pliaũnyti, -ija (-yja K), -ijo (-yjo) šnek.
1. intr., tr. plepėti, taukšti niekus: Kiekvienam rūpėjo, ar tai tiesa, ką žmonės pliaunija V.Piet. Negalėjo ramiai pasėdėti, nuolat ginčijosi, pliaunijo V.Kudir. Kas an seilės žuveina, tą ir pliaũnija Rod. Pliaũnija kits kitam niekus J. Gana čia tau pliaũnyt, tu nepraustaburni! Grv. Vis teip savąsias pliaũnyja, nieko gero iš jo neišgirsi Skr.
ǁ blevyzgoti: Pliaũnyti moki kaip senas vežė[ja]s Up.
2. intr. Ds mušti, pliekti: Kai pradės pliaũnyt par pakinklius, tai žinosi! Užp.
3. tr. krimsti, graužti: Rodos, be dantų, ale kad pliaũnija obuolius ir agurkus! Šš.
išpliaũnyti šnek.
1. intr., tr. KI146 išplepėti: Pasakysiu, ką tu išpliaunyti, o ką užtylėti turi rš.
2. tr. išgerti: Šešius viedrus išpliaũnijo On.
papliaũnyti intr., tr. K šnek. paplepėti, pataukšti niekus.
pripliaũnyti intr., tr. šnek. priplepėti: Svietas daugelį pripliaunija viso ko V.Piet.
užpliaũnyti intr. šnek. užduoti, supliekti: Ažpliaũnyk tu jam par blauzdas [botagu] Ds.