pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.