utinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. K, Rtr, NdŽ, DŽ1, ŠT119
1. Q320, R, R239, MŽ, MŽ319, N, KŽ, Kv, Vkš, Žg ieškoti, čiupnoti renkant utėles: Ana utinė́[ja] galvą jo J. Jis jai davė savo galvą utinė́t Sch122. Nesugriešysi tu, kurs galvą savo duodi motriškosėms utinėti dėdamas galvą ant jų skreito P.
^ Velykų pirmą dieną neik į svečius – duos tau kailinius utinėti Rt. O jeigu nors su reikalu kur nueita, tai atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti Žem. Eisiu pas Abraomą barzos utinė́ti (mirsiu) Vdk.
2. refl. K, NdŽ, KŽ, Žvr, Brs, Šts rinkti sau utėles, utėliauti: Lagery, būdavo, susėdam ratu kieme ir utinė́jamės Lkč. Sklaidys plaukiukus su peiluku ir utinė́sas End.
| Pryš kokį orą teip utinė́jas vištos, a pryš pagadą, a pryš lytų Žr. Tai utinė̃sis dabar čia kaip šuo! Alk.
3. NdŽ prk. ką smulkų rankioti, čiupinėti, krapštinėti: Tos bulbės mažos, utinė́ji utinė́ji… Krš. Utinė́jau utinė́jau tuos akstinukus – tuščia jų tų vištų! Pv.
ǁ refl. gaišti, čiupinėtis: Ko taip ilgai čiupinėjys utinė́jys su tais agrastais, paskubėk Krš. Ką čia aš utinė́suos su tokiais obūleliais, susnos tokie Rdn. Eik greičiau pri šieno, ko čia utinė́jys Vvr.
4. DŽ1 prk. smulkiai klausinėti, kamantinėti.
aputinė́ti tr., intr. aprinkti utėles: Aputinė́ju, apskalbu, o neįtinku vaikams Šts.
išutinė́ti tr. K, J, Š, Rtr, KŽ
1. Škt iščiupnoti ieškant utėlių, jas išrankiojant, išieškoti: Nu, išutinėk mun galvą LTR(Gršl). Taip gerai mun mama vakar galvą išutinė́jo Kv.
| refl. tr. N, K, Rtr, KŽ.
2. refl. Š išsigaudyti utėles: Utys tavi suės, išsiutinėk Pln.
3. Brs prk. išieškoti, iščiupinėti: Išnarstė, išutinė́jo visus pašalius – nerado Sk.
| Rytą pabudęs pamatė, kad viskas jam buvo pavogta – visi daiktai, drabužiai ir kurpės buvo šalin. Šitaip išutinėtas pakeleivis turėjo eiti iki į Krancą prš.
ǁ refl. kuičiantis išsirengti, išsiruošti: Kol ana išsiutinė́[ja] į darbą, baisu baisu! Krš.
4. prk. smulkiai išklausinėti, iškamantinėti: Džekonas bespaviedodamas išutinėja, išnaginėja žmogų LMD(Sd).
nuutinė́ti tr.
1. K, KŽ utėles nurankioti.
| refl. K.
2. prk. smulkius daiktus nučiupnoti: Tokios mažos [bulvės], kol tu nuutinė́ji, kol ką Rdn. Duok, aš tus agrastus nuutinė́su Krš.
pautinė́ti tr.
1. NdŽ, J.Jabl(Srd), Dr, Brs kiek utinėti: Pautinė́k savo vaiką J. Ekšen, aš tau galvelę pautinė́su Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nebėr kumet nė galvų pasiutinė́ti Vkš.
2. NdŽ prk. smulkius daiktus rinkti, jų ieškoti.
| refl. tr. NdŽ.
prasiutinė́ti praleisti laiką čiupinėjantis: Po uogelę surankioti, kiek prasilankstyti, prasiutinė́ti turi̇̀! Krš.
priutinė́ti tr. ko smulkių pririnkti: Kol priutinė́ji [uogų] krapšuką, ir nugara įsmilksta Krš.
suutinė́ti tr. prk. ką smulkų sučiupinėti: Tokius guzikelius kaip čia senam suutinė́ti Krš.