1 stiẽbti, -ia, -ė Rtr
1. intr. KBII153, NdŽ, KŽ aukštyn augti (apie augalus): Kiekviena žolelė aukštyn stiẽbia Alk. Nepersodinta taboka labai stiẽbia Rm.
| refl. DŽ, NdŽ: Tanki ir trąši žolė stiebės aukštyn J.Jabl. Tiesias žemės vagos – stiebias žalias daigas E.Miež.
2. refl. tįsti, augti (apie vaikus): Jis stiẽbėsi stiẽbėsi ir visus praaugo Vrb. Iš mažuities neaugo, ale paskui kad stiẽbės, tai matai, koks didelis užaugo! Užp.
3. tr. Š kelti į viršų: Beržų krūvos stiẽbė savo viršūnes NdŽ. Savo galvą į saulę stiebia rugio želmuo sp.
4. refl. R, MŽ, N, K, L, Š, DŽ, KŽ stotis ant pirštų galų: Ans ant kojų, ant pirštų galų stiẽbias J. Ji stiẽbėsi pro kitų galvas NdŽ. Patys paskutiniai stiebėsi ir tiesė kaklus, norėdami per pirmutinius pamatyti dėžutes J.Balč.
5. refl. kilti: Pro užgirį stiebėsi mėnuo vėlyvas V.Myk-Put. Pro medžių guotą baltas bokštas stiebės A.Vencl.
6. refl. R, MŽ, N, KŽ siekti, trokšti: Pabuvę mieste, ima stiebtis tuojaus prie poniškumo rš.
7. DŽ, NdŽ žr. 1 stelbti 1.
8. (neol.) tr. lingv. laipsniuoti: Stiebiami esti būdvardžiai A.Baran.
1 atstiẽbti, -ia, àtstiebė
1. refl. Rtr, Skr atsistoti ant pirštų galų: Atėjo vaikinėlis prie lovos ir atsistiebęs į jį dyvinai žiūrėjo BsV149.
2. tr. Rtr atitiesti.
| refl.: Kai vėjas linguoja, palinksta medelis ir vėl atsistiebia Lkš.
1 įstiẽbti, -ia, į̇̃stiebė
1. intr. KŽ išaugti.
2. tr. pastatyti, įtempti: Reik gerai įstiẽbti žėglius (bures) prk.
3. refl. įsistoti, įsiauti: Įsi̇̀stiebė į vasarinius batukus ir sušalo kojas Dkš.
4. refl. persiimti: Lietuvos jaunuomenė, toje gadynėje mokindamosi ir keliaudama po svečias šalis, įsistiebė į mokslą Liuterio ir Kalvino S.Dauk.
1 išstiẽbti, -ia, i̇̀šstiebė
1. refl. išaugti: Išsistiẽbęs žirnis Msn. Ten želia tokie išsistiebę kvapūs baltažiedžiai žalsvais rageliais Pt.
2. intr. ištįsti, išaugti (apie vaikus).
| refl. Msn.
3. tr. Š, BŽ88, Rtr, Ser, KŽ ištiesti, ištempti, iškelti aukštyn: Braška gontų stogas, gegnių išstiebtas rš.
1 nustiẽbti, -ia, nùstiebė
1. intr. KŽ labai nuaugti, nutįsti: Kai labai tankiai burokus susodini, tai jie labai nustiẽbia Pg.
| refl.: Tokie nusistiẽbę tie pamidorai Pc. Jurginai, pašalėj beaugdami, nusi̇̀stiebė Kp. Darže po medžiais ir bulvienojai nusistiẽbę, ir bulbelės mažos Skrb.
2. tr. Rtr, NdŽ, KŽ nustelbti: Nebelaikysiu aš tų medžių, kiek jie man šiemet rugių nùstiebė Srv. Žolės žolę nùstiebė J.Jabl(Kp). Jurginėliai ilgastiebiai visus kvietkelius nustiẽbia (d.) Pnd.
| prk.: Nustiebs ir išnaikys visą žmonių pasėlį J.Jabl.
3. intr. LL132 pastirti.
1 pasistiẽbti, -ia, pasi̇̀stiebė
1. R, MŽ, N, K, DŽ, NdŽ, KŽ pasistoti ant pirštų galų: Jis bučiuo[ja] pačią stiebte pasistiẽbęs J. Pasistiẽbk – ir pasieksi Ėr. Nematai? Pasistiẽbk Sdk. Pasistiẽbęs kogi nepasieksi, ale pasiek kaip aš! Mžš. Tas ančiukas ryja pasistiẽbęs – jis neaugs Jrb. Išeina bitės tokios pasistiebę, pasistoję Grž. Ale nykštukas pasistiẽbęs tėvui į ausį pašnibždėjo Jrk24.
^ Pasistiebė it gaidys, serbentas beraškydamas LTR. Keikia pasistiebdamas (labai smarkiai) Sml. Net pasistiebdami kuliam Klt.
2. kiek paaugti (apie vaikus): Pasistiebė kiek, i pati ta parankinė pasisiųst Sdb.
3. prk. pasiremti: Tauta, pasistiebusi ant tikrosios kultūros, gyvens amžinai A1884,8(J.Šliūp).
1 prastiẽbti, -ia, pràstiebė
1. tr. pažymėti (stiebais): Linija, kurią retežiu reik mieruoti, iš pradžios tur būt stiebais prastiebta rš.
2. refl. iškilti: Juodalksnių krūmai prasistiebdavo viršum rugių lauko rš.
1 prisistiẽbti, -ia, prisi̇̀stiebė pasistoti ant pirštų galų, pasistiebti: Matę vakarais šalia galinio lango didį juodą šunį prisistiebusį į stubą bežiūrint BsV359(Žg).