penė́ti, pẽni (pẽna K, pẽnia Ob, Pn, -ė́ja K.Donel, pę́sta), -ė́jo tr.
1. JnšM, Ėr, Skp, Ds, Gdr, Šln, Švnč, Ad, Alv, Lz, Nč, Bn valgydinti, šerti, maitinti: Buvo liepęs anus, idant gražesnio veido būtų, tais pačiais valgiais penėti, kurius patsai valgė S.Stan. Savim (krūtimi) nepenėjau [vaiko] Slk. Vaiką penė́ti, o gyvolį šerti J. Kiaules pẽni priemenėj Pb. Šutinom bulves ir penėjom visus Krn. Tos kiaulės tokis ilgas snukis, kad seka iš uzbono penė́t Mrc. Reikia vištos penė́t Grv. Paėmiau miežių, tai dabar turiu vištas kuom penė́t Ob. Kas penė̃s karves tokiu penėjimu! Zt. Namo varo [karves], galgi pẽnia, duoda miltų Imb. Bitės motiną visą laiką peni J.Krišč. Kiekviena jų (augymių) veislė tinkamus sau sūrymus ir penančiąsias dalis siurba iš žemės S.Dauk. Gerai arba piktai peniu, girdžiu, priimu (vaišinu) ką SD36. Tu peni juos ašarų duona CII544. Penėjo jį … pieneliu Mž179. Manęs išalkusio nepenėjote, trokštančio negirdėte DP526. Ir penėjo juos duona anuose metuose už visą jų pekų Ch1Moz47,17.
| Liepynas … žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs A.Baran.
| prk.: Jauniaus pastebėjimais savo skaitytojus ilgai dar penės … kalbos vadovėlių rašytojai LTII320. Aveles jūsų su mažu Dievo mokslu penėkiat Mž12. Duosti sūnų savo brangiausį ir peni juo dūšias mūsų SPII25.
^ Dyko (nedirbančio) niekas nèpeni Trgn. Vilką kojos peni PPr55. Ilsėtis kas nepanorėtų, jei pilvą penėt nereikėtų KrvP. Norint kūną penė́t, reik žemę kasinėt Jrb. Juodos rankos pasaulį peni PPr40. Tėvai peni vaikus žuvim, vaikai tėvus – šunim LTR(Lbv). Medis vaisių pẽni: koki tėvai, toki ir vaikai NdŽ.
| refl.: Ir pajūry gyvenant reik penėtis: vienu maudymus (maudymusi) ir pajūry vasarodamas žmogus gyvas nebūsi J.Jabl.
ǁ pagelbėti valgančiam ar ėdančiam: Vaiką pęstu, negaliu išeiti Žem. Ji dabar vaiką (sūnelį) peni J.Jabl. Negalia pats pavalgyt, sesuo jį pẽnia Alks. Balandis vaikus pen Slnt. Kilnojamas ir penamas buvo kitų žmonių BPII455.
ǁ SD354,463, Slk, Lz duoti išlaikymą, išmaitinti: Ar penės žentai? Plm. Devyni maitinkias, o vienas penė́k Žr. Geriau jumi penė́t negu rengt Kš. Vaikai pẽni tėvus Rud.
| Visus žemė pẽni Mrc. Miškas lietuvį žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penė́jęs A.Baran.
^ Niekas nesako, kad riebi, o visą pasaulį pẽni (žemė) Užp. Pats nevalgo, o kitus pẽni (plūgas) Vel.
2. refl. SD464 misti: Tūkstantis personų jime galėjo penėtis DP526. Nuog svetimų nori penėtis SPI379. Kuo jūs penatės? BB1Moz46,33. Penisi (ieško maisto) žvėris SD449. Kurie dulkėse guli ir kurie vargiai penisi BBPs22,29. Dirbk, penėkias iš darbo rankų savo BPI166. Prašome apie duoną …, tatai yr apie peną, kuo mistumbim ir penėtumbimės DP221. Kolei darbymetė, dirbkime, nes savo metu pjausime, tai yra penėsimės karalystėj dangaus nupelnais gerų darbų SPI284. O tu bei tavo sūnu du penėkitės RB2Kar4,7. Penė́tis iš pirštų (rankų darbu) N.
3. Arm, Šts, Erž gerai šerti, kad tuktų, būtų mėsingas: Pẽniam du paršiuku Rs. Penė́k nepenė́k – nieko iš jo (paršelio) nebus! Dglš. Kiaules, žąsis užmetė penė́ti Grž. Pẽni bulių – ves parduoti Dkš. Ar jau jūs savo kiaules pẽnat, kad taip dažnai duodat ėsti? Kv. Pẽnamas gyvolis K. Žmonės rudenį kiaules, žąsis peni (mėsai, taukams) J.Jabl. Penėtąjį jautį reik parduot ar pjauti I. Vėtydamas atgalius grūdų, t. y. šiurkšlius, atskirk gyvuliams penė́simiems JI116. Pẽnamos žąsys turkšdamos išrenka visus grūdus iš vandens J. Vienam aruode pelė penima, antram aruode žiurkė kelama JV956. Mano penamas pekus yra pamuštas ir vis pagatavyta, eikiat svodbon BPII464. Ir pamušė Adonio avis ir jaučius, ir penimus galvijus Ch1Kar1,9.
| Avižos žąsis gerai pẽna (nuo jų žąsys tunka) KII49.
^ Nepenėjęs gyvolio nepjausi, o papjovęs – taukų negausi VP33.
| refl. Ggr: Nu rugių kiaulės pẽnas, ne nu pelų Šts. Kiaulės labai penisi nuo virtų bulbių Ėr. Tada nepjausys dėl lašinių [kiaulės], o penė́sys lig dvejų metų Všv. Būt jau didelis meitėlis – teip penė́jos Sdk. Jie (ponai), būriškus išjuokdami darbus, su griekais kasdien vis tingėdami pẽnis K.Donel. Nueina į tvartą, kur žąsinai penėjosi, randa gaiduką negyvą, žąsinų užgnaibytą BsPIII62.
^ Nesipenančio nenupenėsi Grž.
◊ ne (nebe) pirštù pẽnimas Šl, Ds gudrus, apsukrus, sumanus: Palauk…, ir aš ne pirštu penamas! BsMtI8. Manęs jau nebepamokysi, aš jau nebe pirštu penimas LTR(Šmn).
ne varniùkais penė́tas Užv, Rs gudrus, apsukrus.
apipenė́ti, api̇̀peni, -ė́jo tr.
1. SD373, [K], J, Brs, Ds užduoti kokio netinkamo maisto, pašaro, apnuodyti; susarginti peršeriant: Reikė neapipenė́t, tai būt vaikas nenumiręs Ob. Kai gerai ėda, lengva apipenė́t Švnč. Tuos paršus apipenėjo sušalusiom bulbėm, i nudvėsė Jnš. Ar drignėms tave apipenė́jo, kad toks pasiutęs! Kltn. Davė – kap ridikais apipenėjo: kur palietė, ten skaudėjo KrvP(Srj). Gulėjo kniūpsčia ant grindų … lyg girta ar kuo apipenėta Vaižg. [Mergaitė] afieromis pahoniškomis buvo apipenėta DP140.
| refl.: Gyvuliai apsipenėdavo ir dvėsdavo nuo sudygusių ir supelėjusių grūdų Ant.
ǁ duoti tam tikram atvejui pritaikyto maisto: Appenė́k kiaulę šermukšniais, bus rami Mrc.
2. Prn šiek tiek atšerti, riebesnį padaryti: Apipenė́ti jautį, t. y. pariebinti J. Jau ir mūsų meitėliai šiek tiek apipenė́ti Skr. Appenė́jo meitėlį Dv. Reikės jautį apipenė́ti, o paskum parduoti Kair. Pirkau apipenė́tą kiaulę Prn. Šiek tiek apipenė́jau paršelius ir pardaviau Brs. Ieškojo apipenė́tą paršiuką pirkti – norėjo meisos turėti Krš.
| refl.: Kiaulė gerai apsipenė́jo Šts. Ta viena žąsis taip apsipenė́jusi KlvrŽ.
3. visus pašerti, apliuobti: Žiūrai, gyvuliai ka appenė́jus Vlk. Vištas apipenỹ (palesink), kiaules apipenỹ (apliuobk) Aps.
| refl.: Apspenė́jai, pamelžei ir eik laukan prie darbo Plš.
atpenė́ti, àtpeni, -ė́jo tr. Dkšt, Ant liesą atšerti, vėl padaryti riebų: Sunku tokį liesą atpenė́ti DŽ. Daug pinigų aš padėjau, lig juodbėrį atpenėjau DvD190. Kai juodbėrį atpenėjo, prieš kalnelį švilpdams ėjo LTR(Kp).
ǁ refl. Ds nutukti: Atsipenė́jus kap kunigo gaspadinė Plv. Atsipenės da kiaulis Dglš.
įpenė́ti, į̇̃peni, -ė́jo tr. Pn, Ds nutukinti: Jų šįmet kiaulės gerai įpenė́tos Up. Gerai įpenė́tas jaučias Š. Nebuvo kuom iñpeni paršų Kli.
| Būdavo, seniau kad lašinius storus iñpeni, o dabar mėsos noris Mlt.
| refl. N, K, Gs, Erž, Nm, Skdt: Išbuvo jų karvė lig pavasario, inspenė́jo Skm. Įsipenėjo ant galo teip, kad par pilvą kojų nebegalėjo matyti LTR(Klp). Įsipenė́jęs kai bulius Jrk121. Įsipenėjo kaip jautis ir eina pūkšdamas LzP. Įsipenėjęs kaip mėsininko šuva LTR(Grk).
išpenė́ti, i̇̀špeni, -ė́jo tr.
1. SD1199, R369, Lnkv, Btg, Vvs, Lz, Šlčn išmaitinti, iššerti: Vis trys sūnai išpenės momą Dglš. Anas apsigimęs tinginys, tai badu numirs; o kai bus žmona darbšti, tai ir save, ir jį išpenės LTsIV166. Karvių kiek nori [laikyk] – kiek i̇̀špeni Aps. Išpenė́ti per žiemą K. Rugiai, miežiai nederės, kas bajorus išpenės?! JD1399. Jeib jis … jas išpenėtų čėsu bado BPI312. Eš išpenėsiu (paraštėje aprūpinsiu) jus BB1Moz50,21.
| Šita žemė manę išpenė́jo, tegul ana manę ir suvalgis Nmč.
| refl.: Šešiuos gi neišsipenė́si iš pinigų Krd. Žmonėm čia sekas ir be žemės išsipenė́t Dbč.
2. nutukinti: Jūsų arkliai išpenė́ti kaip mulai Jnšk. Išpenė́jau meitėlį riebiai J. Išpenė́ję papjaus, viešnių priprašys Tvr. Kelias geras, arklys išpenėtas – netruks sulakstyti Žem. Aš laukus sėju, prociavoju, neišpęstu teip arklių Žem. Tamstos žirgelis gražus, išpenėtas, o patsai brolaitis žmonių apkalbėtas LTR(Sln).
| refl.: Kai išeina į miestą, dykas pabūna, tai išsi̇̀peni kaip bursiukas Jnšk. Prie močios buvai išsipenė́jus, dabar sudžiūvai Ėr.
nupenė́ti, nùpeni, -ė́jo tr.
1. K, Šll, Skr penint padaryti įmitusį, nutukinti: Aš nupenė́jau paršą, o tu padvasinai J. Nupenėtą jautį ar parduok, ar papjauk LTR. Ji mokėjo ir kiaules nupenėti, ir veršius nugirdyti I.Simon. Ma[no] bėras žirgelis gražus, nupenėtas, o tu, bernužėli, žmonių apkalbėtas! (d.) Vrn.
^ Devyni amatai nepenės, o vienas – riebiai nupenės KrvP(Rm). Baikštus arklys tik nupenėtas KrvP(Mrk).
| refl. intr., tr. Dr, Jnš: Trečią paršą nusipenė́j[o] Klvr. Artojus apipilia šaltu vandeniu, kada jie pirmą kartą išeina art, kad arkliai būtų stiprūs ir nuspenėję LTR(Užp). Nusipenė́ti kiaulę K. Nusipenė́davo kiaules – po du viedru taukų liuob prileis Krš. Medum nenusipenėsi LTR(Srj). Tėvas nusipenė́jęs – vištas palina nuo galo Jrb. Drūta, nusipenė́jus boba, kaip meitėlis Krs. Nusipenėjęs kap malūninyko kiaulė LTR(Kt). Nusipenėjęs kap mėsinyko šuo LTR(Kt). Ji nusipenė́jus – kai tik antis Jrb. Tinginys nusipenėtų, ka nereiktų kramtyti LTR(Vdk). Kiaulė gulinama nusi̇̀pena, i boba tinginė Krš.
2. Dgl, S.Dauk penint numarinti, apipenėti, nunuodyti: Kita marčia i seniukus žalia duona nupenė̃s Grz.
papenė́ti, pàpeni, -ė́jo tr.
1. K, J, Upt, Ut, Dglš, Šr, Pnm, Brsl, Grv, Lz duoti maisto, pamaitinti, pašerti: Pašerk paršus, vaikus papenė́k Dl. Ir kiaulę papenė́t, ir vaiką pavalgint reikia Dv. Paganau …, papeniu arklį SD262. Kai namie esu, kiaulę pàpeniu, teliuką pagirdžiu Rk. Kalakutai reikia papenė́t Pb. Avilį iškopinėję, bites papenėkit skystu sirupu J.Jabl. Papenėsi vaikelius, pakviesi kaimynėlius A.Strazd. Tave taip gerai jis papenėjo Mž374. Dievas … mane ikšiolei papenėjo, dengė, šelpė BPI238. Papenėki mane, alkaną elgetą DK159. Kursai mane per visą mano gyvenimą papenėjo BB1Moz48,15.
| prk.: Alkstančius ir trokštančius teisybės … papenėjo geru DP475.
^ Ir žentą papenė́jo, ir varškė atliko BŽ63. Eketėn patekus žuvis gali papenėti ir patsai bėdų daugiau neregėti KrvP(Dg).
| refl. tr.: Kiaulės paspenė́t reikia Dglš.
ǁ pagelbėti valgančiam ar ėdančiam: Reikia papenė́t – pats nevalgo Tršk. Aš papenė́siu vaiką, gali eitie Skp.
2. refl. K išmisti: Tuo išsigaivenu, pasipeniu SD409. Jei bitės vis teip pasidaugintų, kurgi jos visos patilptų ar kaip pasipenėtų? S.Dauk. Kursai savo darbu pasipeni ir jam pakanka, tas turi gerą, pakajingą gyvenimą CII340. Prakeikta testovi žemė dėl tavęs, vargingai iš tos pasipenėsi Bb1Moz3,17. Sirata vos ne vos gali pasipenėti BPI315. Anys man tokį paliks skarbą, jog galėsiu pasipenėti ir nedirbęs BPII276.
3. šiek tiek patukinti: Tą kiaulę papenėsme da kiek ir griausme ant šono (skersime) Mžš. A ta[vo] papenė́ta kiaulaitė? Vrn. Du meitėliu: vieną nupenėtą, antrą tik papenėtą V.Myk-Put.
| refl. tr.: Pasipenė́siu kiaulį ir papjausiu Zr. Kiaulę inleidė pirkion i paspenė́[jo] Dsn.
◊ papenė́ti aki̇̀s Ds pamatyti gražių dalykų, pasigrožėti: Svetur važiuoja savo akių papenėti Vaižg.
pérpenėti tr.
1. LL305, M permaitinti, per daug prišerti: Pérpenėjo paršą, ir apsirgo Ds. Pabirom pérpeni arklius, ir išstimpa Strn.
2. per daug nupenėti, nutukinti: Kiaulė buvo nupenėta ir perpenėta rš. Pérpenėta kiauliotė Dglš.
prapenė́ti, pràpeni, -ė́jo tr. pramaitinti: Prapenė́jom kiek metų ją Ign. Aš taũ prapenė́siu Dglš.
| refl. tr.: Pats savęs negali prasipenė́t Stlm.
pripenė́ti, pri̇̀peni, -ė́jo tr. I, Zt primaitinti, prišerti, pasotinti: Atanešė jam visokių valgių, pripenėjo LTR(Slk). Priganyt, pripenėt pekų SD116. Kas pripenės tokią aibę svečių! J.Jabl. Tieku visų nepripenė́si J.Jabl. Led pripenė́jau talką J. Šuva reikia drūtai pripenėt, kad jau suvis ėst nenorėt[ų] Klt. Pripenėdamas aba sotindamas penukšlu ir linksmybe širdies mūsų SPI97.
| prk.: Žiniuoniai … pasakom neteisingom svietą pripenė́jo BM451.
^ Alkaną pripenėk, o paskui į darbą palydėk KrvP(Mrc). Aklu patikėsi – žmones juoku pripenėsi KrvP(Srj). Elgetą pripenėsi, bet krepšio jo nepridėsi LTR. Vilko nepripenėsi, ubago neprisotinsi KrvP(Mrc).

×razpenė́ti, ràzpeni, -ė́jo (hibr.) tr. atšerti, atpenėti: Razpenė́ta kumelė buvo Ck.
supenė́ti, sùpeni, -ė́jo tr.
1. Šr, Aps sumaitinti, sušerti: Lesvinčienė … visus geresnius valgymus jam supenėdavo BsPII271. Bitėms daug cukraus supenėjau rš. Vištom supenė́jom [grūdus] Btrm. Pieną supenė́jau paršiukam, neturiu Pb. Supenė́jau arkliui šieną Bn. Seniai reikėjo [pernykščias dešras] išparduoti arba šeimynai supenėt A.Vien. Gaila duonos tokiam – geriau kiaulėm supenėsiu negu tokį tinginį pamylėsiu KrvP(Mrj).
^ Abu labu: gaila tik, kad mažų kiaulėm nesupenėjo (juok.) KrvP(Vb).
| refl.: Suspenės visos bulbos peržiem Dglš.
2. Šlčn, Mlt, Dglš, Mrp užauginti riebų, nutukinti, nušerti: Kiaulis supenė́tas buvo Ob. Meitėlius sùpeni, kad būtų riebūs, avelę papjauna, kad būtų mėsos Trak. Kai sùpeni gerai meitėlį, tai per sprindį lašiniai Šr. Sùpeni kiaulius i mieste Rš. Visiškai ne toksai buvo nė iš tolo; tat jau dabar prieš parodą taip supenėjo Žem. Nuo vieno arkliuko ir nuo vienos karvutės nei mėšlo sudarysi, nei bekoniuko supenėsi A.Vien. Gražiai supenėtas mano juodbėrėlis LTR(Dj). Padirbai naują važelį, supenėjai bėrą žirgelį, mislijai, berneli, piršliuose važiuoti (d.) Pn.
| refl. tr. Trak, Arm, Sdk: Suspenė́jom meitėlį – dabar vargo nebus Švnč. Kiaulę antrametę reiks suspenė́t mėsai Ds. Karvę turiu, kiaulį susi̇̀peniu Ob. Kiaulį kasmet susi̇̀penim Dglš.
užpenė́ti, ùžpeni, -ė́jo tr.
1. užduoti kokio netinkamo maisto ar pašaro, apnuodyti: Žiūrėk, neažpenėk paršiokų karštu Dbk. Jau tu mane kuo ažpenė́jai, kad teip negera po širdžia Ds. Ir mane ana kai ažpenė́jo džiovintais grybais, tai visą nedėlią slobnavau Sdk.
| prk.: Jau regėt ant tavę, kad smerties užpenė́tas (greit mirsi) Mrc.
ǁ peršerti, pervalgydinti: Tamsta manę užpenė́si saldainiais Viln.
ǁ užduoti kokio gardesnio maisto ar pašaro: Vaikai užpenė́jo gyvulius duona, ir nebeėda Tj.
2. papenėti, pamaitinti: Sakramentu … užpenėti ir pastiprinti esme gyvatosp amžinosp DP182.
3. išmaitinti: Marija … sūnų savaisiais kreklais užpenėjo ir užaugino DP491.
4. išauklėti: [Marija] buvo … danguje jomis dūmomis užpenėta DP491. Tėvai, neingivadžiokiat rūstybėn sūnelių jūsų, bet užpenėkiat per mokymą ir iškaznymą Pono Mž35.