šliñti, šli̇̀na (šlẽna), šlỹnė (šli̇̀nė, šli̇̀no A.Baran)
1. refl. žr. šlyti 1 (refl.): Siena jau šli̇̀nas Ds.
2. FrnW žr. šlyti 3.
| refl.: Nesišliñk: nestiprai turis, nukrisi Ds. Šlenúos NdŽ.
3. refl. vengti, išsisukinėti: Baisus tinginys: teip šli̇̀nas nuo darbo, teip šli̇̀nas! Pbs.
atšliñti, àtšlina, atšlỹnė (àtšlinė)
1. refl. žr. atšlyti 3 (refl.): Atsišliñk in sieną Ds. Ar ne stipriau bus turėt sienos atsišlỹnus? Sdk. I vė lažion atsišlynė LTR(Tvr).
2. žr. atšlieti 3: Reikia kokiuo paspirku atšliñt bolika, ba labai supuvus Ds.
| refl.: Tik viena koja atsistoju, o kita tik atsi̇̀šlinu Mlt.
nusišliñti, nusi̇̀šlina, nusišlỹnė išvengti, išsisukti: Dirbs tau! Tik ir žiūrės kur nusišliñt! Mlt.
pašliñti, pàšlina, pašlỹnė (pàšlinė)
1. žr. pašlyti 2.
| refl.: Pasišliñk an sieną, kad nenugriūtum Ds.
2. tr. Mlt, Ldk pakišti, duoti ko, norint įsiteikti, palenkti.
3. intr. pasakyti ką piktai, nemaloniai, pamauti, uždrėbti: Kai anas man pàšlinė, tai neturėjau kur akių dėt Trgn.
prišliñti, pri̇̀šlina, prišlỹnė (pri̇̀šlinė) žr. prišlieti 1: Akėčias prišlink prie sienos Ldk.
| refl.: Prisi̇̀šliniau prie tvoros ir nuvirtau apsnūdęs su visa tvora Ds. Susėdova. Arti arti. Paskum dar artėliau prisišlinėva rš.
sušliñti, sùšlina, sušlỹnė (sùšlinė) žr. sušlieti 3: Koks čia pečius – bet tik sùšlintas Ds.
| prk.: Be vyro da vieną vaiką sùšlinė (susigriebė, įsitaisė) Dglš.
| refl. tr.: Nusipirko truputį žemelės ir susi̇̀šlinė molio trobelę Ds.
užšliñti, ùžšlina, užšlỹnė (ùžšlinė)
1. refl. užsiremti: Kur tu užsi̇̀šlinei – nuburbėsi! Ds.
2. refl. žr. užšlieti 1 (refl.): Ažsiglausk, ažsišliñk nuošalyj Zr.
3. intr. nemandagiai pasakyti, užvažiuoti, uždrėbti: Kad jau vaikai nebijo tėvam ažušliñt, tai jau paskutinis galas! Trgn.