1 pūrúoti, -úoja, -ãvo intr.
1. išduoti duslų parpiantį garsą: Dabar nosytės nebepūrúoja, švarios Rk.
| Pūrúoji, pūrúoji (kliurkini muštuvyje grietinę) visa diena, vis nėr sviesto Kp.
ǁ murkti, niurkti (apie katę): Katinas priėdęs guli ant mašinos ir pūrúoja Alk. Katė pūrúoja Ėr. Numesk katikei varškės šmotelį, pamatysi, kaip pradės gražiai pūrúot Vl. Apie jį visi kaip šuneliai, uodegą sukdami, kaip katinai pūruodami vaikščiojo Tat.
2. knarkti: Ans pūrúo[ja], kad miegta J. Miegtu pūrúoju po patalais, kad niekas nežadina J. Gaspadorius, šiltai apsiklojęs, miegojo pūravo ramiai ligi priešpiečio Žem. Paliks tave miegtančią, lovelėj pūruojančią LTR(Rd).
| Ligonis pūrúoja, jau mirs, t. y. kvėpuo[ja] J.
ǁ Alv, Rtn miegoti: Bepigu tau tokio[je] patalynė[je] pūrúoti, t. y. gulėti J. Žmonės darbuja, o tu pūrúoji Kb. Kelkis, ba perdien ir pūruosi! Vrn.
| refl.: Jauni pūruojas po vakarėlio [nemiegoję] Vlk.
3. Srj meiliai kalbėti: Gerkim, ūžkim, dainuokim, gaspadoriui pūruokim! BsO292.
1 įsipūrúoti Š įsipurpti, įsimurkti (apie katę).
1 išpūrúoti intr. išmiegoti: Atsikėlė išpūravęs, išgūžavęs Kl.
| refl.: Išsipūravai kaip katė ant pečiaus Krkl. Išsimiegi išsipūrúoji, i geriausia, nė večeruškos nerūpi Krkn. Išsipūrúosi – nakties metai, kap seni sako Vlk.
1 papūrúoti tr. pamilžti: Papūrúok karves Kp.
1 prapūrúoti tr. pramiegoti: A prapūravái? Slnt.
1 pripūrúoti tr. Kp primilžti: Žmonių [moterys] aure pripūrúoja pilną viedrą Mžš.