spiẽgti, -ia, -ė intr., spi̇́egti Š, Rtr; SD1123
1. rėkti cypiamu, plonu balsu: Nutildyk tuos vaikus, ko jie ten spiẽgia! Mrj. Spiẽgia, kiek nastrai tesa Dkš. Ko spiegi̇̀, ar vilkai užpuolė?! Pžrl. Tik nespiẽk kaip medšerkė Snt. Piktas žentas – tik spiẽgia Krok. Kap paršas spiegsi̇̀ Vrn. Kad jį stvėrė skaudėt, kai pradėjo anas spiẽgt Prng. Kai ligoninėn gulėjau, spiegiaũ, negalėjau užmigt Eiš. Koks čia dainavimas – spiegia, ir gana Rk. Katras vaikas rėkia, spiẽgia, tas dainuos LKT221(Žm). Suriko ką spiegiamu balsu ir iššoko pro duris J.Jabl. Spiẽgiantis balsas LKGII342.
| prk.: Kiek tu apeisi [per dieną], net tau kojos spiẽgs (labai skaudės) Ad.
spiẽgiamai Kažkas spiegiamai baisiai nusikvatojo S.Nėr.
spiẽgiančiai adv.: Spiẽgiančiai (spiẽgiamai) suriko LKGII514.
ǁ rėkti plonu balsu (apie paukščius, bites, šunis ir kt.): Ėmė spiẽgt bitės Aps. Vijūnai žole bėgo ir spiẽgė Pls. Pastogėse spiegdami ginčijasi žvirbliai I.Simon. Spiegia pempė, tartum vaikų ieško A1885,272. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė J.Jabl.
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Mašina labai spiẽgė Ds. Suka šitą ratą, o karties galas net spiẽgia Aps. Razdžiūvę dures spiẽgia Aps. Spiẽgia, kab nusbrūžina [netepti ratai] Rud. Spiẽgia klernatais visokiais Kli. Vėtra spiegia S.Nėr. Spiegia salėj saksofonas, skurdūs, klaikūs jo garsai T.Tilv. Karieta su graudžiai spiegiančiais skambalais sustojo beveik vidurkely P.Cvir. Armotos ūžia, spiegia granatos LTR(Plv).
spiẽgiamai adv.: Bet čia Jankauskų Kazys staiga taip spiegiamai švilptelėjo ir pliaukštelėjo botagu, jog vaito kumelys kaip patrakęs metėsi į šoną V.Myk-Put.
3. Kos59 spengti: Ausyse spiẽgia Gs. Galvą sopa, ausys spiegia O. Kad man davė par ausį, net pradėjo spiẽgt Ps. Kad sušvilpė fabrikas, kad man ausys[e] spiẽgt pradėjo Pšl. Jei ausis spiegia, mirs kas nors iš giminės LTR(Ppl). Kai ausy spiegia, tai, sako, angelas barasi su velniu LMD(Kls). Nuo ilgo klausymo pradėjo ausyse spiegti ir ošti V.Piet.
įspiẽgti, -ia, į̇̃spiegė intr. įstengti spiegti: Ir įspi̇́egia gi mergos, visos susirinkusios laibabalsės Š.
išspiẽgti, -ia, i̇̀šspiegė, išspi̇́egti Š
1. žr. įspiegti.
2. intr. praleisti (laiką) spiegiant.
nuspiẽgti, -ia, nùspiegė intr.
1. suspiegti: Karšta boba, –nuspiegė per visą stalą Snapinskas rš.
2. spiegiamai nuaidėti: Per ledynus nuspiegė du skardūs šūviai rš.
3. nuspengti: Man vienu metu ausys nùspiegė Pl.
paspiẽgti, -ia, pàspiegė intr.
1. NdŽ kurį laiką spiegti.
2. spiegiamai pasakyti: Įnirtęs, visiškai jau prisikišęs, barzdą kratydamas, paspiegė: – Tfu, kad tau blogi metai ištiktų! Vaižg.
pérspiegti tr. suspiegti stipriau už kitą: Mane perspiegė tarnaitė Vaižg.
suspiẽgti, -ia, sùspiegė intr. NdŽ
1. surėkti spiegiamu balsu: Ech, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!.. V.Krėv. [Pjovėjas] užgirdo: tik kad sùspiegė kas po mašina LKT331(Gdr).
2. išduoti spiegiamą, šaižų garsą: Suspiegė automobilio stabdžiai sp.
užspiẽgti, -ia (ùžspiegia), ùžspiegė intr. NdŽ
1. užrėkti spiegiamu balsu: Ar tu negali tyliau kalbėt, o dar̃ kap užspiẽgs, tai visa troba skamba Srj. Prikliudyk jus, tai žùspiegiat, kad jumi tas ir tas Rod.
ǁ spiegiamai uždainuoti: Aštuntoj dešimty bobelė, ale kad užuspiẽgia, tai ojojoi! Slm.
ǁ sucypti (apie paukščius): Kuris jų (viščiukų) paplasnos sparniukais ir užspiegs, tai bus geras gaidys LTR(Lš).
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Motoriukas užkarkė, užspiegė, net langų stiklai ėmė virpėti J.Dov. Atsakydamos jai, užspiegė iš visų pusių triūbelės V.Piet.