marmė́ti, mar̃ma (márma Sb, -ė́ja Ėr), -ė́jo intr.
1. su garsu grimzti, skęsti: Čia vienos [kojos] neištraukei, čia jau kita marma – klampynėn Vj. Visi šitie netikę gelžgaliai reiks nešti ežeran, ir tegu mar̃ma galan – kam anys reikalingi Ds. Jūs mislijat, kad tę kažin kas jau buvo: kai marmėjau po ledu, tai gelumbes derėjau BsPII253.
2. su garsu kunkuliuoti, maišytis: Vanduo iš šaltinio kunkulais verčiasi, márma Ukm. Tūkstančiai pakalnėmis srovena upelių, visi jie šniokščia, marma ir veržias rš.
| prk.: Kai krutam, tai per kaktą zunis varva, kai valgom, tai liežiuvis burnoj marma Švnč.
3. Kkl burbuliuoti, gurguliuoti: Ant užakusio ežero kad atsistoji, žemė mar̃ma par velėną, t. y. burbia J. Žemė taip perlyta, kad kur tik stojies, ten marma Ds. Anksti rytą aš keliuosi, oi, suka man, mar̃ma viduriuose, oi (d.) Lnkv.
4. Skr blerbėti, plepsėti (verdant); smarkiai virti: Mar̃ma puodas – dar pradės bėgti sriuba Brt. Kad mar̃ma, pleška, tada ir tešk, t. y. kad verda J. Jau baigia marmė́ti bulvės, tuoj mona bus valgyti Ds. Kadai mar̃ma bulbos, gal jau išvirę Dgl.
5. bambėti, niurzgėti: Marmi̇̀ nèmarmi, o šniūravonę vis tiek velkuos Skr. Tegul sau marma, ė tu tyli, ir bus gerai rš. Ko ir mármi kaip koks šaltenis, turėk bent už skatiką kantrybės Brs. Dar tu čionai man marmė́si, visą dieną išgulėjus! Arm.
6. plepėti, šnekėti: Seniai marmė́jo marmė́jo sueję į kamarą Ll. Ji tokia marmalas, su kiekvienu marma Krkl. Márma lenkiškai susikišusios, o aš kiaurai viską suprantu Krš. Ir márma kaip priminta pelkė Rnv.
| refl.: Žiūrėk, kaip senukai mármas Krkl.
7. Ukm, Ds, Rk, Žž neaiškiai kalbėti, murmėti, marmaliuoti: Ko mármi, sakyk aiškiai! Vkš. Įkaušęs vyras su savaisiais marma, vedu nuošaliai juokais trūkstava Vaižg. Susikišdami, susilįsdami marmės marmės Žem. Paėmė kačergą, pušinę, kryžiškai padėjo an slenksčio, žegnojo, marmė́jo Str. Vienas kalbėkit, ko čia mármat visi vienu kartu! Jnš. Pratykis aiškiai kalbėt, o ne marmė́t! Skr. Márma kaip šuo, grobų priėdęs Vdžg.
8. Pc su triukšmu greitai bėgti, eiti, lėkti, vykti: Gana, sveteliai, marmėsim namo Ps. Kai žvirbliai pajuto vanagą, tuoj ėmė marmėti į pastogę Krok.
9. Upt daugybei judėti, krutėti: Kad priejo pilnas miestelis kariuomenės, tai net mar̃ma Pns. Kone ties pat triobomis yra sietuva, verpeto išgraužta, kurioje marmėte marma įvairios žuvys Blv.
10. dusliai žlegėti: Aplinkui švietė gaisrai, marmėjo vežamos armotos rš.
atmarmė́ti, àtmarma (atmar̃ma, atmárma), -ė́jo
1. tr. atkalbėti, atbambėti: Paki atmar̃ma poterius, ir dvilikė ateina Mlt.
2. intr. su triukšmu greitai ateiti, atbėgti, atvykti: Jovaišai jau atmarmė́jo Kair. Lig tik pašaukėt, tuoj atmarmėjau rš.
įmarmė́ti, į̇̃marma (įmárma), -ė́jo intr.
1. įsmukti, įkristi: Laikyk vaiką, įmarmė̃s ant duobę Upt. Eidukas čiaužė ir įmarmė́jo į eketę Jnš. Ten kasmet tam raiste kas nors įmarma Ds. Beeidama par pelkes, buvau į akį įmarmė́jusi Vkš. Iki ausų į marmalyną (purvą) įmarmėjau rš.
^ Kitiems duobę kasat, bet pačios įmarmėsit rš.
2. greitomis įeiti, įlįsti, įsmukti: Jis par langą įmarmė́jo Jnšk. Miškas sučiužėjo, kiškis sudrebėjo – nebereikia nei to dvaro, krūmuos įmarmėjo LTR(Pbr).
| Tarp tų sąnarių įmarmė́jęs buvo, įlindęs tarp kulno (apie skeveldrą) Sml.
3. Š įeiti bambant, marmant, įmurmėti.
išmarmė́ti, i̇̀šmarma (išmárma), -ė́jo
1. intr. Šv su triukšmu greitai išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išlėkti: Šimas, užkirsdamas bėrukę, pasakė „Dieve padėk!“ ir išmarmėjo Ašb. Visos bitės pro landę išmarmė́jo Ps. Kaip tik durys subraškėjo, žents per langą išmarmėjo LTR(Rm).
2. intr. išlalėti, išbėgti: Išmušė volę, ir visas alus iš bačkos išmarmė́jo Sdb. Kaip paspaudžiau votį, tai pūliai su kraujais išmarmė́jo Upt.
3. intr. išvirti: Kur tau neišmarmė̃s bulvės, jau kadai verda Ds. Kad tik išmarmė́tų burokai, tuoj sumaišyč ir nešč kiaulėm Ds.
4. tr. išvalgyti, išėsti, išryti: Kas tą kalbą sukalbės, velnio košę išmarmės NS287.
5. intr. G87 pasakyti pašnibždomis.
6. tr. išsakyti, išdėti: Jei tik Pranė pas Jonų nueis, tai visą, sako, teisybę jiems išmarmė̃s Skr.
numarmė́ti, nùmarma (numárma), -ė́jo intr.
1. Ukm, Vvr nugrimzti, nuskęsti, nugarmėti: Viedras į šulinės dugną numarmė́jo Ll. Kaip ėjus ant prūdo, teip ir numarmėjus ant galo LTR(Jnš). Nespėjo į vandenį įlipti, tuoj, sako, ir numarmė́jo Kair. Žioptelėjo porąsyk i numarmė́jo į dugną (prigėrė) Gs. Jam užkliuvo koja už tų pinigų, ir tie numarmėjo į upelį LTR(Lnkv). Neleisk karvių į tyrelį, numarmės dar Lnkv. Neik, vaike, į tas kemzrynes, bo gali dar kur nors numarmė́t Pš. Jau tę stovi dvaras numarmėjęs Pl. Ratai kiaurai numarmė́jo baloj Rm. Ratai purvyne numarmėjo iki pat ašių Jnš.
| prk.: Juo skaudžiau buvo Nerimui, kad neseniai dar taip aukštai ant Rimų iškilęs, staigiai dabar į kažin kokią gilumą numarmėjo Vaižg. Žiūrėk, kad nesukluptum [kortuodama] – gali visa ligi kaklo numarmėti (pralošti) rš.
^ O vis tas šlubis kaltas, kad jis kur numarmėtų! rš. Kad tu numarmė́tai į skradžią žemę! Pns.
2. su triukšmu greitai nubėgti, nuvažiuoti, nuvykti: Vaikai numarmėjo tiesiai į mokyklą rš. Drožė arkliam ir numarmė́jo Gs. Kai užgirdau, kad alaus ten yra, tuoj ir numarmė́jau Kair.
| Taip staigiai saulė užšildė, kad sniegas bematant nutirpo, ir vanduo į upes numarmėjo rš.
pamarmė́ti, pàmarma (pamárma), -ė́jo
1. intr. pašnekėti, pakalbėti, paplepėti: Susitarėme, kad aš palaukčiau, kad paskui laisvai pasikalbėtume, pamarmėtume LzP. Pašnekėjot, pamarmė́jot, ir gana – gulti! Krš.
| refl.: Ateik vakare, pasimarmė́sme Bsg.
2. tr. greitai, neaiškiai pasakyti, pamurmėti: Ar tu supratai, ką ji čia pamarmėjo? Skr. Ką terp savę pamarmė́jo, ir tuoj nuleidė [kainą] Mlt.
3. intr. pavirti, pakunkuliuoti: Neduok rūbam ilgai virti, truputį pamarmė̃s, ir nukelk Ds. Tegu dar bulvės truputį pamarma Ds.
parmarmė́ti, par̃marma (parmárma), -ė́jo intr. parvažiuoti, parvykti: Virtinės vežimų parmarma iš miško rš.
pramarmė́ti, pràmarma (pramárma), -ė́jo intr. nugrimzti.
| prk.: Jie visi pramarmė́ję skoloj Ėr.
primarmė́ti, pri̇̀marma (primárma), -ė́jo intr.
1. Vv daug su triukšmu prieiti, prilįsti, prigužėti: Kai parduot reikėjo, pirklių primarmė́jo senų ir jaunų (d.) Š. Ten primarmė́jo daugybė žmonių Grk. Bučius, žinoma, primarmėjo pilnas žvirblių rš. Atsiradus kame nors menkiausiai pagaliaus mokyklėlei, kaip matai ji primarma lietuvių vaikų VŽ1905,209.
| Primarmė́jo dūmų Jnšk.
2. daug prikalbėti, priplepėti: Ji daug ko, atėjus pas mane, primárma, bet aš jos kalbų nesiklausau Skr. Prišnekėjom, primarmė́jom, kiek tilpo Krš.
| refl.: Ar dar neprisimarmė́jot – eikiat gulti Krš.
sumarmė́ti, sùmarma (sumárma), -ė́jo
1. intr. Kv su triukšmu sueiti, sugarmėti: Svečiai pastoviniavo ir sumarmė́jo į stubą Mrj. Visas būrys jaunimo sumarmė́jo triobon Ukm. Sumarmėjo vaikai į tą pačią klasę, susėdo į savo vietas rš.
2. intr. įgrimzti, sugrimzti: Sumarmė́jom purvynan, kad led arkliai ištraukė Ut. Ligi pusiaujo liūnan sumarmėjau Vj. Kokią tik lazdą kištum tan liūnan, tokia ir sumarmėtų Ds.
| Ilga vasara, tai ir šįmet nemaža žmonių į vandenį sumarmėjo (nuskendo) Ob.
^ Jį (seną diedą) pririšau gale jaujos – nė vilkai nepjauna. O kad jis kur sumarmėtų – nei šunys neloja! LTR(Pg).
3. intr. visiems sukristi, supulti: Jie visi pūkšt sumarmėjo į vandenį ir prigėrė J.Balč. Visi gyvi sumarmės į bedugnę rš.
4. intr. įkristi, įgriūti: Ka ne tas stulpas, būtų į šulnį sumarmė́jusi Krš. Kartą važiuoju keliu, žiūriu – griovy kupčius su puodais sumarmėjęs Rm.
5. intr. Mrs labai suvirti, pervirti: Pažiūrėk, ar bulvos nesumarmė́jo Antz. Sušuto, sumarmė́jo ir taukai, ir viskas Bsg.
6. tr. suvalgyti, suryti: Kas tą kalbą prakalbės, ir tą košę sumarmės NS291.
užmarmė́ti, ùžmarma (užmárma), -ė́jo intr.
1. apsitraukti kuo, užburbėti: Ažmarmė́jo (užšalo) langai, kad ir žmogaus negali pamatyt Vj. Žiemą [langai] buvo storu šepečiu užšalę, užmarmėję ir neleido šviesos Vaižg.
2. su triukšmu užeiti, užlįsti: Tuojau vaikiai parbildėjo ir į trobą subrazdėjo, ir už stalo užmarmėjo Sd.
3. su triukšmu įtekėti, įbėgti, įmarmėti: Ankišiau viedrą šulnin, tik ažmarmė́[jo] [v]anduo viedran, tęsiu, daboju – varlė viedre Ml.
4. refl. užsikalbėti, užsiplepėti: Arklys stovi, o anys atsisėdo ir ažsimarmė́jo Mlt.