1 liẽžti, -ia, -ė
1. tr., intr. K liežuviu braukyti, laižyti: Su liežuviu liẽžia jautis žolę, o smaližius torielių J. Karvė žemę liẽžia, kur sūrimas išpiltas Žl. Liẽžia kap karvė veršį Dkš. Šuo prikiša snukį prie jos burnos ir liẽžia Skr. Liẽžk su liežuviu, kol išlieši krislą iš akies J. Kai kas nors į akį įkrinta, tai kitsai liežuviu liẽža ir išgabena dulkę Sg. Geras kirvis kaip liežtè liẽža (gerai tašo) Šts. Lapė pribėgusi pradėjo liežuviu liežti [iš ausies iltį] MPs.
| prk.: Tuo tarpu ši aistra tik liežė (traukė, glemžė) iš jų pinigus rš.
liežtinai̇̃ adv.: Kad miežio akuotas į akį įkrimta, kitaip negal išimti, kaip tik liežtinai̇̃ išliežti Kal.
| refl. R: Liepsna liẽžias palaipstais į stogą, eina į platumą, o vanduo per pylimą, šančių virvulas, graužias J.
2. tr. prk. graužti, išplauti (apie upę, vandenį): Kiekvieną pavasarį vanduo liẽžia šitą kriaušį – kada nors ir visai ji nugrius Srv. Priėjusi prie kalno, upė liežia ir griauna jį, nunešdama žemes iš dalies į kitą savo pusę, iš dalies į jūrą dumblo pavidalu MTtIV16.
3. intr. R, N gilti, kąsti (apie gyvatę): Gluodenas y[ra] ilgas, liežtè liẽža ans Rt.
liežtinai̇̃ adv.: Gluodenas liežtinai įlieža Štk.
4. tr. laisinti (žemę): Žemę liẽžia, visai nuliežė Nm.
5. ariant ar kasant versti žemę glotniai: Jis ardamas gražiai vagas liẽžia Pls. Plūgas liẽžia šlapią molį Sn. Nauja žagrė ir noragai gerai liežia žemę Rud. Aprūdijus lopeta, tai neliežia gerai Lš.
| refl.: Pabalį ariant, puikiai liẽžiasi Lp. Žemė per šlapia – arimas tik liežiasi: reikia palaukt, kol pradžius Šlvn.
6. tr., intr. Rud smogti, kirsti, mušti: Jis, būlo (būlavo, būdavo), kad lieš ką, tai tris vyrus primušdavo Lp. Aš tau kad liešiu akmeniu, tai tu žinosi! Mrk. Jam reikia liẽžt per veidą už tokį darbą Vlk.
7. tr. pasakoti: Tai jau ji liẽžia ir liẽžia tas baikas vaikam Vlk.
8. refl. dailintis, gerintis prie ko: Ana su visais supyko, tai dabar prie manę liẽžias Ktk.
1 apliẽžti, -ia, àpliežė tr. K aplaižyti.
1 atliẽžti, -ia, àtliežė
1. tr. atskiesti: Lietus tep àtliežė žemę, kad ir art nebuvo galima Al. Lietus molį àtliežė, t. y. atminkštino, kasti minkšta J.
2. intr. suduoti, sukirsti: Ot, atliežė tai atliežė per šonus! Rod. Kad būt geras tėvas, tai atliẽžt jam gerai, atliẽžt Vlk.
1 įliẽžti, -ia (į̇̃liežia), į̇̃liežė
1. intr. liežuviu pabraukti: Į akį įliẽžk su liežuviu, kad krislą išliežtumei J.
2. intr. liežuviu žaizdą padaryti, įgelti: Gluodenas nekanda, bet raso[je] galia įliẽžti Tl. Gluodenas įlieža (įgelia taip, kad nė nepajunta žmogus) Tv. Brūkš ir įlieža Tv. Tik su rasa gluodenas į̇̃lieža Vž.
3. tr. galėti valgyti: Jis neįliežia (neįsrebia) kopūstų, labai karšti Mrj. Negaliu įliežti tą košelieną: baisiai sūri Grš.
1 išliẽžti, -ia, i̇̀šliežė tr.
1. K, Brs, Škn liežuviu išimti, išlaižyti: Kažin kas buvo man į akį įkritęs – bobutė i̇̀šliežė Vkš. Išliẽžk krislą iš akies su liežuviu J. Šuva išliẽžia gyvatės įkandimą Plv. Išliẽžk man akį Alk. Genys kirminą iš medžio išliẽžia Grš. Lapė išliẽš mėsą ežio J. Ìšliežė bliūdą su liežuviu Mrs.
| refl. tr.: Šuva nuodus išsiliežia, ė žmogus turi mirt Rš. Katė kailiuką išsiliežia Rš.
2. prk. išgraužti, išnešti: Žiūrėk, kokius ravus mūsų lauke lietus i̇̀šliežė Lš. Vandens išliežtosè vietose esti plačiau, giliau ir akmenų daugiau Pg. Vakarų vėjai iš vienur išliežia [smėlį], o kitur supusto Vaižg.
ǁ sulyti: Užsėdau raita joti …, užėjo lietus, išliežo mano suknę, ir pati sušalau BsMtII174.
3. prk. atimti, išgauti, išvilioti: Kiaušinius ir sviestą iš mūsų išliežia LTR(Plv). Ji nuo žmonių viską išlieža, kaip laižyte išlaižo Tv. Liežte i̇̀šliežė sveikatą mano J. Išliežė iš manęs paskutinius pinigus Šl. Prisiplaka – nori tik išliežt Bgt. Jijė, anyta, išliẽš paskutinį grašį nuo jų J.
| Ponas i̇̀šliežė visas dainas, t. y. ištraukė J. Nora kokį žodį išliẽžt Erž.
4. nulaisinti, padaryti nederlingą (žemę): Niekas ten neauga – žemė jau per daug išliežtà Krsn. Tas pataisys jūsų išliežtą dirvą, pagerins ūkę VŽ1905,275.
| prk.: Labai įvargino gyventojus ir išliežė visą šalį rš.
| refl.: Žemė, nuolat sėjama ir neužkrečiama, labai išsiliežia rš.
5. sumušti, išperti: Kad turėtau vytį, aš jas išliežtáu Vlk.
6. refl. išsigydyti laižantis: Šuva, katė žaizdas sau laižo laižo ir taip išsiliẽžia Ukm.
| prk.: Ag jau buvo sunykus ir ana – tik tik išsiliežė (išgijo) An.
1 nuliẽžti, -ia, nùliežė tr.
1. K nulaižyti: Nuliežk šaukštą taukinį J. Puodo kraštai nuliežti rš.
| prk.: Buvo stengtasi nenuliežti savotiško Pietario kalbos kolorito rš.
2. prk. nulaibinti, numažinti: Lentą siaurinai siaurinai ir nuliežei kertę – sakytum, per daug nulaižei Tsk.
3. prk. nuplauti, nunešti (apie vandenį); nugramdyti: Nuo kalnų, kalvų, nuotakų nuskalauta visa geroji žemė; per kelius colius nuliežta visos derlių puvenos Vaižg. O vėjas be pertraukos šėlo ir siautėjo miesto gatvėse, nulieždamas paskutines sniego krūvas rš.
4. nualinti, nulaisinti, nuplėšti, išnaudoti: Gruntas nuliežtas (nugyventas, be mėžinio) J. Jų žemė nuliežtà – niekas neauga Skr. Tu visai nulieši dirvą – sėji ir sėji, o trąšų neįdedi Plv. Linai labai nuliežia lauką V.Piet. Pintys medį labai nuliežia, čiulpdamos iš jo maistą rš.
| prk.: Kad jau arbatžolės visai nùliežtos (nebeturi stiprumo, nugertos) Vlkv.
| refl.: Augmens daugiausia iš žemės iščiulpia, ir kad jų žemei nesugrąžintum atgal, tai dirva visai nusiliežtų, ir javai pradėtų nederėti rš.
5. suduoti, sukirsti: Jei tu man daugiau kaprizysies, tai aš tau gadnai nuliešiù Grv.
1 paliẽžti, -ia, pàliežė tr. K palaižyti, liežuviu paliesti: Paliežk su liežuviu ir išmanysi smoką J.
| prk.: Ugnis paliežė vandenį CI161.
1 praliẽžti, -ia, pràliežė
1. tr. kiaurai pralaižyti: Smakas už sienos pradėjo sieną liežti ir praliežė BsMtII238.
2. refl. prasigraužti (apie vandenį): Naktį prasi̇̀liežė vanduo par pylą ir išėjo iš prūdo J.
1 priliẽžti, -ia (pri̇̀liežia), pri̇̀liežė
1. tr. liežuviu pasiekti: Karvė pri̇̀lieža papą ir žinda savi Šts.
2. refl. prisimeilinti, prisidailinti: Prisiliežė pri mergos Ggr. Anas prie kožnai valdžiai moka prisiliežtiej Ktk.
1 suliẽžti, -ia (sùliežia Šts), sùliežė tr.
1. liežuviu sudailinti: Žiūriu, kad Putrikė (karvės vardas) jau savo vaiką ir suliẽžus Skr.
2. sulaižyti, suvalgyti laižant: Suliẽžk tą medų nuo stalo! Skr.
3. suarti, dailiai suverčiant žemę kaip riekes: Sùliežtos vagos tik blizga prieš saulę Šlvn. Arimas gražiai sùliežtas Lš. Nėra naudos iš sùliežto arimo: labai greitai piktžolės prigyja Šlvn.
4. refl. susidraugauti: Susiliẽžę, susibendravę į kupetą Šts.
5. refl. pariebėti: Kap pabuvo až storažą, tai kap susliežė, tai loc velenas Grv.