drė̃bti, drẽbia, -ė
1. tr., intr. K krėsti (kokią tirštą masę): Drė̃bk košę į bliūdą J. Piemuo drė̃bė mergai purvais į akis Sr. Užtekdavę jam paimti dažų, drėbti ant audeklo, ir jau turėdavai šventuolio akį, ranką ar drabužį LTII410.
^ Turtingam ir velnias drẽbia spirgais Erž.
2. tr. gaminti iš molio, krėsti: Šįmet drė̃bsim ir mes kūtę Žg. Pradėjome molinę kamarą drė̃bti Vl. Tvartai molio drėbti̇̀ Krsn. Molio jau prisivežiau, tuoj drėbsme ir pečių Dkk.
3. tr., intr. snigti (šlapiu sniegu): Drẽbia sniegą į akis – ot oras! Upt. Lauke baisiai drẽbia Jnšk. Šlapiu sniegu drẽbia Dkš. Tai tau ir pavasaris – drẽbia kai koše Sdk. Drė̃bė drė̃bė, ir nepadarė rogių kelio Mrs.
4. tr., intr. negražiai mesti, sviesti: Drė̃bė butelį į sieną – šukės teliko Šauk. Nuėjęs drėbiaũ pinigus ant akių ir išėjau Snt. Parėjęs drėbė kur po suolu, paskui nori gerai rasti Dkš. Nunešk ir drėbk jam tiesiai akys[na] Tj.
5. refl. negražiai gultis ar sėstis: Pavalgykita ir eikita drė̃btis Skr. Drė̃bkies ant šieno, kur pasidaboji, t. y. gulkies J. Eik drėbtis, rytoj anksti kelsiu Ėr. Ar neisi drė̃btis – pasigėrė ir skėtoja dar mat! Srv. Pargrįžęs su aušra namo, drėbdavosi į gultą ir gulėdavo LzP.
6. intr., tr. duoti, smogti, trenkti, mušti: Kad drė̃bė par srėbtuvus, tai tuoj kraujais apsipylė Šauk. Drė̃bsu tau su akmeniu į kaktą, daugiau neblojosi Kal. Drėbė jį kniūpsčią ant žemės HI.
| refl.: Kai drė̃bsis kada su mašina, taip smagiai važiuodamas, tai žinos Dbk.
7. tr. negražiai, paviršium ką daryti: Baslį drẽbia (tašo) DŽ.
8. tr., intr. aštriai, nemandagiai ką sakyti, atsikirsti: Kad jau drėbs kokį žodį, tai kito nei išgirsti nebnorėsi Lks. Drė̃bsiu teisybę į akis, nieko nežiūrėsiu Upt. Kol kas da tyliu, bet kai kada drėbsiù, tai nežinos kur akis dėt Dkk. Būtų geriau purvo gniužulu, ne tokiuo žodžiu drėbęs Ukm. Motynai vėl kaip su purvais į akis drėbė Žem.
9. tr. nuleisti žemiau (dalgio) ašmenis: Šitaip negaliu pjauti dvilinkas, reikia dalgė daugiau drė̃bti Jž.
10. intr. prk. augti, didėti: Augi ir drebi į ilgį I.Simon.
11. intr. euf. tuštintis, lengvintis: Nieko iš jo nėr – tik ryt ir drė̃bt Kp.
◊ ne iš mólio drė̃btas nežioplas, nekvailas: Jurgėla ne iš molio drėbtas sp.
antdrė̃bti, añtdrebia, añtdrėbė (ž.) tr. uždrėbti (ant viršaus): Añtdrėbė purvų ant galvos Sr.
apdrė̃bti, àpdrebia, àpdrėbė
1. tr. B, K aptėkšti (kokia tiršta mase): Vaikai bežaisdami mažyliui àpdrėbė purvu akis Paį. Jis purvais mane àpdrėbė Kz.
| refl.: Tik pats neapsidrė̃bk Kp. Apsi̇̀drebiu purvais K.
2. tr. aplipdyti, aptinkuoti: Tik ką nulipdyto puodo paviršius dar būdavo apdrebiamas skystu moliu rš. Atsirado butų, kurių sienos buvo nupintos iš šakų ir apdrėbtos moliu rš.
3. tr., intr. apsnigti (šlapiu sniegu): Malkas visas api̇̀drėbė, apšalo, dabar ir paimti negal Užp. Sniegas visur àpdrėbė, negalima niekur ir prisiglaust Alv. Susnigtas, àpdrėbtas pareini Rm.
4. tr. negražiai, prastai aptašyti: Apdrė̃bk tą medį, bus geras rogėm skersinis Ėr. Dar vieną balanyką apdrė̃bsiu Ėr.
atidrė̃bti, ati̇̀drebia, ati̇̀drėbė
1. tr. atidėti, atkrėsti (kiek ko tiršta): Kai valgyste, tai atadrė̃bkit košės vištom Ds.
2. refl. negražiai atsigulti ar atsisėsti: Atsi̇̀drėbė nenusitaisęs, kas gi tave beprikels! Upt. Atsi̇̀drėbė ant lovos kaip paršas Kl. Guli girčių girčiausias ant suolo atsidrėbęs rš. Atsidrė̃bęs dribso ingis (tinginys) J. Ko atsi̇̀drėbei, ar nemoki gražiai atsisėsti? Zp. Atsidrė̃bs karvė ant tako, nei praeit negalima Ds.
3. intr. šiurkščiai, nemandagiai atsikirsti: Tokiais žodžiais atàdrėbė, kad nebėr kas jam ir atsakyt Ds.
įdrė̃bti, į̇̃drebia, į̇̃drėbė
1. tr. K įdėti, įpilti (ko tiršta), įkrėsti: Į̃drėbė dubenėlin kelius šaukštus skystos košės Š. Šeimininkė įdrėbė visims rūgštaus pieno Šauk.
| refl. tr.: Įsidrė̃bk daugiau košės! Šauk.
2. tr. įmesti (ką sunkų): Vieną bombą į Paežerius į̇̃drėbė Gs. Atnešęs tą stebulę pri degančio jaujo, į̇̃drėbė aną į ugnį Šv.
3. refl. negražiai įsisėsti: Kurgi čia dabar įsi̇̀drėbei važin, leisk vaikus, kad įsisėdę pasivažinėtų Š.
4. tr. dosniai, negailint duoti: Dabar į̇̃drėbiau Igniukuo tris šimtus Žlp. Nebijok, nėkas neįdrėbs tūkstančių Skdv.
ǁ intr. daug užmokėti: Kiek beį̇̃drėbė už pyles? Kl.
išdrė̃bti, i̇̀šdrebia, i̇̀šdrėbė
1. tr. iškrėsti (ką tiršta): Košę iš sagono į bliūdą išdrė̃bk J.
2. refl. tr. išsitinkuoti, išsikrėsti: Išsidrė̃bkim moliu pirkią, tai bus šiltesnė Š.
3. intr. snigti kurį laiką šlapiu sniegu: Visa diena išdrė̃bs Gs.
4. tr. negražiai išmesti, išversti: Visus iš vežimo i̇̀šdrėbė Brt. Aš tave pro langą išdrėbsiu BsPI101.
ǁ prk. pašalinti: Ją iš gimnazijos i̇̀šdrėbė Skr.
5. refl. negražiai atsigulti ar atsisėsti: Gulia išsidrė̃busi par visą lovą Šts. Sūnus sėdėjo išsidrėbęs sofoje, ištiesęs kojas beveik iki vidurio kambario rš.
6. refl. dosniai duoti: Nebijok, šykštus senis, neišsidrebia! Žem. Ans neišsidrė̃bs, nebijok, – geriau nusuks, negu párduos Užv.
7. tr., intr. ką aštriai, nemandagiai į akis pasakyti: Išdrebiu žodžius R288. Ką tik žinojo, tą i̇̀šdrėbė ant akis Ėr. Ìšdrėbė i̇̀šdrėbė jam akỹs visą teisybę, o tas tik raudonuoja Ds. Maža štuka su ja: nueis tau ir išdrė̃bs prie visų, paskui nei raudok, nei giedok iš sarmatos Vb. Boba i̇̀šdrėbė į akis baisiausiais žodžiais Jnšk.
8. intr., tr. smarkiai išaugti, sustorėti: Ana baisiai greitai i̇̀šdrėbė į aukštį Dr. Seniai čia vaikas dar buvo, o dabar išdrėbė, ir už tėvą aukštesnis yra Mžk. Su metais i̇̀šdrėbė visą stuomenį Šll. Kad i̇̀šdrėbė į stuomenį – nė pažinti nebgal Užv.
| refl.: Išsidrėbęs ne tik į veidą, bet ir į pečius rš.
9. tr. padaryti didelį, išdrembti: Geras valgis tik pilvą išdrebia Prng. Bul'bas ryja, net pilvai išdrėbti Ign.
10. refl. išsimesti: Perkaitinau gerai kumelę, tai ir išsi̇̀drėbė Vlk.
11. refl. išsivemti: Seniau buvo minkšta arielka, geresnė, ė dabar pagėręs tik išsi̇̀drebi Prng.
12. refl. euf. išsituštinti: Ir vėl kemši? (valgai) – Greit išsi̇̀drėbei! Grl. Kol parvažiavau, arklys išsi̇̀drėbė Jnšk.
nudrė̃bti, nùdrebia, nùdrėbė
1. tr. nuimti (ką tiršta): Nùdrėbiau nuo viršaus košę, kad nesklistum par kraštus J.
2. tr. nukrėsti iš molio: Kol nudrė̃bsime tvartus, tai ir žiema ateis Vl. Jis gerai moka pečių nudrė̃bti Up.
^ Riebumas mergaitės – kaip nudrėbtà Grl. Arkliai puiki – kaip molio nudrėbti̇̀ Šts. Negražus žmogus: nosis kaip iš molio nudrėbtà Slm. Ne molio nudrėbtas (gražus) B.
| refl. tr.: Iš molio ir žabų nusidrėbiau landynę P.Cvir.
3. tr. negražiai numesti: Įvirsdavo į lovą, rūbus nudrėbęs žemėn rš. Klausk, kur ans nùdrėbė kepurę Vvr. Nudrė̃bk nuo aukšto maišus Šauk.
| refl. tr.: Nusi̇̀drėbė nuo pečių kailinius ir dribo ant suolo Brt.
ǁ prk. pašalinti iš pareigų: Ylakiškiai vos ne vos nudrėbė nevidoną staršiną rš.
4. refl. negražiai nulipti: Nùsdrėbė nuog pečio, pavalgė ir vėlei užsigrūdo Vrnv.
5. tr. negražiai, prastai ką padaryti: Ale ir nùdrėbė (blogai pasiuvo) kailinius – nei šiokiuos, nei tokiuos Ssk. Na ir nùdrėbė (pasiuvo per didelius) kriaučius tam vaikui kailinius – kaip didžiausio vyro! Slm. Kad padirbo, kad nùdrėbė nagines Jnšk. Nùdrėbė kurpes nei į tvorą, nei į mietą Up. Nùdrėbė baslį (bet kaip, prastai aptašė) Jnšk.
6. refl. smarkiai sustorėti: Neseniai ji buvo tokia laibutė, o dabar kad nusidrėbus Slm.
7. refl. prastai, nevykusiai ištekėti: Kad ne jis, ji kažin už kokio būt nusidrė̃bus! Bsg.
8. tr. nužudyti, nudėti: Nutarė mane pasmaugti ar iš pasalų nudrėbt B.Sruog. Didelio čia daikto, kad nudrė̃bs (nušaus)! Grž.
9. tr. J šiurkščiai, nemandagiai ką pasakyti: Niekam ji žodžio nenùdrebia Gž. Ka nudrė̃bs žodį, neit ausys kaista Gs.
padrė̃bti, pàdrebia, pàdrėbė
1. tr. pamesti (ką tiršta): Kam pàdrėbei košę? J. Perplyšo pusiau ir vidurius savo padrėbė BPI375.
2. tr. kiek pakrėsti iš molio: Pàdrėbė kiek [kūtę], ir stovi nebaigta Jnšk.
3. tr. negražiai, ne vietoje pamesti: Pàdrebia įrankius kur pakliūna Up. Guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mėsa Vd. Indai kerčioj nemazgoti padrėbti Žem. Ir padrėbė tą [kūną] po vartų miesto BBJoz8,29.
4. refl. negražiai atsigulti, atsitūpti: Pasidrė̃bk ant žolės Plng. Vištos pasdrė̃bę in malkų, o in laktos neina Arm.
5. intr., tr. šiurkščiai, nemandagiai ką pasakyti: Kai padrė̃bs tau boba akỹs, ir sakyt neturėsi ko Ds. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti rš.
6. intr. euf. palikti išmatų: Ėjo kas ir pàdrėbė ant kelio Kp.
pardrė̃bti, par̃drebia, par̃drėbė tr. parmesti, patiesti: Aš jį lengviausiai pardrėbsiu ant žemės Kp.
pérdrėbti tr.
1. parmesti: Aš tave párdrebu ant žemės, aš diktesnis Varn.
2. refl. persiversti (per ką): Ėjo ėjo arklys kalnan, bet paslydãvo koja, ir persidrėbė per ratų ieną Vrn.
3. permušti: Trečia diena guli lyg pérdrėbtas Lš.
4. refl. per daug duoti: Įvarvino [medaus] lašą – nepársidrėbs, nebijok Krš.
pridrė̃bti, pri̇̀drebia, pri̇̀drėbė
1. tr. K pridėti (ko tiršta), prikrėsti: Ana pridrėbė košės bliūdą J. Pilvą molio nepridrėbsi S.Dauk. Ir kepenų neužmiršk, kad storą pri̇̀drebi dešrą K.Donel. Pripilk alaus, pridrėbk medaus, mergytė jaunoji JD1057. Pri̇̀drėbė mėšlo į daržą Rm.
| refl. tr.: Ir jis prisidrėbė pilną kišenę purvo J.Balč.
2. intr. daug prisnigti: Tai kad pri̇̀drėbė visur sniego! Užp. Pri̇̀drėbė sniego – nei išeit, nei išvažiuot Paį.
3. intr. euf. priteršti išmatomis: Pri̇̀drėbė karvė kieme – numesk Kp.
sudrė̃bti, sùdrebia, sùdrėbė
1. tr. sumesti, sukrėsti (ką tiršta): Į bliūdą sùdrėbiau košę visą J. Sudrė̃bk košę puodan Ds.
2. tr. sukrėsti iš molio: Šilus krovė, molius drėbė, ir sùdrėbė Gaudučių dvaro palocių Krt.
3. tr. susnigti šlapiu sniegu: Sudrė̃bs subus tave, kol nueisi Bsg.
4. tr. negražiai sumesti: Šlapias bulves į rūsį sudrėbė Up. Į pečių sùdrėbiau senoviškas knygas Krtn.
5. refl. negražiai susėsti: Į vežimą susidrė̃bę, važiuoj namo sau priėdę Grz.
6. refl. susieiti gyventi be santuokos, susidėti: Dabar tai su tokia boba susidrė̃bęs gyvena Šk. Kaip nežmonės – susidrėbę gyvena Rd. Merga susidrebia su kuo WP62.
7. intr. suduoti, smogti: Aš tau sudrė̃bsu par kiškas KlvrŽ. Sudrė̃bs į kailį su naika, ir eik sau Nt.
8. tr. bet kaip, prastai ką padaryti: Sudrė̃bk (išausk) vyram kokio kelninio, ir tegul tąso Ds. Būk žmogus, sudrė̃bk man ratus Kvr.
9. refl. sustorėti, sudrūtėti: Kad susidrėbė, net pažint nebegalima! Ds. Kad susidrė̃bus boba, tai kaip kupetys Užp. Ale šitas jūsų arklys kad greit susi̇̀drebia (pariebėja) Km. Merga būdama, ana buvo liesa, tik ištekėjus susi̇̀drėbė Ds.
10. refl. euf. pasituštinti ne vietoje, susiteršti išmatomis: Nagi tu vėl susi̇̀drėbei, kodėl laukan nesiprašei? Kp.
uždrė̃bti, ùždrebia, ùždrėbė
1. tr. K užkrėsti (kuo tirštu): Vaikel, tu man uždrėbei ant kelių varškės! Slm. Uždrė̃bk kiek sviesto ant riekės Upt.
2. tr. užtaisyti, užlipdyti (kuo tirštu): Visas pečiaus plyšes su šlapiu moliu ùždrėbiau Up. Pečiuj buvo skylė, tai ùždrėbiau moliu Lzd.
3. intr., tr. užsnigti šlapiu sniegu: Uždrėbė sniego be kokio pašalimo Lnk. Akinius sniegas tuoj uždrebia rš.
4. tr. negražiai užmesti: Laivą galiausiai uždrėbė ant smilčių Rdž. Savo kraustuliais man tik kampus ùždrėbei (užėmei) Lš.
5. refl. užsirioglinti: Kurgi užsi̇̀drėbei ant manęs, pasitrauk! Kp.
6. intr. suduoti, sušerti (kuo sunkiu): Kad vaikai neuždrėbtų dalba per galvą Mc.
7. intr., tr. šiurkščiai, nemandagiai pasakyti: Tai kad ùždrėbė, nė kur akių dėt Upt. Kap aš jam ùždrėbiau, tai jis ir nutilo Kb. Kad ùždreba ans kokį žodį, pradėm ir ausys linksta Vvr.