griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.

ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.