skal̃bti, -ia, -ė
1. tr., intr. Q607, R, K, M, L, Rtr, Š švarinti drabužius vandeniu, žlugti, daužant kultuve: Par vieną šarmą, par kitą šarmą išvirinsi, paskiaus į prūdą su kultuve skal̃bti Vž. Kol išsimokiau iš natos (ritmingai) skal̃bti, buvo vargas Vvr. Kam be reikalo smulkiūsius drabužius skalbi̇̀ [su kultuve]: išskalauk, būs gerai ir be skalbimo Vkš. Išleido vandenį, tada ima ir skal̃bia tam pačiam šarme LKT222(Vnd). Kol apdringome vandeny, buvo šalta, žlugtą skal̃biant J. Rankos gels, par dieną skal̃bant End. Apterškia ižomis drabužis, skal̃biant žiemą J. Skalbamà duobė yr gera linams merkti Trš. Jei apsilieji pilvą skalbdamà, girtuoklį vyrą gausi (priet.) Snt. Brėkštant neleida motriškosioms drabužių skalbti, sakydamys tuokart laumes skalbančias M.Valanč. Aš nepaspėsiu žlugtelį skalbti, kožną dienelę baltai vaikščioti StnD4. Jau dabar skalbiù žiemą žlugtelį, dabar nušąlu baltas rankeles JV810. Ei, siuntė, siuntė mane motinėlė į jūres skalbt drobelių JD1099. Skalauju, skalbiu, plaudžiu SD254.
^ Kalba – kaip skalbte skalba Šts. Vis skalbiu – vis juoda, vis audžiu (siuvu) – vis nuoga LTR(Jrb). Vis skal̃bia, o vis juoda Pnd. Giriamas geras, skalbiamas baltas Sln. Balta neskalbta (gulbė) LTR.
| refl. K: Da tu drūta, kad skalbi̇́es Jd. Nebebuvau jau girdėjus seniai, ka kas taip skal̃btumias LKT73(Eig). Reikėjo bėgti pro tokį upelį, ten liuob skal̃bsias, plausias visi Lk. Muno Onelė dieną laiko neturėjo, dabar jau vakarą plaunas, skal̃bas Lk. Kad kuriai mergai žiemą skalbiantis vis bjaurios dienos, tai tos vaikesai nemylia LTR(Sln). Va, mergelės, einat skal̃btise jūs vakare kai laumės Vlkš. Saulei nusileidus, negalima skal̃btis – laumę prišauksi (priet.) Vkš. Vieną kartą einąs paupiu toks jaunas vaikis dienos akim ir rado laumes besiskalbančias LMD(Grz). Lininiai užvalkalai gerai skal̃bias ir gulėt gerai Skr. Daba mazgo[ja] drabužius, o pirmu ant upės su kultuvėms skal̃bsies Akm.
ǁ vandeniu (su muilu ar skalbikliais) švarinti drabužį, mazgoti: Jonas skal̃biamą mašiną nupirko; žinotum, pripratau – be skalbiamõs nebegalėčia gyvent Mžš. Sujuosta viskas, tai ir parveža skal̃bti mamai Vdžg. Skalbiamoji soda rš. Ar turi skalbiamo muilo? J.Jabl. Skalbiamàsis muilas DŽ1. Skalbiamóji lenta DŽ1.
ǁ intr. turėti ypatybę šalinti nešvarumus: Muilas neskalbia kietame vandenyje rš.
2. tr. aprūpinti švariais skalbiniais, apskalbti: Jeigu boba skal̃bs jį, lopys, kokią naudą iš to ji turės? Skr.
3. tr., intr. prk. smarkiai lyjant, šlapinti, merkti: O kad ėmė lietus in nugarą skal̃bti! Mrj. O lytus žmonėms teškėdams nugarą skal̃bia K.Donel. Visi keliai, dirvos, pamiškės, lietaus skalbiami, telkšojo vandeny J.Paukš.
4. smarkiai mušti, pliekti: Stepas tuojau ėmė vėzdu vokietį skalbti A.Vencl. Kaip tik Nykštukas pasilenkė, senis tuojaus jam ant pečių, šis jį už barzdos – į žemę, prisivedė pas savo lazdą, kad ėmė diedui skalbti! BsMtII139. Laumė besičiaupydama sakė: – Bryzge, brazge, tai tik muša, tik skalbia per zūbus! BsPI70.
5. intr., tr. šnek. daug, godžiai srėbti, valgyti, ryti: Nu i skalbi̇̀: nespėju nė pilt, jau trečią bliūdą ištuštinai Ar. Išsivirėva virtinukų, tai ji kad skal̃bia! Vl. Dar daug sriubos yra, gali skal̃bt Plv.
| Kiaulės kad skal̃bia, tai ausys linksta! Krž.
6. intr. šnek. greitai eiti, bėgti: Skal̃bk ir skal̃bk per tas lankas, anei kvėpt negali Plk. Skal̃bia, kaip par kenkles gavęs Up.
7. tr. šnek. šmeižti, apkalbėti: Po visą kaimą mane skalbė Ėr.
8. tr. šnek. smerkti, kritikuoti: Su aitriausiu išjuokimu skalbė jisai nedorybes savo vientaučių rš.
◊ bi̇́esui autùs nėrà skal̃bęs juok. apie žmogų, dirbusį įvairius darbus: Tik bi̇́esuo autùs nesù skal̃busi Všv.
ei̇̃k (tegu ei̇̃na) į pẽklą (pas vélnią, prie vélnio Pvn) aũtų skal̃bti keik. nešdinkis (tegu nešdinasi) šalin: Eik į peklą autų skalbti! Šv. Tegu ei̇̃na į pẽklą aũtų skal̃bt, ma[n] jis nereikalingas! Snt. Eik pas velnią (prie velnio) autų skalbti LTR.
išei̇̃ti (nuei̇̃ti Slnt) šuni̇̀ms aũtų skal̃bti nieko gera nepasiekti, virsti niekais: Išėjo šunims autų skalbti LTsV133(Jnš).
káilį (káulus, nùgarą K, Rtr, šónus Vlkv; N) skal̃bti, DŽ1 mušti, pliekti: Ka tie ims káilį skal̃bti, tas rėkti! Ll. Visos sodos bobos subėgo vilko káilį skal̃bti PP62. Skal̃bė káilį, kiek betilpo Lpl. Kartais gi taip skalbė jiems kaulelius, taip tyčiojosi ir pravardžiavo, kaip nebūtų drįsęs joks chamas Vaižg. Aš butą (priemenę) šlavu – pradėjo nùgarą skal̃bti Pj. Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs, Slunkiaus irgi Pelėdos šónus skal̃bti pradėjo K.Donel.
[su] liežuviù (liežùviais) skal̃bti DŽ1; L šmeižti, apkalbinėti, taukšti: Gali skal̃bt liežuviù, kiek tik nori – manęs neįkąsi Vlkv. Ka pasensi, matysi, kiek skal̃bsi su tuo liežuviù Trk. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar LzP.
šuniẽs autùs skal̃bti nieko neveikti: Sako, siuvėja šuniẽs autùs skal̃ba Ms.
apskal̃bti, -ia (àpskalbia), àpskalbė tr. Rtr, NdŽ
1. Q87, N, K, L, DŽ aprūpinti švariais skalbiniais, apiplauti: Aš jį valgydinau ir àpskalbiau kaip savo vaiką Up. Jam dabar tenai geriau: ir apžiūrėtas, ir àpskalbtas Mrj. Kad motina kartu gyventų, tai apskal̃btų, nereiktų pačiai Rm. Šešetas vaikų ir jie patys du – apskal̃bk tu man tokią šeimyną! Skrb.
| refl. N, K.
2. išskalbti, daužant kultuve: Nė marškinių nėkas neàpskalba Šts. Reikia apskal̃bti skalbinius, plovinius J.
| refl. N, K, Š: Buvau neseniai apsiskal̃busi Pgg.
ǁ išmazgoti (su muilu ar skalbikliais): Šeštadienį viską àpskalbiau Mrj.
| Prieš šventes apsi̇̀skalbiau kiek, apsitvarkiau Krs.
3. Š, Alvt šnek. smarkiai apmušti, apdaužyti.
| refl. Š, Ser.
4. LTR(Dkš) šnek. apkalbėti, apšmeižti: Ta boba kaip sužinojo, tai jau visai parakvijai apskal̃bs Lk.
◊ šónus apskal̃bti apmušti, apkulti: Paėmęs lazdą, gerai jis tau šónus apskal̃bs Jnšk.
atskal̃bti, -ia (àtskalbia), àtskalbė
1. tr. Š, Ser, Mrj išskalbti iki pirmykščio švarumo: Kas tus užnešiotus marškinius atskal̃bs? Rs.
| refl.: Tryniau tryniau – vis tiek neatsi̇̀skalbė KzR. Marškinius turėjau išmesti, neatsiskalbė sp.
2. smarkiai apmušti: Àtskalbėm, àtskalbėm, tai net cypia šunes Gs.
3. greitai ateiti, atbėgti: Vaikai neiškentė ir į pievą àtskalbė Up. Jis ir par balas į mus àtskalbė Jrb.
◊ káilį (pastùrgalį Plv, pašónes, šónus DŽ) atskal̃bti KzR apipliekti, apmušti: Aš jam gerai àtskalbiau kailį, tai žinos, ka taip nereik daryt Rs. Atskal̃bk gerai pastùrgalį, tai bus mergaitė kap šilta vilna! Alk. Atskal̃bk jam pašónes, tai žinos! Gs.
įskal̃bti, -ia (į̇̃skalbia), į̇̃skalbė tr., intr. Dr, Šts šnek. gerokai įmušti, įpliekti: Į̃skalbiau vaikui, ir geresnis dabar Prn. Bobutė iñskalbė, iñskalbė su rykšte Plut.
išskal̃bti, -ia (i̇̀šskalbia), i̇̀šskalbė
1. tr. N, K, LL293, Rtr, DŽ, NdŽ išplauti, daužant kultuve: Išskal̃bk skalbinius, plovinius J. Pati sumerkė drabužius, i̇̀šskalbė marškinius, kelnes Krp.
| refl. tr. Sut, K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1: Vai išsiskalbė baltai žlugtelį, kasdien baltai vaikščiojo BsO80. O jau kai dabar pas anytėlę, aš išsiskalbsiu su ašarėlėms KlvD328.
ǁ išmazgoti (su muilu ar skalbikliais): Teip baltai i̇̀šskalbė drapanas, kad nets gražu žiūrėt Skrb. Vilnų buvau prisiderėjus aštuonius kilogramus gatavai išskalbtų̃ Mšk.
| prk.: Tiltukas – švarus švarutėlis, lietaus išskalbtas, saulės išdžiovintas, lyg balta drobė rš.
| refl.: Drapanas ploviau prie šulnio išsiskal̃bus, tai kiaurai paršalau Krs.
2. refl. tr. šnek. susivalgyti, išsisrėbti: Vakarieniukės nor šitą bliūdelį išsiskal̃bkit Plv.
3. prilupti.
4. tr. šnek. išbarti: Žadėjo muni ant viso būrio išskal̃bti Bt.
5. intr. šnek. greitai išbėgti: Kad ans i̇̀šskalbė par ežerą! Lpl.
◊ káilį (nùgarą KI21, Š, Alvt, skùdurus, ši̇̀kną, šónus) išskal̃bti išperti, prilupti: Geriau neprasidėk: káilį išskal̃bs, ir tiek tebūs Ll. Išskal̃bsiu nùgarą, tai daugiau nelakstysi, kur nereik! Ar. Anąkart tau tėvas i̇̀šskalbė skùdurus už tą pokštą Šk. Pagausu, aš jam šikni̇̀kę išskal̃bsu Vn. Šónus išskal̃bti tokiam velniuo par mažai! Šv.
káilinius išskal̃bti prisigerti: Ir Jonas i̇̀šskalbė káilinius Mrj.
nuskal̃bti, -ia (nùskalbia), nùskalbė
1. tr. Sut, N, K, Rtr, NdŽ numazgoti, nuplauti, nuvelėti (ppr. išorinius nešvarumus, dėmes): Nùskalbiau plovinius J. Sruogas, sakau, gal reiks nuskal̃bt? Pc. Nuskal̃bs tavo marškinėlius ant baltų petelių JV468. Kurie vėl nuskal̃bę est rūbus savus krauje avinėlio DP542.
| prk.: Ir nukrito rytelio raselė, nuskalbė žaliąją vejelę (d.) Mrj.
| refl. NdŽ: Burokienė tingi nusiskalbti Žem. Visi ploni daiktai y[ra], į bliūdą įsideda, nusi̇̀skalbia Bt.
| Aš jau buvau tik ką nusiskal̃busi (po mėnesinių) Ss.
2. tr. prk. smarkiai lyjant, sušlapinti: Kolei atsivarėm žingsniu karves, nuskalbė gerai lietus An.
3. refl. skalbiant netekti tvirtumo, nusidėvėti: Nusiskalba kutai, nusinešio[ja], ir išmetam į skurlius Šts. Lininė drobė pakankamai stipri, ji greit nenusiskalbia rš.
4. refl. skalbiant išnykti, išsiplauti: Iš dešimt svarų liko devyni, vienas nusi̇̀skalbė Bsg.
5. intr. šnek. greitai nubėgti: Taip greit ir nùskalbė pas juos Jrb.
6. tr. šnek. smarkiai primušti, nupliekti: Aš taũ kaip nuskal̃bsiu su vadžiom šlapiom! Mžš.
7. tr. šnek. palikti be pinigų, apvogti: Nùskalbė mane, dabar tuščias KzR. Sugrįžo žulikų nuskalbtas An.
ǁ prk. nualinti: Šitas [ūkininkas] labai nùskalbė žemę Zr.
◊ šónus nuskal̃bti primušti: Kad aš tau nuskal̃bsiu šónus su vytine, tai žinosi! Sb.
paskal̃bti, -ia (pàskalbia), pàskalbė tr.
1. Rtr, NdŽ kiek skalbti, žlugti: Iki pietų pàskalbėme baltinius DŽ1. Pàskalbu, kol išsibaigs numiniai [skalbiniai] Užv.
| refl. tr. NdŽ: Kas tas yr jaunam, viską reik pasiskal̃bti Pj.
2. Ser galėti skalbti: Tokian šaltan [v]andeny nepaskal̃bsi Sb.
◊ káilį paskal̃bti NdŽ aplupti, apmušti.
liežiùvį paskal̃bti patauzyti, pasibarti: Nu kaip reik liežiùvį paskal̃bti! Ben tylėtumi, žalty! Trk.
liežuviù paskal̃bti NdŽ apkalbėti.
parskal̃bti, -ia (par̃skalbia), par̃skalbė intr. Ll šnek. greitai pareiti, parbėgti: Pavargsi, žmonele, kol parskal̃bsi numo Kltn. Parbėgo vaikas, par̃skalbė Jrb.
pérskalbti tr. NdŽ
1. paviršutiniškai paskalbti, pervelėti, permazgoti: Rankšluoščius pérskalbiau su šaltu vandeniu DŽ1. Tai dabar pérskalbėt per pirmą [vandenį] ir virysta? Slm. Skalbinius pérskalbti KI324.
| refl. Ser.
2. pakartotinai išskalbti: Blogai išskalbtus baltinius reikės pérskalbti DŽ1.
praskal̃bti, -ia (pràskalbia), pràskalbė
1. tr. NdŽ, DŽ1 šiek tiek išskalbti: Du abrūsus pràskalbiau, o marškos paliko nemazgotos Kp.
| refl. NdŽ, DŽ1: Tam kartui prasi̇̀skalbėm, tai da galėsma pakentėt Sb. Kiek reiks, prasiskal̃bsiu KzR.
2. intr. praleisti laiką skalbiant: Vakar visą dieną pràskalbiau Sb. Praskalbk ligi pietų, čia ne kiek darbo, – tarė ponia Žem.
3. greitai praeiti pro šalį.
priskal̃bti, -ia (pri̇̀skalbia), pri̇̀skalbė tr.
1. NdŽ, DŽ1, Bt daug išskalbti; skalbiant pripildyti (ppr. apie žlugtą): Daug marškinių priskalbė – užteks visai žiemai Pc.
2. NdŽ šnek. primušti.
suskal̃bti, -ia (sùskalbia), sùskalbė
1. tr. Ser, NdŽ viską išskalbti.
| refl. tr. NdŽ.
2. tr. Ser, NdŽ suvartoti skalbiant.
3. tr. KII315 skalbiant sumažinti stiprumą, šiurkštumą: Ana marškinius jau visai sùskalbė Varn. Padavė sùskalbtą rankšluostį Mrj.
| refl.: Marškiniai susiskal̃bę KII315. Susiskal̃bs, susišutins audeklas ir būs geras Šts.
ǁ refl. susitraukti skalbiant: Suknelė susi̇̀skalbė, nė kelių neuždengia Stak.
4. smarkiai suduoti, įkirsti: Kai gerai sùskalbė, tai pasitaisė Mrj. Jis jau ne vienam tokiam sùskalbė Ll. Sùskalbiau botagu per nugarą Kt.
ǁ refl. NdŽ susimušti.
5. smarkiai suvažinėti: Jis iš Paliepių į Ariogalą sùskalbė Ar.
užskal̃bti, -ia (ùžskalbia), ùžskalbė
1. tr. NdŽ užjuodinti, prastai skalbiant: Sykį užskal̃bus, bus sunku atskalbti KzR. Užskalbti̇̀ baltiniai DŽ1.
| refl. NdŽ.
2. tr. NdŽ uždirbti skalbimu: Kažin ko neužskal̃bsi DŽ1.
| refl. tr. NdŽ.
3. tr. šnek. NdŽ, Dkš užpliekti, užduoti: Reikės par nugarą užskal̃bti Vn.
4. skubant užbėgti, užvažiuoti pas ką.