vadžióti, -iója, -iójo KBII199, K, Rtr, FrnW, DŽ, NdŽ plg. vedžioti.
1. tr. H, H176, Q198,261, SD1195, SD401, R, R243,377, MŽ, MŽ506, Sut, N, L, Š, Iš, Str, Aps, Kr nuolat vesti iš vienos vietos į kitą ar kur nors: Aklą žmogų vadžióti J. Jei mane kas vadžiótų, važiuotau [į miestą] Drsk. Su savim vadžiója LKKIX200(Dv). Sugyvens amžių (nukarš), ir vadžiósiu kaip vaiką Sug. Vadžió[ja] vaiką jau po aslą Jd. Nuog kokliušo vaikus po rasas vadžiójo Kč. Vadžiõs ir vadžiõs in palatą čia studentes [mokyti] Žln. Al’ kaip gražiai ans vadžió[ja] tą savo papunelį Varn. Jug aš pats esu čia gimęs, augęs, i muni liuob mama vadžiós Vvr. Vadžiójamas esi, bėdų bėdos Rdn. Jis vadžios liuob žmonis par Jūrą Pj. Vadžióju tavi, o muni muši, skraudi (sako senelė ją kėpščiojančiam vaikaičiui) Rdn. Vadžiój[o] pas daktarį, nieko nesakė DrskŽ. Vadžiójo daktarus, ale mirė DūnŽ. Vadžiója per daktarus, ką padės tokiai senei Dsm. Gavom vadžióti į kalėjimą caro nūteistūsius Šv. Vadžiók tą avį, kame tos pievos, tepašėlstie Grd. Vadžióju karvę, rišinėju pamiškiais Rdn. Vadžiósią [karves] į paventį ganyti, čia grandyte nugrandė Krš. Seniau vadžio[jo]m karves an virvių GrvT133. Vaikščios mano broleliai, vadžiõs bėrus žirgelius JV665. Bulbes sėjo, arklius vadžiójau DūnŽ. Vadžióju, būlo, tuos jaučius Azr. Mano senis gaspadorius arė, o aš vadžiójau [arklį] Sn. Šitai mūso buvo papampusi karvė, su šiaudais trynė, vadžiójo didliai, lakstė Krt. Karvę triskart vadžiójau veršeliop Lz. Meškinykai meškas tancina po kaimas vadžiodamys S.Dauk. Jam pačiam įsakė ganyti ir vadžioti aveles savo M.Valanč. Lietuvos didžiasis kunegaikštis liepė svietą iš girių vadžioti ir pri kitas kito sodinti S.Dauk. Viešpatis … septynis kartus vadžiótas tai ten, tai šen DP159. Pėtnyčioj vadžiotas buvo po ūlyčias ir namus SPI363. Vadžioti taipo jau būsite prieš storastas (kunigaikščius) ir karalius dėl manęs BtMt10,18.
| prk.: Jau mano rankos silpnos, kad kirvis mane vadžiója Raud. Dėl kelių vagų [kaimynas] vadžiójo muni po teismus Grd. Karaliau mačnus, mus valdžiok, pagal valios tavo vadžiok Mž274-275. Tavo geroji dvasia, vadžiok mane tikru keliu OsG56. Eš tave vadžiosiu tikru taku BBPat4,12. Viešpatie, vadžiokiam tavo teisybė[je] dėlei neprietelių, taisyk tavo kelią pirm manęs BBPs5,9. Kitaip negalime būt ižganyti, tiektai šitą gyvatą vadžiódami geruose darbuose DP559. Dievo žodis tau tesie vadžiójanti žvaigzdė (tavo vadas) ant tamsiųjų šio svieto takų KII24. Kitus daugiaus į griekus nebvadžiok LC1883,7.
^ Tu daug žinai, a ne ubagą vadžiójai po kaimą Šmk. Aklas aklą vadžiója Sch73; B, MŽ, N, Stč. Aklas neregį vadžioja M. Galva visą žmogų vadžiója JT363, Vg, N, J.Jabl(PrL). Galva razumą vadžioja LTR(Vlkv). Protas išmintį vadžio[ja] S.Dauk. Išmintis tur protą vadžioti Bru. Liežuvis proto nevadžio[ja] LTR(Grk). Tas niekam netinka, kaip tikt meškoms (lokiams) vadžioti J.Jabl(PrL). Mešką sykį pargalėjęs, drąsiai vadžiosi VP29. Vadžios tave šilais nuogą, trakais basą (mylės, bet neves) B, B871, PrLXVII27. Graži mergelė žmones iš kelio vadžioja (uoga) LTR(An).
| refl. tr., intr. Pjv, Vn: Abudu maži, vadžiójasi vienas až vieno, kaunasi LzŽ. Eisma vadžióties gyvolius Šv. Su raikšte karvės nesivadžiósi [ganydamas] DrskŽ. Tą mergučę vadžiódavos už rankos po bažnyčią Jrb. Savo gali vadžiótis, o svetimo neužkabyk Jrb. Kam tokius kuliganus vadžiójys?! Rdn. Visur vadžiódavos, išeisma kaip su žąsinu Krt. Aukštais kalneliais vaikščioju, margus kurtelius vadžiójuos JD1227. Visi berneliai porom vadžiojas, tik aš jaunasai vienas vaikščioju KrvD29. Namieje Sigutė per dienų dienas vadžiojosi su kalaite VoK132(Mrj).
ǁ vedant šalinti: Tos karūmenės rūsas vadžió[ja] po kelius (po nedaug), galo nebū́s Krš.
2. tr. globoti, prižiūrėti jauniklius (apie naminius paukščius): Višta žąsyčius svied[ė] vadžiót Lz. Ir ančiukų, ir pulukų pirkom, vadžiój[o] kvaksūnas višta Drsk. Vadžió[ja] pereklė viščiukus DūnŽ. Raudons gaidys gražiai gieda, višteles vadžiódams JD861.
3. refl. tr., intr. draugaujant vaikščioti: Vadžiójasi berną, žanysies DrskŽ. Juodu antras metas vadžiójasi Alk. Jei negalvoji imti, kam vadžiójys? Krš. Vadžiójas mergą už savi vyresnę Krš. Juodlikę mergikę besivadžiójąs Rdn. Žinai, su kitomis mergomis nesivadžiojau, joms meilių žodelių nekalbėjau V.Krėv.
4. tr. Kl nejučiomis nuolat klaidinti (einantį): Vadžió[ja] velniai po mišką DūnŽ. Esu žvakelės vadžióta po klebono Lendrupį Lnk. Niekas nėra baidęs, bet kad vadžió[ja], ta tikra teisybė Klk. Ta paskuo lik pat aušros tatai anuodu vel[nia]s vadžiójo aple kupetą tą Jdr. Velniai, nukritę ant žemės, pradėjo slankioti ir žmonis visaip gundyti, vadžioti BsPII5(Dkš).
| prk.: Nesiduokit vadžiot tūlais ir svetimais mokslais Ch1PvŽ13,9.
5. tr. laikyti, tąsyti (už plaukų, už gerklės) mušant: Vaikuo nieko nesakyk, už plaukų vadžiós Krš. Mušė mane ir barė, už kaselių vadžiojo LTR(Ūd). Už kaselių vadžiója, per galvelę kapoja (d.) DrskŽ, Kb.
| refl.: Anuodu broliu čiuprynuojas, t. y. už čiuprynų vadžiójas JI277. Kad abu būt smarkūs, už gerklių vadžiótųs Gs. Gi jos kasdie pešasi, už plaukų vadžiójasi Mrj. Vadžiojasi dabar, už krūtų susiėmę, po pirkią kaip du žąsinai, vienas antrą pešiodami V.Krėv.
6. tr. tiesti, rengti (kokias komunikacijas): Miškūs vadžió[ja] tiliponus pažemiais DūnŽ. Vadžio[ja] vandentrakius (vandentiekį) po kiaulidę Grd. Išsimokė elektras vadžióti Krš.
| refl. tr.: Ka čia pradėjo vadžiótis, ir mes įsivedėm [centrinį šildymą] Snt.
7. tr. I raižyti, rašyti: Vadžió[ja] dideles raides, stambiai rašo Rdn. Aš vis šipulėlį nusidrožus į rašalą vis dažau ir vadžióju Grš. Gerai, ka moki gerai vadžióti Erž. Kad aš galėčiau kaipo tie ponai plunksną vadžioti, kiek tai aš dainų aikštėn išliečiau A1884,165.
^ Kas moka vadžiot plunksną po popierą, tegu užrašo V.Kudir. Gražiai rašė, kap jo ranką kas vadžiój[o] Drsk.
8. tr., intr. braukyti: Vadžiój[o] ranka (masažavo), pilvą sopėj[o] Žln. Vadžiót reikia su karklo šakele, kur vanduo yra, susiriečia tas karklas PnmŽ. Svelam kiaulę: atskiriam saujukę šiaudų ir vadžiójam Dv. Tas labiau labiau groja, smičių labiau vadžioja DvP352.
9. tr. KŽ siuvinėti puošiant: Brolio mandūras galionais vadžiótas, juodu krauju išrašytas (d.) Jrb. Nupirko tėvelis brangias sukneles, aukseliu išsiūtas, šilkais vadžiótas JV398. Turiu plintelę užplintavotą, cidabružiu vadžiótą JD603. Dovanojo man mergelė baltą gražią skepetėlę, žaliais šilkais siūtą, rašteliais vadžiotą LTR(Mrs).
10. tr., intr. KŽ, Krž dainuojant vadovauti: Dainuodavom visos trys [seserys], viena vadžiódavo PnmŽ. Tai ir vadžiót, ir tūrot į mamą (gerai dainuoja, kaip mama) Snt. Klausyk, jau korkina kur iš pakalnės, vadžiója [giesmę] kriaučius Sn. Ar jis moka, ar ne, visgi vyras ir, mergaitei vadžiojant, pritaria vyrišku balsu M.Katk.
ǁ tr. dainuoti, giedoti: Vadžiót ar pasakyt itą giesmelę LKKXIII26(Grv). Tokią liūdną natą vadžió[ja] Krš. Lakštingala gaidas vadžiójo JR72.
11. tr. griežti (melodijas): Vadžiódavo polkas po tum ąžuolu Klm. Muzikantas išsitraukė savo skripką ir pradėjo valcus vadžiot Brt. Kalvis Dundulis su savo smuikeliu vis taip pat mikliai vadžiojo šokių melodijas V.Myk-Put. Padėk uliavoti, tancelius vadžióti JD933.
12. tr. Sn pasakoti (ppr. niekus), postringauti: Ateina ir vadžió[ja] kalbas atsisėdusi Krš. Kalbas su visoms vadžióji, i velkas čia! Rdn. Einu, gana maliodijas bevadžióti Krš. Gana žaimas vadžioti, darbą dirbkiam Šts. Galiu gavendas vadžioti, liežuvis neserga DūnŽ. Anekdotus baisius vadžió[ja] pri stalo, i tat mokyti! Rdn. Prigėręs yra ir vadžió[ja] juokus Dr. Liūb komedijas vadžiósma Žr. Tegul ji čionai nekukuoja, nė alasėlio nevadžioja BsO68. Mums gardui tavo grumzdžia, vadžiodami barnias, norėdami mus išteriot PK141. Jie tiektai už ženklą prastą jį (sakramentą) tur ir tūleropas barnis apie jį vadžioja DP51.
13. tr. naudoti (burtus): Daug burtų vadžiójo žydai ir latviai Šts.
14. tr. Dv, Skr dažnai gimdyti: Vadžiója, būlo, vaikų daug DrskŽ. Toj merga šešiolikos metų ėmė vaikus vadžiót Kpč. Tik mergytes vadžiósi, o gaspadoriaus (sūnaus) nereik? Šn. Jeigu mane karalaitis imtų, tai aš gražius vaikus vadžiótau (ps.) Mrc.
15. tr. nuolat vesti (jauniklius): Buvo kiaulė, ką paršus vadžiójo DrskŽ. Lapės vaikus ten vadžió[ja] Krkl.
^ Tokie šabakštynai, ka nė vilkas vaikų nevadžiõtų Lkv. Devyni velniai vaikus vadžió[ja] pri mūso (pas mus didelis užkampis) DūnŽ. Nevaikščiok, kur velnias vaikus vadžió[ja] Trš.
16. tr. nuolat duoti vaisių: O tos obels baltais žiedais žydėjo, raudonpusius obalėlius vadžiójo JV1005. Baltais žiedeliais žydėsime, raudonas uogas vadžiosime LLDII127(Brt).
17. refl. pasilakstyti, apsivaisinti: Kada yr Pelėkė vadžiójusys? DūnŽ.
| menk.: Ir Janikė [mergose] buvo vadžiójusys DūnŽ.
18. tr. N, NdŽ imti už žmoną: Vadžioju jos seserį R418, MŽ565, N. Ans vadžió[ja] pačią nuo tos giminės J. Ei brolau, broluži brangvarduži, ar vesi našlužę, ar vadžiósi? JV406.
19. DŽ, NdŽ, Užp, Kp žr. vadelėti 1: Kam vadžioji (vadelėji) arklius, ar kur važiuosi? J.Jabl. Paukščiam beperant, juos (šunis) namiej pririšt arba prie virvių vadžioti prš.
| Vadžias vadžiója Rod. Vadžiók gi greičiau vadeles! Ds.
20. žr. vadelėti 2: Duok bernui vadžias, tegu jis vadžiója Jnš. Vadžiójo arklius iš Krevo Dv.
◊ akimi̇̀s vadžióti sekti žvilgsniu, kreipti žvilgsnį: Kur tik aš einu, jis mane akim̃ vadžiója Gdl. Apsvaigusiomis akimis aplink save vadžiojo Žem. Kur žengsnelį jaunas žengiau, paskui jauną mergužėlės akelėm vadžioja KrvD38. Eš savo akimis tave vadžiosiu BBPs32,8.
liežuviùs vadžióti apkalbėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti J.Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes V.Piet. ×
už čiùpros vadžióti primesti savo valią, varinėti: Atiduok viską, paskui vaikas bevadžios mus už čiupros! Žem.
už nósies (nósės Vn) vadžióti Žg, An; L apgaudinėti, mulkinti: Nebturėsu savo lizdelio, už nósės visi ir vadžiós DūnŽ. Rupūžė tu, muni tu vadžióji i vadžióji už nósės! Krš. Už nósės vadžiójo mumis kaip velnias Jdr. Tokį vaikį už nósės vadžióti, negražiai End. Kiek ilgai berną už nósies vadžiósi, jiej supyksta ir meta Drsk. Kavalierius pilnan protan, o merga už nósies vadžiója DrskŽ. Jis nori kitą už nosies vadžiót Dkš. Vadžiosi vyrą už nosies kaip veršį Žem.
antvadžióti (ž.) I žr. atvadžioti 1.
apvadžióti tr. Š, Rtr, NdŽ plg. apvedžioti.
1. SD1103, Sut, K, M, L, LL117, KŽ, Graž daug kur nuvesti: Jaunąją apvadžiójo po tvartus, svirnan nuvedė LzŽ. Apvadžiójo visur [po miestą], nakvojau Jd. Vaikus visur apvadžiója, žino visa Drsk.
| refl. tr.: Apsivadžiójo biškį, parodė miestą Žr.
2. apibraukyti: Apvadžiój[o] rankomi visą pilvą, rado ligą Žln.
3. KŽ, Vrb išsiuvinėti apvadus, jais papuošti: Andaroko pažemė apvadžióta juostaitėm Rtn. Jis mandras vyras, apvadžiotą kailiuku žiponą nešioja Plv. Tuos krepšius apvadžio[jo] visokiais žibučiais BsPIV256. Tad Marcė segė savo sietyną prie lubų ties stalu, Justas pataisūnais apvadžiojo duris, langus V.Myk-Put.
| refl. tr.: Kas tau apsivadžiót pačiai! Alk.
4. refl. Mžk, Lk pasibėgti: Kaip pakilo, nuvedėm pri jaučio, ir apsivadžiójo Krš. Apsivadžiójo jauneklė, neparduosma DūnŽ. Karvė apsibėgo, apsivadžiójo J.Jabl(Als).
atvadžióti tr. NdŽ, KŽ plg. atvedžioti.
1. Sut, M daugelį ar visus atvesti: Atvadžiójo karves sklypininkai ponuo, niekas dėl to anų ir nešaudė Šts. Kas atvadžiós, ką padarys?! Krš.
| refl. Sut.
2. S.Stan prk. atitraukti, nukreipti: Atvadžioja nuog tikros ganyklos MP46. Notgivadžiok jų nuog viernų ganyklų jų MP182. Atvadžioja nuog vierno mokslo Pono savo MP86. Ir išmanė tamui Ponas, kad toj piktoj dvasia turėjo apie juos visados gundyt atvadžiodamas juos nuog tos tobulystos MP110. Petras… Christų nuog kančios ir mirimo atvadžiójo DP490.
3. refl. žr. atvadelėti (refl.): Viena vadelė atsivadžiójo, kadgi aš arklį kaip suturėč! Užp.

×davadžióti (hibr.) tr.; D.Pošk išaiškinti, įrodyti: Davadžiój[o], darodė, kas pavogė Pns. Apie žynūną papasakojo ponas šitiem, bet tie nenori tikėt, norint šitas ir davadžiojo, kad tikrai žiedą atieškojo BsPIII293. Daugiausiai davadžioja priklodais Tat. Bet Saul[ius] tuo daugiaus stiprinos ir pergalėjo žydus, kurie gyveno Damaškuj, davadžiodamas, jog tas yra Christus Ch1ApD9,22.
įvadžióti plg. įvedžioti.
1. tr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ daugelį ar visus įvesti į patalpą: Arklius į tvartą įvadžiók J. Dabar šventa dvasia mus tikinčius kavoja, į dangų įvadžioja PG.
| prk.: Tėvai, neingivadžiokiat rūstybėn sūnelių jūsų Mž35.
| refl. tr. Š, Rtr: Jį per išvadžiotojį iššaukė srš.
2. J, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Mšk, Žvr, Lp, Užp žr. įvadelėti: Įvadžiojamas arklys SD132, N. Bėrąją par trumpai įvadžiójai Jrb. Tė vadžias, juk moki arklius įvadžióti Trg. Sugrubę rankos, negaliu nė vadžių įvadžiót Sk. Apie pakinkymą tai nėr ko nė šnekėt, anas ir vadelių nemoka invadžiót Ds.
^ Arti vilku negali, kad pažabot nemoki, o akėt neakėsi, kad įvadžiot negalėsi KrvP(Ds).
| refl. tr. Š, Rtr: Aš pats insivadžióju Ds. Įsivadžiójo ketvertą Alk. Jis surado storą virvę ir liepė įsivadžioti rš.
išvadžióti tr. plg. išvedžioti.
1. SD1204, K, Š, Rtr, Kos37, L, NdŽ, KŽ visus ar daugelį išvesti iš patalpos ar išvedus išskirstyti: Mažus visus ir išvadžiós pri ūkininko, o pareiti jau nemėgink Lkž. Išvadžiós karves uriadninkas Užv. Arklius išvadžiójo iš tvartų Dv. Saulukė teka, užsikelia žmones, gyvulius išvadžiója ir eina darban Kč. Velinas… vagia ir išvadžioja ižg gardo mizernas avis DP246. O tais mergas, kap jos labai dailios buvo, tuo karaliūnai išvadžio[jo] (ps.) Brt.
^ Važiuoja tik ubagų šikt išvadžiót (labai vėlai važiuoja į miestą, į bažnyčią) Gs.
| refl. tr., intr. Sut, K, Š, Rtr, KŽ: Kol išsivadžióji [rytą] gyvolius, kol pasimelži, i pusryčio reik Rdn. Į darbą išsivadžió[ja] tus pačius [arklius] Erž.
| Kodrinag tad per jo giminę išvadžiojas giminė Viešpaties Christaus DP504.
ǁ iš daug kur išvesti.
| prk.: Kurs iž visų sylvartų mane išvadžioji PK45.
2. Š, LzŽ daug kur nuvesti: Aš išvadžiójau aną po visas stubas J. Išvadžiósma [elgetą] po kiemus DūnŽ. Aš tave išvadžiósiu po panemnę DrskŽ. Išvadžiójau [vaiką] po laukus, miegta kaip pridaužtas Krš. Išvadžiójo mane dukrelės po svečius Vlkv. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare LTsIV654.
| refl. tr. Š: Išsivadžiojo po visus pakajus DS314(Stak).
3. MP156, Q548, H, R364, MŽ, MŽ489, MŽ2117, N, KI34, KII293, KŽ suklaidinti, sugundyti: Gėda ir bėda, kad žmogų šėtonas gauna suklastot ir išvadžioti LC1881,16. Švelniais žodžiais… išvadžioja nekaltas širdis CII663. Išvadžiojau svietą, mylas Pone Mž432. Teipo kalba Ponas priš prarakus, išvadžiojančius mano žmones BBMik3,5. Neduokis išvadžiót žmonėmus heretikamus, kurie pramones savas niekam nevertai didesnėmis daro DP415. Adomas netapė išvadžiotas, bet moteriškė tapė išvadžiota ir peržengimą pradėjo Bb1PvTm2,14. Ir kelsis daug falšyvų pranašų ir išvadžios daugel BtMt24,11. Bet piktos žmones ir išvadžiotojai piktynių eis išvadžiodami ir būdami išvesti Ch12PvTm3,13. Jie mus sela išvadžioti VlnE173.
| refl. MŽ, N: O nesiduokimės išsivadžiot nei ižgąsčiamus, nei geradėjystoms svieto to MP59. Nesiduokitės išsivadžioti tūleropais ir svetimais mokslais BbPvŽ13,9.
ǁ kurį laiką klaidinti einantį: Velnias išvadžiójo muni po pušyną Trš.
4. kurį laiką prižiūrėti, globoti: Kita višta po du mėnesiu [viščiukus] išvadžió[ja] Šv. Visą amžių už rankelių [vaiko] neišvadžiósi Krš.
| refl. tr.: Kam čia tiek tų gyvulių: i karvę kiek išsivadžióji – užtenka Jrb.
5. DūnŽ, Vlkv nutiesti: Ižvadžiót skaromi [džiauti] reikia dratų DrskŽ. Elektrą išvadžiójo, šviesiai gyvensma Rdn.
| refl.: Ūksminių bulvių šaknys yr toli išsivadžiójusios Skdv.
6. Kos37 išrašyti, išraižyti: Išvadžiótos litaros anta kryžiaus DrskŽ. Išvadžiójau raides, viską DūnŽ. Išraižo [paminkle], ka nori, viską išvadžió[ja] Ms. Vargonininkas natas išvadžiojo su rankoms Šts.
7. siuvinėjant išpuošti: Balti skaistūs marškinėliai žaliais šilkais siūti, žaliais šilkais išvadžioti LTR(Plk). Kad aš žinočiau bernužį gausiant, jam sermėgėlę siūčiau…, sidabrėliu išvadžiočiau RD35. Ta rudinė išnešiota, žiurkių skūrom išvadžiota LTR(Plv).
| Aplink jo (karaliaus) rūmus buvo gražūs sodai, išvadžioti takai LTR.
8. sugebėti padainuoti: Senas teip neišdainiuosi, tas natas neišvadžiósi Sd. Katinėlis rainas, išvadžiójo dainas (d.) Jnk.
9. išpasakoti: Įsidavė ing kalbas su anais išmintingais ir su anais daktarais… išvadžiodamas jiemus teipag valią Dievo tėvo dangujęjo MP57.
| refl. tr., intr.: Kalbõs bobos ėjo išsivadžióti, t. y. daeiti teisybę J. Ir tas turėjo išsivadžioti ir liudininkus statyti, jog tikrai jo avis buvo Žem.
10. pripasakoti (ppr. niekų), pripostringauti: Išvadžió[ja] [politikai], ka nereik Lietuvai karū́menės Krš. Ana sudeda visokias dainas, ana visokias komedijas išvadžió[ja] Kl. Užkremta mun žodžiai, nebišvadžióju kalbų Krš.
| refl. tr.: Duoda sevi išsi̇̀vadžioties (išjuokti) toks senas žmogus Prk.
11. KŽ daug pagimdyti: Merga, vaikų neižvadžiójus, turi sveikatos DrskŽ. Anksčiau po penkioleka vaikų išvadžiódavo Vdk. Tai aš te ponavočiau, vaikelius išvadžióčiau JD313.
| Vaikų neižvadžiójęs, kap jis vargsta DrskŽ.
| refl. tr. Š: Vaikus išsivadžiójo i pabėgo nū vyro Pj. Ji jauna išsivadžiõs vaikus, bus paskui lengviau Ss.
12. Š, Rtr, NdŽ, Ds žr. išvadelėti 1: Kam išvadelėjai, išvadžiojai arklius, ar čia ganytis ketini? J.Jabl. Išvadžiók arklius ir nuvesk į ganyklą Jrb. Išvadžiók ir įsek vadžias Rs.
| refl. Š, Rtr.
nuvadžióti tr. plg. nuvedžioti.
1. Š, NdŽ, KŽ visus ar daugelį nuvesti: Toks vaikis a benuvadžiós [veršius], tegul DūnŽ.
2. numinti, nutrypti bevedant: Žardis visas gyvuolių nuvadžiótas, – nėr kur karves pririšt Jrb.
pavadžióti plg. pavedžioti.
1. tr. N, M, Rtr, NdŽ, KŽ, Žlb, Pjv, Žvr kiek pavesti: Pavadžiók ašvienius ariant J. Reikia pavadžiót vaikus an oro LzŽ. Ka nor sulauktau vaiko (vaikaičio) už rankutės pavadžiót DrskŽ. Pavadžiódavo tą aklą bobalę Grd. Svaigsta galva, muni pavadžiókiat Krš. Pavadžió[ja], jau noria eit mergica Jd.
| refl. tr.: Ana tik vaiką už rankikės pasivadžió[ja] Krš. Jis karvę pasivadžió[ja] kiek i gulia Jrb. [Mažiukėlį] pasivadžiók ir pasinešiok ant baltų rankelių JD1192.
ǁ sugebėti, pajėgti kiek pavesti: Aš dar arklį pavadžióju, tiek tegaliu Rdn.
2. refl. drauge apvaikščioti: O čia da pasi̇̀vadžios, pamatysi, kaip čia ta Kartena yr Krt.
3. tr. kiek pagloboti jauniklius (apie naminius paukščius): Višta kap pavadžiója mažukus, jiej stipresni būna Dg.
4. intr. pabraukyti: Itep va pirštas pavadžiója sau per kaktą, po lūpas pavadžiója LKKXXIX183(Lz).
5. tr. braukant pavalyti: Grindis pavadžióju anta šepečio [skudurą] apsivyniojus DrskŽ.
6. tr. pasukioti, pareguliuoti: Šriubas, kur pavadžiója žirkles PnmŽ.
7. tr. NdŽ, Up, Žg įvadelėti, pažaboti: Pavadžiók arklius Šts. Mano kamanotas, brolio padkavotas, o to šelmio balamūto karklais pavadžiotas LMD(Dkšt).
◊ gai̇̃dį po pùsnį pavadžióti Jrb greit pavargti.
už nósies (nósės) pavadžióti apgaudinėti: Vaikio daba už nósės nepavadžiósi, anų mažiau Krš. Pavadžiósu jumis už nósės, aš gudresnis DūnŽ.
| Tokio (18 metų vaikino) už nósės nepaimsi nepavadžiósi Krš.
parvadžióti NdŽ, KŽ; M žr. parvedžioti 1: Tu tvorele, tu tiesioji, visus girtus parvadžióji (d.) Rtn.
pérvadžioti tr., pervadžióti plg. pervedžioti.
1. KI316, M, Rtr, KŽ visus ar daugelį vedant pergabenti: Brolelius parkilnokit, žirgelius parvadžiókit [per upę] JV924.
2. visur išvadžioti: Aš tavi párvadžiočiu, pamatytumi kokios pievos! Rdn. Ten žemai kažkoks senukas priėjęs, jį per visus gražiausioms seklyčioms prilygstančius ruimus pervadžiojęs LTsIV638.
3. refl. tr. keisti vadžiojantis: Tiek jau tų mergų pérsivadžiojęs – šimtą DrskŽ.
4. kurį laiką vadžiojant rūpintis: Tu mane ir per šią nedėlę taip laimingai pervadžiojai ir man didei daug gero dovanojai brš.
5. prk. nukreipti: Nes ans baisus čertas ir prieštarnykas jo, kad jau Ponas atstojo nuog jo, moka su juo žaist, o parvadžiot ant jo visa pagal valios savo MP148.
pievadžióti (ž.) tr. pritraukus priraišioti: Anksčiausis čėsas apynius pyvadžioti Prk.
pravadžióti plg. pravedžioti.
1. tr. N, M, NdŽ, KŽ kiek pavesti mokant: Nemokantį arklį arti pravadžiók J.
2. tr. pragyventi: O tėvas tris pačias pravadžiójo Dg.
3. refl. praleisti kurį laiką, prabūti: Anas teip i prasvadžiójo – nebuvo kariuomenėj Gdr.
4. R, R364,368, MŽ, MŽ489,493, N žr. išvadžioti 12.
privadžióti NdŽ plg. privedžioti.
1. tr. SD1151, L, Rtr, KŽ daugelį atvesti: Savo senuosius skaitytojus meldžiame: nepastokite mums neviernais, bet mums dar ir naujų skaitytojų privadžiokite LC1880,13.
2. refl. tr. N daug vedžioti (ppr. iki nuvargstant): Aš prisiariau lygių laukelių, prisivadžiójau palšų jautelių JD962.
3. tr. išmokyti atlikti tam tikras apeigas: Katekizmo vaikus apmokom, privadžiójam [komunijos] Žr.
4. tr. daug komunikacijų nutiesti: Privadžióta elektrų DūnŽ.
5. tr., intr. įpasakoti, pamokyti, įtikinėti: Privadžió[ja] vaikams gražiai būti, nemušties Krš. Kunigą laukiant, ligonį privadžiók J. Mokina vaikus, privadžiója, o tie savo [daro] Gs. Ko čia tu mun privadžioji, kaip Škimelis šunį kardamas! Šts. Kiek kartų ėjo ko į vidų, vis privadžiojo mergikei Žem. Tėvams privadžioja, idant savo vaikus dievabaimingai augintų I. Tuokart klebonas pašaukė Jurgį su motere ir sūnų, pažinęs pramokytus, privadžiojo, kad nebgertų M.Valanč. Kurių žodžius ilga būtų čia privadžiot DP468. Privadžioja, jog jis est ansai tikrasis mesijas žadėtasis DP504.
^ Jau aš kai ta katė pelę privadžióju, mokau jį Skr.
6. tr. Sut, M įkalbėti, įtraukti kalbant: Pomažam privadžioja žmogų maži nusidėjimai didžiump SPI316. Dievo tavo verksman mane privadžiojo PK59. Tėvai, neprivadžiokiat sūnų jūsų ingi rūstybę Mž35. Aš ją privadžiójau, idant kreivai prisiegotų DP523. Kursai tame visados privadžios, idant užmiršęs kaltes savo sekiotumbei svietą tą MP38. Privadžio[ja] darbus mylaširdingus ŽCh63. Palaiminti pakajingieji, kurie… visus suderėjimop ir bendrosp meilėsp o tikrop pakajausp privadžioja DP534.
suvadžióti tr. plg. suvedžioti.
1. Sut, N, K, M, KŽ, Rtr, NdŽ, Tl visus suvesti: Suvadžiósu gyvolius, ateisu Žv. Parejęs girtas, nesuvadžiójęs nė gyvolių Šv. Tu suvadžiók arklius į tvartą, o aš eisiu šėko papjaut Jrb. Parejau numie, gyvolius suvadžiójau, sugirdžiau, sutvarkiau Tl. Im’ ir suvadžiõj bernukus [į mokyklą] LzŽ.
| refl. tr.: Susivadžió[ja] [į nibrę] mergų, išprašę iš tėvų Krš.
2. visur nutiesti: Dračiukus suvadžiójam ant kamino, ka kuosai n’įlįstų Šmk. Už savo piningus elektrą [nuomininkas] suvadžiójo Grd.
3. P, L, LL317, Rtr, NdŽ, KŽ, Grv, Dv suklaidinti, apgauti: Kam tu suvadžióji žmonis ir [jie] tur par tave bartis J. Sūnus apdairė tokią sau mergą, ir ana jį suvadžiójo LzŽ. Anos galva dirbo suvadžióti DūnŽ. Suvadžióti, an juoko laikyti kitą nemoku Vn. Ta tilivizija susuka galvas, visaip šneka, suvadžió[ja] žmonis Krš. Tu tik mane suvadžióji, daugiau nieko Jrb. Melavo, kits kitą suvadžiojo S.Stan. Duodavaus suvadžiojamas ir kitus suvadžiojau brš.
| refl. Lp.
4. suvilioti, nuskriausti: Nesuvadžiók mergelkos, brude! Krš.
◊ liežuviùs suvadžióti suliežuvauti, apkalbėti: Tik to bereik – liežuviùs suvadžióti Krš. Gera boba, liežùvių nesuvadžió[ja] DūnŽ. Nelabi žmonės liežuvius suvadžiojo Tat.
užvadžióti plg. užvedžioti.
1. tr. Sut, M, NdŽ, KŽ visus ar daugelį užvesti.
| refl. Sut.
2. intr. Sn, Alk uždainuoti pirmu balsu: Mūsiškis visada užvadžiója Rdm. Menka ji giesminykė buvo – užvadžiót negalėjo, tik pritardavo Rdm.
3. tr. NdŽ, KŽ, Pln, Vdk, Drsk apgaudinėti: Kadai tu mane naravoji, užvadžióji, sako ana JII6. Ko žmonis užvadžióji? Į miliciją paduoti! Grd.
| refl. Sut: Neužvadžiokimės patys, bet ik be metų apveizdėkimės, pasergėkimės ir klausykime rodos to, kursai pirma nori būt tarpinyku mūsų DP16.
4. tr. prk. nukreipti, nusukti: Atskaluonis… ing tūlus klaidėjimus ir nuodėmes žmones užvadžioja DP518.
5. tr. suvilioti: Neužvadžió[ja] anas (merginas), neprasideda DūnŽ. Kam paviliojai jauną mergelę? Kam užvadžiójai kiemo mergelę? JD703. Ir nestatyki aukštų klėtelių, neužvadžioki kaimo mergelių LMD(Pns).
6. refl. sudraugauti: Neužsivadžióčio su tokiu Šts.