×pãtapas (l. potop) sm. (3b) NdŽ, (1) Akm, Vkš, patãpas (2)
1. bažn. visuotinis tvanas už žmonių nuodėmes; žr. patvanas 2: Ištvirkę buvo, užleido Dievas pãtapą Čk. Žmonėms pasiplėtus po patapui …, svietas ėmė paleistuvauti A1885,81.
2. N, [K], Dbk potvynis: Sako, ir Kaune dažnai pãtapas būva Dgl. Tokio pãtapo nedaug kas atamena Trgn. Kas pernai metą buvo par pãtapas: mums [v]anduo lig kiemo siekė Vkš. Šį rudenį buvo dideli patapai̇̃ Dr.
^ Kai bus patapas, bus i spasabas LTR(Vdk).
3. paskandinimas, nuplovimas: Visus vandenis ant išganytingojo griekų patapo pašventei Mž103.
◊ nuo pãtapo [mẽtų]; iš patapų̃; nuo patãpų nuo neatmenamų laikų: Anas čebatus nuo pãtapo mẽtų tebenešioja Dgl. Jo sermėga nuo pãtapo užsilikus Lnkv. Gal anas iš patapų̃ da, šitas akmuo?! Vdš. Da nuo pãtapo OZ40. Šitokio žmogaus nesgirdė[jo] nuo patãpų Dglš.
pãtapo mẽtų labai senas: Jo sermėga tai pãtapo mẽtų Ds.