parvilkti | Raštija.lt

Raštija.lt

parvil̃kti

Žodžio formos

Apibrėžtis

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

Pastabos

Nuoroda į šaltinį

https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/parvilkti?paieska=parvilkti&i=9e3c7e96-fe64-4978-96f0-2c81fcc8e765

Lietuvių kalbos žodynas

Aprašymas

„Lietuvių kalbos žodynas“ yra baigtinis XVI–XX a. lietuvių kalbos leksikos šaltinis. Naujais kalbos faktais jis nebepildomas ir neatnaujinamas.

Žodyną taip pat galite rasti adresu https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/.

Kalba

lietuvių

Publikavimo informacija

Data

2021

Leidėjas

Pavadinimas

Lietuvių kalbos institutas

Informacija iš kitų sistemų paslaugų

Atsisiųsti ištekliaus įrašo informaciją

Atsisiųsti žodžio informaciją:

RDF formatu LMF formatu TEI formatu TBX formatu SOAP formatu JSON formatu XLSX formatu DOCX formatu PDF formatu

Vertimas pagal vertimas.vu.lt

anglų kalba: drag

prancūzų kalba: remorquer

vokiečių kalba: abgeschleppt

rusų kalba: притащить

lenkų kalba: przeciągnij

Komentuoti

Komentuoti gali tik prisijungę nariai.

Komentarai(0)

Komentarų nėra

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą