, kol jauni, tai kerštus varinė́ja vienas kitam Jrb. Nori prieš kitus pasirodyt, mandrystes varinė́ja Jnš. Tas vaikiukas pakipšnus, mandrystes varinė́[ja] Eig. Madų tų nevarinė́jo Ar. Tėvas madas varinė́[ja], ką tu su juo! Jrb. O ta dainas varinė́[ja] visokias Nmk. Tokios rupūžės tokias lojynes varinė́ja Kbr. Klausinė[ja], o po tam kalbas varinė́[ja] Krš. Klausos, o paskiau liežuvius varinė́[ja] Krš. Su tėvais jau visokius ginčus varinė́[ja], nepasiduoda Trš. Vyrai palitikas varinė́jat, tilivizorių ganot, o aš šliaužu Rdn.
| Mano Maušius didelius reikalus javais varinė́ja Db.
| refl. tr.: Visi ponystų varinė́jas, nora tik kumbinuoti Krš.
15. vadovauti šokant: Kad moka ji varinė́t vyro vietoj šokant Pl.
◊ ámbas varinė́ti Jnš būti užsispyrusiam.
ántis varinė́ti Alv šlitiniuoti, griuvinėti (apie girtą žmogų): Jau atkrepalioja iš miestelio ir mūsų tėvas, keliu antis varinėdamas Jž. ×
bi̇́esus varinė́ti netinkamai elgtis, išdaigauti: Paskui visokių biesų i varinė́davai, ka mokytis neleido toliau Smln.
čióringes varinė́ti niekus plepėti: Čióringes tik varinė́jat! Plk.
Diẽvą (Pondiẽvą) varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, priekaištauti: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinė́kiam Diẽvo į mẽdį Krš. Tylėkiat, nevarinė́kiat Pondiẽvo į mẽdį Pvn.
kiaũlę (kiaulelès) varinė́ti žaisti tokį vaikų žaidimą: Kerėplą mušam, kiaũlę varinė́sam Akm. Lazdeles pasiimam, padarom tokį ritinaitį ir tas kiaulelès varinė́jam LKT389(Rtn). Einam kiaulẽlės varinė́t Rdm.
nãravas (ni̇̀kį) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Visi tik laksto aplinkuo, o ana tik nãravas varinė́[ja] Rdn. Ėsk tik nikio nevarinėjęs, – subarė motina vaiką rš.
óžius varinė́ti
1. Ps, Mrj, Skr, Gs, Jnš užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Óžius varinė́t pradeda jau, o dar be kelnių vaikas Šts. Užkirsk su rykštike, neleisk ožių̃ varinė́ti KlK9,75(Krš).
2. Šl pykti: Kad ji óžius varinė́ja an savo kaimynų Al.
3. Grv vemti: Koks gi čia miegas, kai anas kaip velnias óžius varinė́ja Ant.

pasiuti̇̀mą (pasiutimùs) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Eik valgyt – užteks čia tau pasiuti̇̀mą varinė́t Rs. Pasiuti̇̀mą varinė́[ja] [vaikas], neėda Krš. Tokie mažileliai jau pasiutimùs varinė́[ja], nepasiduoda Krš.
póras varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Poràs varinė́ja: sėdi pora, klausia – ar gera pora Kpč. ×
susiẽdą varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Susėdę varinė́jom susiẽdą DrskŽ.
týčias (týčius) varinė́ti tyčia ką sakyti, daryti: Tai týčias varinė́ja Snt. Ką tu čia su manim týčius varinė́ji, aš tau ne piemuo! Jrb.
už nósies (nósės) varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinė́[ja] už nósės Krš.
vélnius (velniukùs) varinė́ti Ub, Jdr
1. netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nu skreito, jau toks ir pradeda vélnius varinė́ti Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukùs varinė́[ja] Rdn.
2. NmŽ užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Tai ka ji vélnius varinė́ja, nieko nevalgo Jrb.
3. sukčiauti: Tas irgi kokius vélnius varinė́ja – skolos jau kada neatiduoda Lkč.
4. keiktis: Kalbėk kaip žmogus, o velnių̃ čia nevarinė́k Ant. ×

vė́žius varinė́ti papekliai̇̃s likti nevedusiam (netekėjusiai): Ta jau varinė́s vė́žius papekliai̇̃s Trk.
žąsi̇̀s (žąsýčius, žąsiukùs JII96) varinė́ti Glv, Gršl svirduliuojamai eiti girtam: Eidavo namo linksmai dainuodamas ir žąseles varinėdamas V.Krėv. Pareita mūsų tėvelis žąsýčius varinė́damas Yl. Eina žąsiukùs varinė́damas Klvr.
žvirblẽlį varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Atsimenu, žvirblẽlį varinė́jom: kap apsisuks, kap griūna! DrskŽ.
1 apvarinė́ti tr. K
1. LzŽ bent kiek nubaidyti, apnaikinti: Žukų buvo an bulbų, ale kąsnį apvarinė́jom LKKXXIX183(Lz).
2. iter. dem. 1 apvaryti 5.
ǁ Bačkos cypa lankais apvarinė́tos Pvn.
3. Vlkv, Skr, Kpč, Rmš iter. dem. 1 apvaryti 6.
ǁ Išvarinė́ja bulbas, kai kasa, o apvarinė́ja, kai metas kapliuot Db. Su žambiais reikėjo tą sėjimą apvarinė́ti Sd.
| refl. tr.: Mes jau bulves apsivarinė́jom Lp. Apsivarinė́jom daržus ir visa DrskŽ.
ǁ užkasinėti, užžarstyti: Pakasė piningus ir apvarinė́jo žemėms Nt. Apvarinė́ju su pelenais ugnelę ir pasakau: šventa, šviesi gabija, atsilsėk Šts.
1 atvarinė́ti tr. K; SD1105, SD110
1. K iter. dem. 1 atvaryti 1.
| refl. tr. K.
2. žr. 1 atvaryti 1: Jau piemuva atvarinė́ja [karves] Pls. Bočia atvarinė́jo gyvį pavakarėn LzŽ.
| refl. tr. K: Kad atsivarinė́ju kiaules nūnai, tai nėra jau jos Dv.
3. atmetinėti į šalį: Ta mergaitė tegu nu [kuliamosios mašinos] subinės šiaudus atvarinė́[ja] Slnt.
1 įvarinė́ti
1. K, KI361, NdŽ, KŽ; M iter. dem. 1 įvaryti 1.
| refl. K.
2. žr. 1 įvaryti 6.
| refl.: Buksa kaladukėn insivarinė́ja Btrm.
1 išvarinė́ti tr. K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ, LzŽ, DrskŽ
1. Š, Grv, Btrm iter. dem. 1 išvaryti 1: Išvarinė́k gyvolius į ganyklą visus J. Čia bobutė vėl bėga, išvarinėja pati gyvulius, kiaules V.Krėv.
| refl. tr.: Nebeliko jokių gyvulių – visus juos vokiečiai išsivarinėjo ar papjovę suvalgė A.Vencl.
2. žr. 1 išvaryti 1: Užsimiegojo ma[no] piemuo, neišvarinė́ja karvių LKT356(Šumskas). Baltrų dar šį tą išnešė ir gyvulius išvarinėjo Ašb. Kap išvarinė́j[o] karves iš tvarto pirmąkart, tai apvirė delia piemenio pie kiek pautų LzŽ.
| refl. tr.: Avis išsivarinė́j[o] skerdžiu[i] kožnas DrskŽ.
ǁ išvažiuoti stumiant: Kur dviratį išvarinė́t po tokius kelelius Rmš.
3. S.Dauk, K, NdŽ, Mžš, Zt iter. dem. 1 išvaryti 4: Muzikantai griežia, visi šoka, duoda garo, nė išvarinėjami nesiduoda Žem. Ateina vasara, vėl tėvas visus klaiman gult išvarinė̃s Ds. O inejęs į bažnyčią pradėjo išvarinėt parduodančius ir perkančius anoje GNLuk19,45.
| prk.: Anuo metu Jėzus išvarinėjo velnį I. Ar ne per vardą tavo pranašavome, ar ne per vardą tavo čartus išvarinėjome? VlnE97. Turėtų [mokytiniai] valdžią gydyt ligas ir išvarinėt velnius Ch1Mr3,15. Gundės vieną kartą Liuteris velino išvarinėt DP459.
| refl. tr. K: Banditai kieksyk išsivarinė́jo iš gryčios, baidė Grv. Išsivarinė́ji laukan kiaules Kp.
ǁ Kaimus buvo išvarinė́ję į viensėdžius, o daba varo į krūvą Tl.
ǁ Išvarinėjo vyskupus, kurie jam nepatiko Gmž.
4. žr. 1 išvaryti 4: Tas gi sūnus dairosi – što, jį išvarinė́ja iš pirkios! LKKII218(Lz). Nenukalbės ir neišvarinė̃s jų niekas JnšM. Aš nebuvau tenai, kap juos išvarinė́jo Ad. Mane iš šito namo išvarinė́j[o] Žrm.
ǁ refl. išeiti: Kur tos bobos išsivarinėjo, kad nė vienos nėr Pls.
5. žr. 1 išvaryti 5: Jo neišvarinė́si in darbą Vrn.
6. žr. 1 išvaryti 8: Trąšas išvarinė́jo iš karvidžių Dv.
7. Rm iter. dem. 1 išvaryti 9.
ǁ Vėjas duoda ir duoda antra diena, debesis visus išvarinė̃s Ob.
8. Erž, Vrn iter. dem. 1 išvaryti 10: Baisus ramatas, išvarinė́jo kaulus Čk. Susukta, išvarinė́ti visi kauleliai Krš. Rankos išvarinė́tos Krž. Kẽliai išvarinė́ti, deda visokius kumpresus Rdn. Mama ramatikuota buvo, pirštai išvarinė́ti Vdk.
ǁ Veizėk, kaip akmenai [važiuojančių mašinų] išvarinė́ti iš vietos Krž.
| Išvarinė́ji, išnarstai su peiliuku [vyšnių] kauliukus Jd.
ǁ išsklaidyti, paskleisti: Dažant reikia dažus tepti plonu sluoksniu, teptuku vienodai išvarinėti ir išlyginti rš.
9. tr. išpūsti, iškelti; plg. 1 išvaryti 10: Pilvas puška, kai mielių išvarinė́jamas Rod. Ot pastiko mielės geros, ogi pyragus akysa išvarinė́ja Rod.
| refl.: Gyslos rankų išsivarinė́jusios Grd.
ǁ išberti: Ižvarinė́j[o] visą adra DrskŽ.
10. Klm, Rk, Ds iter. dem. 1 išvaryti 11: Sušalęs pareini, užgeri [degtinės], kad kraują ižvarinė́t DrskŽ. Ponas žino, kad dabar jis gali ilgai neužmigti, jei valandėlę nepasivaikščios ir neišvarinės sąnariuose kraujo V.Myk-Put.
11. iter. dem. 1 išvaryti 12: Davė daktaras vaistų vočiai išvarinė́t Ds. Medlievos žievės pritvertos putmenis išvarinė́[ja] Šts. Votį taigi šutina, kad išvarinė́tų Sdk.
12. DŽ iter. dem. 1 išvaryti 13: Arbatelė visų geriausiai – visas ligas išvarinė́[ja] End. Ligas išvarinė́ti stabuklininkai moka Krš.
13. B, R, R43, MŽ, MŽ57, N, JV275, LMD(Zp), Grž, Grš iter. dem. 1 išvaryti 14.
ǁ [Plūgas] verčia in abu šonu, kur bulbom ižvarinė́t DrskŽ. Kas man bulbes ižvarinė̃s – vaikai ižvažiav[o] Drsk. Baugu, kad n’imtų lyt – visas rugių laukas tebėra neišvarinė́tas Stak. Kap rugius pasėji, reikia vagas išvarinė́t Rod. Pavakare išvarinė́k rugius, rytoj gali lyt Snt. Bernas kviečius sėjo, n’išvarinėjo, su vandeniu apleido RD185.
ǁ DŽ, Lš atarinėti vagas (kasant bulves): O dar išvarinė́jo, mes tik žarstom pieskas [rinkdami bulves] Dg. Jau dešimtį vagų išvarinėjau, galit eiti kasti Mžk.
| Visai siaura [rėžyje] – išvarinė́ta, išsukinėta Drsk.
ǁ išrausti: Kurmiai išvarinė́ja žemę, tai nė pjaut nesekas Rod.
| Laukus, kur buvo bjaurūs (šlapi), tum triūbum išvarinė́jo, gal jau daba ir augs [javai] LKT153(Sk).
14. žr. 1 išvaryti 16.
ǁ Ižvarinė́jo šnapso, turėjom [sodžiuj] tokią mergšę DrskŽ.
15. Jnšk iter. dem. 1 išvaryti 19.
ǁ Pamatau raštą, pradedu varinėti varinėti ir išvarinė́ju, ir išaudu Yl.
ǁ išsiuvinėti: Pasiemi adatą, tankiai va peltakėlis, gražiai išvarinė́ji, būdavo Ppl.
16. žr. 1 išvaryti 21.
ǁ Pirmiau išvarinė́jo po tris šimtus darbadienių Vlk.
17. išleisti, apvesdinti (duodant turto): Mama išvarinė́jo visitelius [vaikus] vargingai Grd.
18. žr. 1 išvaryti 23.
ǁ Kokias tu dainų gaidas išdirbinėji, išvarinė́ji? Ar.
◊ vélnius išvarinė́ti kelti barnius: Ką ji yra išvarinė́jusi – visokių velnių̃ Vn.
vabalai̇̃ pil̃vą išvarinė́ja Šts norisi valgyti.
1 nuvarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ; N iter. dem. 1 nuvaryti:
1. refl. Visi nusvarinė́jo [gyvulius į ganyklą] Lp.
2. Nuvarinėti pagalį paėmus nematai tuos išdykėlius Žem. Eik, nuvarinė́k žąsis nuo avižų! Grž.
3. žr. 1 nuvaryti 2: Darže jų (vabalų) daug buvo, nuvarinė́jom LKKXXIX184(Lz).
4. iter. dem. 1 nuvaryti 18: Kaltūnas gi, sakė, nagus nuvarinė́ja Upn.
5. ŠT3, Dg iter. dem. 1 nuvaryti 21: Taip varinėdamas tą arklį tikrai nuvarinė́si DŽ. Ponai nuvarinė́[ja] darbininkus, tarnaites Lnk.
| refl.: Taigi karvės tik nusivarinė́ja, o te teip išėsta, krūmuos ganykla Slm.
6. DŽ ištrypti: Nuvarinėjo visas avižas terpūkelėj Knv.
1 panusivarinė́ti (dial.) tr. visus nusivaryti: Panusvarinė́jo avis Dv.
1 pavarinė́ti tr. K, DŽ1, KŽ
1. Dbk, Lp žr. 1 varinėti 1.
ǁ Galėdavo arklį ir vaikas pavarinė́t (minant linus) Alz. Bočia aria, o sūnus pavarinė́ja arklį LzŽ.
^ Bėda bėdą veja, bėda pavarinėja KrvP(Drsk).
ǁ LKKII217(Lz) Blogai, ka jau pradeda par nasrus mėšlai dribt [išputusiam gyvuliui], nebepavarinė́si, ka jis (gyvulys) nebenoria eit Pšš. Teip pavarinė́jom [išputusią karvę], tai grįžtę padegutuojam, įspraudžiam [į snukį] Skp. Karvutę pavarinėjo po kiemą, paplakė šonus rykštele M.Katil.
ǁ Aptvarai aptverti būs, išvarysi kiaules, pavarinė́si Sd. Vaikai pavarinė̃s karves LKKIX205(Dv). Kiaules reikėjo pavarinėt dar porą metų! J.Balt.
2. Vvs iter. dem. 1 pavaryti 3: Našlaitėlę kas nuog saũ pavarinė́ja Rod. Ka jau nebūčia tikus [samdinė], gal mane būt pavarinė́ję Pš.
3. iter. dem. 1 pavaryti 14: Pri gyvenimo vyrai pavarinė́jami Krš. Botagą turėjo ilgą, pats neganydavo, tik vaikus pavarinė́davo Dgč. Uždėjo jį žmonis pavarinė́ti Vn.
| Da biskį juos pavarinė́ju, dar per laikraštį, tai da sumoka [bendrovė] Žž.
| prk.: [Lietus] pavarinė́ja svietelį: su šienu reikia krutėt Ad.
| refl. tr.: Pasivarinėdamas kremta muni vyras ir kremta Šts.
4. iter. dem. 1 pavaryti 4.
ǁ refl.: Su traktoriuku pasivarinė́[ja], vis kapeiką užsivaro Rdn.
ǁ refl.: Vyrai išėjo po pietų į Nemuną pasivarinė́t Skr.
5. iter. dem. 1 pavaryti 5: Pavarinė́ji šiaudus, kopi in viršų DrskŽ. Gerai padengei, pavarinė́jai pavarinė́jai, vėl denk, kaip matai apdengsi stogą Všv. Strikauka lygina ir pavarinė́ja šiaudus, kad būt gražus ir lygus dangtis Dv. Ledas nedikčiai storas, tankiai mažų akikių (ekečių) tam tinkluo pavarinė́ti End. Rašalo negal įtraukti – negal tos pompelės pavarinė́ti Pln. Svarsčius pavarinė́ti NdŽ. Narstytinės nytys yr pavarinė́jamos Varn.
| Bačkai reikia pavarinė́t lankus, kad netekėtų Rm.
| prk.: Mudu su senučiuku i šaškes pavarinė́sam (pažaisime) Krp.
^ Dalgį pavarinėsi – valgiu nesibjaurėsi, bus gardi ir sausa duona KrvP.
6. priversti greičiau tekėti, cirkuliuoti: Išgerk [degtinės], kraujį pavarinė́s Krš.
7. Al žr. 1 varinėti 9.
ǁ Dėku, ką bulbes pavarinė́jai DrskŽ. Regiu – pavarinė́tos bulbos Ad.
8. žr. 1 pavaryti 11.
ǁ Šilima ir liūtys sparčiai augalus pavarinė́ja Nč.
9. žr. 1 varinėti 14: Aš tau pavarinė́siu piktumus! Snt.
10. refl. ieškoti priekabių: Tai ko dar tu čia pasvarinė́ji?! Lp.
◊ týčias pavarinė́ti tyčia ką sakyti ar daryti: Aš tau týčias pavarinė́siu! Snt.
už nósies (nósės) pavarinė́ti apgaudinėti: Pasiutęs, to senio už nósės nepavarinė́s! Krš.
1 ×padvarinė́ti (hibr.) tr.
1. varyti prie ko: Piemuoj padvarinė́ja telaičius gyviop LzŽ. Reikia karvę padvarinė́t zaras pas bernuką Zt.
2. refl. irtis: [Žuvys] padsivarinė́ja asčiukais (pelekais) itais LzŽ.
1 parvarinė́ti K, KI361, NdŽ, KŽ iter. dem. 1 parvaryti.
| refl. NdŽ.
1 pérvarinėti K, KŽ iter. dem. 1 pervaryti.
1 pravarinė́ti tr. K, KŽ, LzŽ
1. Ds pagainioti: Pravarinėjau, pragainiojau karvę, ir atsileido išpūtimas Vvr.
×2. žr. 1 pravaryti 4: Valdyba pravarinėjo klebonus Gmž. Jau pravarinė́ja (iškeldina) iš Pasalių Lz.
×3. (sl.) ginti šalin: Pravarinė́ju [muses] ir niekap nepravarau Žrm.
×4. (sl.) raginti, liepti ką daryti: Rinksiu visa, rinksiu (valgysiu) – nereikia pravarinė́t! Lz.
5. priversti cirkuliuoti: Valdišką mundurą parduok, bet kvortą po pirties išmauk, pasiutusį kraują pravarinėk rš. Apypietėm jis bando pravarinėti vandenį naujuoju vamzdynu rš.
6. iter. dem. 1 pravaryti 8: Vėjas gal tuos debesis kiek pravarinė̃s Lnkv.
1 ×išpravarinė́ti (sl.) tr. išvaikyti: Tep ateina milicija, išpravarinė́j[a] LKKXXIX183(Lz).
1 privarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ, LzŽ; SD1149
1. refl. priartėti prie ko nors; nuvykti; žr. 1 privaryti 2 (refl.): Niekap nedasrinkau prisivarinė́t Vilniun LzŽ.
2. žr. 1 privaryti 15: Neprivarinė́k manęs, kaimyn. – Atduok ir atduok, – kap bus laikas, kap turėsiu, tai ir atduosiu Rod. Jeigu svečias yra, reikia privarinė́tie: – Ėsk, ėsk! Zt. Jo nereikia privarinė́t valgyt LzŽ. Sakyk, kas jus privarinė́ja tep darbuit daugį Azr.
| O jei susims muštis, in zgadą nėr kam privarinė́t Šč.
3. refl. tr. DŽ daug atarti kasant: Kad prisivarinė́jom bulbių, tai iki sutemų neiškasim vagų Lp.
4. daug ko nors sukimšti, prigrūsti: Sprogymes aslo[je] privarinė́[ja] molio ir suplūka Vkš.
5. daug papasakoti: Vakar dėdė aplankė, tai istorijų privarinė́jo Gl.
6. pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Kad ana šiltumos privarinė́tų Zt.
1 ×razvarinė́ti (hibr.) tr.
1. žr. 1 razvaryti 1: Manę sūnus nerazvarinė́ja, unūkai škadina Lz.
2. sklaidyti, blaškyti: Mergų sukneles vėjas razvarinė́ja Arm.
1 suvarinė́ti K, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; R, MŽ, N
1. Slv, Dg, Krm iter. dem. 1 suvaryti 1: Jis (piemuo) ir dirbo su vyrais, o vakare dar pristatė suvarinėti karvių iš dobilienos M.Katil. [Ganomos] žąsės leka po vieną, ne karvė – nesušauksi; kol anas suvarinė́ji į kupetą, turi lakstyti Krž. Suvarinėjo visus šernus in krūvą ir parginė namo BsPIII242. Ji suvarinė́jo žąsis tvartan NdŽ. Ar paukščius jau suvarinė́jai? Slv.
^ Adomienė surenka žodžius, lyg avis suvarinėja būrin L.Dovyd.
| refl. tr.: Onelė susivarinė́jusi vėl gano pūdyme NdŽ. Vakarui užėjus, bėgo greitai namo prie gyvuolių susivarinėti Sln.
2. J žr. 1 suvaryti 1: Da gerai, kad supančioti [paršai], o kad ne – suvarinėt reikia Btrm. Tę visas sodžius suvarinė́j[a] tvartan [avis] Azr.
3. refl. tr. išvaryti visus: Danut, susvarinė́k muses Šmn.
4. DrskŽ iter. dem. 1 suvaryti 4: Suvarinė́[ja]u šieną voluosen Dglš. Tus akmenis sutvarkė, suvarinė́jo, buvo anie išsklaidyti tokie Kv.
| refl. tr.: Debesys šliaužia, susvarinė́[ja]u [šieno] plonumas Dglš.
ǁ Lentukes suvarinė́ja, kad būt lygūs galai DrskŽ. Mat toki lenta būs plati, teip suvarinė́s, ka dailiausiai tas stogas stovės Knt. Pakloja an grebėstų, suvarinė́ja gražiai [kūlius], priveržia [su vytelėmis] Alz. Tiesi [šiaudus], kad lygiai būtų, paskui suvarinė́ji, subadai PnmŽ. Dešimties palų sijoną suvarinė́jau, kad kas neantliptų bažninčio[je] Tl. Kvaldeles liuob teip dailiai suvarinė́s sijonams Šts.
ǁ į vietą atstatyti: Nė vienas vaikas neužauga negriuvęs, tas suvarinė́ja kaulus į vietas Rm. Skučas išnirusį sąnarį suvarinė́jo, kamparu subraukė, surišo, greit sugijo Ss.
ǁ suveržti užkalus (lankus): Šiandien pabaigsiu didžiosios bačkos lankus suvarinė́ti Up.
ǁ prk. naujienas išsiaiškinti: Tai visas gimines suvarinė́si (apkalbėsi)? Akm.
5. Ėr iter. dem. 1 suvaryti 12: Reik sviestą suvarinėt, o ne tei[p] palikt sumušus Jrb. Da reik suvarinė́ti tus sviesto kruopukus LKT137(Prk).
| refl.: Žiūrėk, ka gerai sviestas susivarinė́tų braukštely Vdžg.
6. žr. 1 suvaryti 15: Dar̃ tik suvarinė́jom kumelaites Lp.
7. tr. suplūkti: Suvarinė́j[o] karvėm, avimi subrukė [kelią] Lp.
8. intr. nuvažiuoti ir grįžti: Toj pačioj dienoj sunkiai suvarinėtum du rozus, dėlto šmotas kelio Ut. Aš norėjau suvarinė́t Dovydeliop Lz.
9. refl. užaugti: Rugiai pamažu susivarinė́jo Skr.
1 užvarinė́ti tr. K, OG101, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, M
1. Aps žr. 1 užvaryti 8: Kirvį neša ir ažvarinė́ja kuolą Dv. Kuoleliai ažvarinė́ta visur, kad niekas nevažiuotų Dglš. Tosna juostosna (staklių skersiniuose) ažvarinė́jom klynukus, kad lygiai siūlai guldytųsi Dv.
| refl.: Tokie pagalaičiai medžiaginiai ažsivarinėja rūčkon LzŽ. Kalatkon (stebulėn) ažsivarinė́ja geležinė buksa Dv.
ǁ Šakalukus panagutėn ažvarinė́jo Dv.
2. žr. 1 varinėti 2: Vaikai mane ažvarinė́ja Strn. Kaip ana tą mergelę užvarinė́[ja] – dirbk tą, dirbk šią Krš.
| refl.: Iš pradžių tėvas neužsivarinėjo, o vėliau, kai pamėgino Adomą prispausti prie darbo, pamatė, kad jo nugara kaulinė A.Vencl.
3. Tvr, Tr iter. dem. 1 užvaryti 14: Važiodamos malkų, ažvarinė́jo arklį LzŽ. Kur biednam žmogui bus kas galvoj, kad jis darbais žuvarinėtas Nč. Ažvarinė́tas vaikas ir neauga Ds.
4. refl. iter. dem. 1 užvaryti 16 (refl.): Kap ir jaunas buvau, anta valgio labai neužsivarinė́[ja]u DrskŽ. Kapeikos užsivarinė́ja, tai priims gyvent DrskŽ.
5. Gg iter. dem. 1 užvaryti 15: Aš anus užvarinė́su, nebijok Tv.
ǁ Muni vyras užvarinė́[ja] KlvrŽ. Pradėjo aną užvarinė́ti, tas nebtura ką sakyti Lkv. Vaikai vienas kitą ir užvarinė́s! Žr. Užvarinė́[ja] seną motyną vaikai, neduok tu Dieve! Krš.
| refl. tr., intr. Sn, Mrs, Alk, Up: Ką aš tau blogo padariau, ko ažsivarinė́ji? Dgl. Neužsivarinė́[ja] vienas kito i sugyvena Krš. Užsivarinė́ja in močios ana Klt. Vyrui baika būt, tik močia labai užsivarinė́ja an kožno darbo Užp. Užsivarinė́[ja] anie su žodžiais, nesutinka Rdn.
6. refl. iter. dem. 1 užvaryti 19 (refl.): Dabar ir žąsys laikyt neapsimoka – varinėji varinėji jas ir neką parvasar teužsivarinė́ji Ėr. Iš šito užuodirbio negyvena; turi žmogus užsivarinė́jęs iš anksčiau Gg.
7. refl. rūpintis: Neužsivarinė́ju – jau vaiko kauliukai ir išsišovė Ut. Jau dėlto ir bobos raganos: tas vienas vyras šeimynoj ir šitiek užsivarinė́ja su visais darbais Lkm.
8. žr. 1 užvaryti 18.
ǁ Tau reiks rugienos užvarinėt Alk.