2 kal̃ti, kãlia (dial. kãla), kõlė tr. K.Būg, rš ką į ką lošti, šlieti, remti.
| refl.: Aš kalúos krasė[je] ir tu atsikõlęs sėdėk J. Kal̃kis į mane Lkv.
2 atkal̃ti, àtkalia, àtkolė tr. atšlieti, atremti: Atkal̃k nugarą į sieną ir stovėk Lkv. Į medį àtkaltas bestoviantis Lkv. Avies kailį ištempiau ant kalmaučio ir atkoliau į sieną Brs.
| refl.: Rugiai tokie, kad galia žmogus atsikal̃ti Šts. Atsisėdo krasė[je], atsi̇̀kolė Kv. Atsikal̃k, pavargsi taip besėdėdamas Kv. Leisk, aš čia pri sienos atsisėsiu, atsikal̃su Lkv. Nesikal̃k taip – langą išdursi Rt. Čia man patogu sėdėti atsikõlus KlvrŽ. Atsikõlęs į pečių miegta Skd. Atsikõlusi krasė[je], jijė sėdi J. Alkūnėmis į stalą atsikõlęs snaudė Š. Saulius atsikolė medžio lyg apalpęs Vaižg. Privesk mane prie stulpo idant atsikolęs galėčiau pailsėties M.Valanč. Antri dvi atžali [diegia] iš šalių mietelio pašlijusiai ant mietelio, idant augdamos atsikalti galėtų S.Dauk.
2 prikal̃ti, pri̇̀kalia, pri̇̀kolė tr. prišlieti, priremti: Sėsk tu antriaip ir prikalk savo nugarą prie manosios M.Valanč.