skubýti, skùbia, skùbė Rtr žr. skubėti:
1. Skubiù ravėt, kad šiandiej pabaigčia Slm. Šiandiej skubi̇̀s kult Ds. Kam mum skubýt Ob. Vis skùbė skùbė bulbas nukast, tai tada eisiąs ligoninėn Kp.
| refl.: Skubýkis, kad prieš lietų spėtum nueit Lel. Nesiskubýsiu važiuotie namo, tegul gydžia Adm. Nėra ko skubýtis [mirti]: va duonos yr, druska nebrangi, o [v]anduo visai dykai Ob. Ko skubýtis [vesti] – šitos košės pakaks Km. Jaunas berneli, skubykis joti, tavo mergelė baigia raudoti LTR(Ob). Gaili ligonio ir skubies jam tą operaciją padaryti Vaižg. Jam atduot garbes skubias ko veikiausiai KN29.
2. Kai drožia, kad skubia, net padai aukštyn šoka LTR(Rk).
| refl.: Vakaras – reikia skubýtis namo An. Skubiaũs, kad nepaliktų An. Kurgi taip skubies? V.Krėv. Anksti jau reikia visiem nubusti, laukan skubýtis, dirbti, sukrusti BM437.
| prk.: Saulė … skùbias vakaruos BM70(Žb).
^ Skubiasi kaip selyklą padiegęs LTR(J.Jabl).
atskubýti Š žr. atskubėti.
| refl. Š: Atsiskùbia kas nors (kad šaukštas nukrito) Dkk.
išskubýti Š žr. išskubėti 1: Jis išskubė pas savo naujus padėjėjus liokajus A.Vien.
| refl. Š: Anys išsiskùbė, tėvas, sako, silpnas Ob. Tu išsiskubei̇̃, paskui nors vykis Sdk.
nuskubýti žr. nuskubėti 1.
| refl. Š: Vyrai nusiskubė žirgų balnotų A.Vien. Urėdas greit nusiskubė ton vieton ir nieko nerado BsPII201(Jž).
paskubýti žr. paskubėti 1: Paskubýk paskubýk, matai, jau vakaras Ut.
| refl. Š: Važiuosma, važiuosma, – atsakė vyras, – tik greičiau pasiskubýk, netruk BM28(Č). Mes da anksčiau pasiskùbėm, tai nedaug apipuvo [šieno] LKT291(Svn).
priskubýti žr. priskubinti 2: Girtybė gyvenimą trumpina, smertį priskubia rš.
užskubýti tr. skubant gauti, laimėti: Skubė skubė – ką gi užuskùbė Slm.