ryžė́ti, rỹži (rỹža, -ė́ja Grg), -ė́jo intr., rýžėti, -i, -ėjo
1. vengti ką nors atlikti, tingėti, nepaslinkti: Jis neryžėjo ateiti linų minti į talką J. Ans ryži parnešti vandens, t. y. nepaslenka, tingi J. Aš nerýžu Lnk. Tu ryži̇̀ padėti anam Als. Tas jau ejo, neryžė́jo Grg. Mūsų kumelė, į vežimą pakinkyta, neryž[i] Jn(Kv).
| refl.: Liuob neryžė́sis vyruo ir batus nuauti – toki gera buvo pati Šts.
2. šykštauti: Žmonys liuob nerýžės, liuob duos kiaušinėtojuo Šts. Medaus ryžė́jai – tavo bitys ir išnyko Krt. To tau neryžė́s Slnt. Daktaras juk nerýžės parašyti vaistų Skd. Vaikai, neryžė́kiat savo procės Als.
| refl.: Neryžė́kis, duok munie Plt. Kol turėjau, neryžė́jaus, daviau KlvrŽ.
paryžė́ti intr. Als
1. patingėti, nepaslinkti: Ana neparyžė́s atnešti vandens J. Aš neparyžė́siu už tave darbą padirbti Lnk. Neparyžė́k užeiti, kad ir šlapdribuota Ggr.
| refl.: Pasiryžė́jo poni, neatėjo į balių, nors buvo žadėjusi Šts.
2. pašykštėti, pagailėti: Paryžė́jo ir nedavė mun Plt. Neparyžėk žmoguo gera padaryti Šv.
^ Neparyžė́k savo laiko – nebūsi išalkęs J.
| refl. Plt.