brakli̇̀nti (-ýti Jrb), -i̇̀na, -i̇̀no tr., bràklinti, -ina, -ino, brãklinti
1. stipriai rišti, veržti, megzti: Ką tu čia braklini̇̀, paskui nė pats neatriši Gž.
2. Ig sunkiai ką vilkti, vežti, traukti, kišti, sprausti, rioglinti: Brakli̇̀nk, kol išbrakli̇̀nsi akmenį iš šulinio J. Nepirk tokių mažų batų, kad reikėtų koją bràklinte bràklint Vl.
| refl.: Ana jau arkliai brakli̇̀nasi in daržą Pns. Kur bràklinies kaip prūsas į dangų? Rs. Ko tu ten dar į vidų bràklinais, ar negalėjai už durų pabūt? Jnš. Kur čia bràklinies su tuo rateliu, mat kad čia nėra vietos! Bsg.
3. belsti, grabinėti, trankyti: Bràklina duris kaip aklas ir neatidaro Vl.
| refl.: Pažiūrėk, kas ten apie duris bràklinas Kair.
4. prastai siuvinėti: Kad brakli̇̀na tokiais dideliais žiedais Rdm.
apibrakli̇̀nti tr. storai aprišti, aprengti: Apbrakli̇̀no mergaitę, nei pasiverst negali Ig.
atbrakli̇̀nti tr.
1. atidaryti: Greičiau atbrakli̇̀nk duris! Rdm.
2. sunkiai atvežti: Kad atbrakli̇̀no malkų vežimą, net vežimas linksta Ig.
3. refl. atsibelsti, atvykti: Kaip čia atsibràklinai? Rd. Atsibrãklino vakar pas mūsų, lig vakaro išbuvo Btg.
4. refl. atsikelti: Ko taip anksti atsibràklinot? Kair.
įbrakli̇̀nti tr. sunkiai įkišti, įvaryti, įsprausti: Nusipirko tokius batus, kad vos koją įbrakli̇̀na Jrb. Inbrakli̇̀no karves in avižas Pns. Dar vieną žentą ant tos žemės įbraklino Šlč. Šyvoji su bėruke, įbraklintos į šikšnas, prie tos bričkos išrodė kaip katės Ašb.
| refl. Vl: Įsibràklino į lanką (į suolą) stora žmona, t. y. įsigrūdo J. Karvė įsibrakli̇̀no į tarptvorį, negali nė išimt Skr. Vagis įsibrãklino pro langą Š.
išbrakli̇̀nti
1. tr. sunkiai išimti, išvilkti: Vyrai led išbràklino akmenį iš duobės, t. y. išėmė J. Lapę išbrakli̇̀no gyvą iš olos Rs.
2. refl. sunkiai išlįsti: Tai bjaurybė kiaulė, rodos, buvau gerai užrišęs vartus, išsibraklino, ir gana Šmk.
3. refl. tr. išbraižyti: Kur tu akis išsibràklinai? Klp.
nubrakli̇̀nti
1. refl. sunkiai nulipti, nusirepečkoti: Nusibràklino nuo suolo Rd.
2. intr. nusibaladoti, nuvykti: Kur tu tokią tamsią naktį dabar nubrakli̇̀nsi? Št.
3. refl. nusidaužyti: Nuėjęs į svečius kepurę nusiimsi, išeidamas galvą nusibrakli̇̀nsi Vdžg.
parsibrakli̇̀nti griuvinėjant, sunkiai pareiti, parsitrenkti: Reikė[jo] man dirbt, kol jis parsibrakli̇̀no Bsg. Žalmargė parsibrakli̇̀no per visus javus namo Pns.
pérsibraklinti perlįsti, prasibrauti: Veršis pérsibraklino per tvorą Pns.
prabrakli̇̀nti tr. prakišti, prasprausti: Iškišęs galvą, paskui dešinę ranką, Antanas vikriai prabraklino pečius ir netrukus rankomis pasiekė žemę rš.
pribrakli̇̀nti tr.
1. stipriai pririšti: Kad pribrakli̇̀no karvę, negaliu atrišt Ig.
2. daug prikrauti: Kad pribrakli̇̀no vežimą Ig.
3. prikelti, prižadinti: Aš tave šiandien anksti pribràklinau Br.
subrakli̇̀nti tr.
1. stipriai surišti, suveržti: Kad subraklinaũ, tikrai neištruks Klvr.
2. sunkiai suverti, sutalpinti: Vos į nytis subraklinau, o į skietus vert nežinau LTR(Vv).
užbrakli̇̀nti
1. tr. Alk, Ig stipriai užrišti, užveržti: Kad užbrakli̇̀no mazgą, niekap negaliu atrišti Brt. Žiūrėk, kap stipriai užbrakli̇̀no šitą pantį Gž. Užbràklink gerai duris, kad kiaulės neišverstų Rm.
2. intr. užvažiuoti: Trauk, bėruke, trauk, šyvuke, kur bagotos mergos; ir užtraukė, užbrakli̇̀no, kur niekam nevertos Ig.
3. refl. užlįsti, užsirioglinti: Vaikšgalis užsibràklino už stalo, i klauso liežuvį padėjęs Šd. Užsibrakli̇̀no, užlipo ant stogo, kas ją nukels! Rdm.