žiurbė́ti, žiùrba (-ė́ja Pv), -ė́jo intr. NdŽ, žiùrbėti, -a (-ėja), -ėjo; FrnW
1. NdŽ žr. žirbėti 1.
2. Žln sprogti, skleistis lapams, želti: Apie kovo mėnesį pradeda žiurbė́t šakutės, želt Pv. Prieš pavasarį žolės ima iš žemės žiurbė́t Kb.
ǁ augti: Ėrelių vilna gražiai žiùrba Vlk.
3. Kb čiurlenti: Iš po kranto žiurbė́jo šaltinis Sn.
apžiurbė́ti intr. apaugti: Avis nesenai kirpta, o jau gerai apžiùrbėjus Vlk.
atžiurbė́ti žr. atžirbėti: Kažin šitos seradelės ar atžiurbės ar ne: mes rugius nušienavom, o lietaus nėra Mrk. Toki nugeltę miežiai, kad nor kiek lietaus ir šiltesnis oras, tai gal da ir atžiurbė́tų Rdm. Oi kaip užtekės šviesi saulelė, tai atžiurbės gėlelės KrvD108.
pažiurbė́ti intr. paaugti: Pažiùrbėjo truputį Vlk. Pažiùrbėjusiais plaukais vaikas Vlk.
pražiurbė́ti intr. NdŽ prašvisti: Saulė pasislėpė, bet žvilgtelėjo dar kartą, antrą, pražiurbėjo, praskleidusi debesius, lyg atsisveikindama su pasauliu, ir pranyko V.Krėv.
| prk.: Pražiurbės ir tau, mergele, dar linksmesnės dienelės V.Krėv.
sužiurbė́ti intr. sušiurkštėti: Sužiùrbėjus vilna Vlk.