kùlti, -ia, kū́lė K; SD153, R
1. tr., intr. šalinti grūdus iš varpų: Kūlikai rugius kùlia Dkš. Pas mumi kùlt ateidavo Brš. Nėra kas kulia (nėra žmogaus kulti) J.Jabl(Jnšk). Nei kulsi, nei malsi, nei duonos kepsi J.Jabl. Ji laikė apglėbusi grabą, kuris svyravo, paguldytas minkštuose, dar nekultuose šiauduose P.Cvir. Ir dar̃ kùlia spragilais Klvr. Jų rugiai jau kuliami J.Jabl. Kad kulama būs, iš vakaro reik bulves nusikaišti Šts. Oi kū́liau kū́liau šiaudus be grūdų, padariau alutį grynų avižų (d.) Slnt. Ar turi kuliamą mašiną? J.Jabl. Jaučiui kulančiam neužriši nasrų Mž31. Išėjo tada iš kuliamo tako ir pasikloniojo Dovydui Ch1Krn21,21. Atėjo moteriškė and kuliamos aslos ChRut3,14. Afieravosi aną kultą grūdą iš pilnų žalių varpų Ch3Moz2,14. Ir kuląsis lūkestyje tur kulti, kad gautų pagal savo lūkestį NT1PvK9,10.
^ Dvi dvylika kūlė, totorukas vartė (dantys ir liežuvis) flk.
kultinai̇̃ adv.: Kùlk linus kultinai̇̃, ir bus nūkulos J.
| refl.: Kaip kuliasi rugiai? J.Jabl. Šiemet javai visai nesi̇̀kulia, daug grūdų lieka varpose Snt.
2. tr., intr. mušti, perti, daužyti: Tylėk, paršeli, gausi kulti! Sd. Ir davai ana jį kùltie Lz. O kad ėmė jiemdviem užpakalius kulti, kad ėmė kulti! rš. Martelė vištą kulia, kol (kodėl) ana capulių nežindo (ps.) Lz. Kap gali maną vyrišką kult botagu?! Lz. Man kap kū́lė gerai! Aps. Ar negavai kartais kulti?! Žd. Uždengė veidą jo, mušė ir kūlė jį DP161. Vežimas ėmė gult, tekiniai paskubėjo, kula arklį į kulnis Žlv.
| Ledai kūlė rūteles, vėjas laužė roželes Nm. Vėjas kūlė lapelius, liemenėlį judino (d.) TDrVII66.
| Eikim jaunųjų kultų (žadinti smarkiu beldimu) Užp.
| prk.: Vokiečiai vos ne per pirštus iš automato kulia (šaudo) rš. Visą žiemą paltuką kūlė (nešiojo), o da, žiūrėk, kitai užteks Al. Tą laikraštį kùlia ir kùlia (skaito) kap viedma pupas Mrc.
3. tr. skalbti; velėti: Tu nemoki kùlti Drsk. Eik rūbų kùlt Lb. Kuldamà audeklus, atšalo rankas Švnč.
4. tr. grūsti: Prisakyk vaikams Izraeliaus, kad atneštų tavęsp čystą kultą alyvos medžio alyvą Ch3Moz24,2.
5. tr. ardyti, daužyti, trupinti, mušti į gabalus: Patrakėliai dieną ir naktį trimis taranais mūrus kula S.Dauk. Labai buvo inšalę žemė; kūlėm kirviais ir nemožna nei kap ankasti Lz. Vis dar tebkula torielkas Šll. Sukulkit kulkit nete ižgi grunto PK98. Tą miestą labai kùlia (bombarduoja) Ėr.
| Kulk kiaušį, tepk sviestą ir valgyk Vkš.
^ Ir šventieji puodus kulia PPr188.
| refl.: Par Velykas eina kultis kiaušiais Skd.
6. refl. SD370 spurdėti, daužytis: Gyvolis, ant apierai vedamas, kūlės S.Dauk. Sakė, eik šalin, nekulkias M.Valanč.
| prk.: Man širdis kùlias KI635. Marijos širdis kūlės kūne Ns1842,2. Kaip tai regėjo, tai jo širdis jame kultisi pradėjo brš.
7. refl. muštis, peštis: Bernaičiai tarpusavy kū́lės Žln. Sa kitais nesikū́lė Zt. Dyvai jam, jog gali būti toksai pusvalandis, kad niekas nesikultų su juo Vaižg.
8. refl. K, BŽ14, K.Būg, Blv, Kl, Tv, Krkl, Trg, Kv, Jž, Ds, Br, Plv, Ps išdykauti, siausti, dūkti; žaisti: Su savo vaikais kūlės ir po aslą ritinėjos kaip mažas Vaižg. Regėjau šunelį troboj begulintį ir besikuliantį su trečių metelių vaiku M.Valanč. Esopas su vaikais besikuląs S.Dauk. Kuldamos ir galuodamos P. Kulas, daužos, šokinė[ja], drabužį plėša Jzm. Jaunims nepakyri kùltis Brs. Vaikai kùliasi po kambarį Jnš.
^ Senis džiaugias stenėdamas, jaunikaitis važinėdamas, vaikas kuldamos M.Valanč.
9. refl. valkiotis, bastytis, trankytis: Nekulkias pašaliais P. Per naktis kitur kulias, retai miegti atgulęs JV1022.
10. intr. vargti, dirbti, plušėti: Jau kelinta diena kap kuliù (vaikščioju), ir jokios tvarkos negaliu tę rast Al.
| refl.: Katrie dabar tęnoj gyvena, tai visi kulias Krns. Parvasar reikia kùltis su visokiais darbais Slm. Tai tep ir kùliatės?! KzR.
11. tr., intr. vaisinti, lytiškai santykiauti; lakstytis (ppr. apie gyvulius): Muno mitulys jau pradėjo kumeles kulti Kal.
^ Dieną gula, naktį kula Šts.
| refl. J, Ant, Ut, Ds, Up: Avys rudenop kùlas Užv. Mūsų kumelė kùlias, reiks šiandiej jot in kumelį Dbk.
| Tokia jauna pradėjo su vaikiais kultis Brs. Ana nepadoriai kùlias J.
^ Kai kalė kùlias, šunų daug yra Vj.
12. tr. pagardinti valgį riebalais, pramesti, užtrinti: Būtų geras [šiupinys], tik senu užkulu kultas Vdk.
13. tr. mušti, sukti (sviestą):
^ Iš veido (iš gražumo) sviestą nekulsi LMD.
◊ gálvą kùlti Als įgristi kam, įkyrėti, neduoti ramybės: Nekùlk be reikalo galvõs Slnt.
kójas kùlti Šts daug vaikščioti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė LTI40(Bs).
kùltas nevelė́tas nevala, mėmė: Mat koks kultas nevelėtas! Šmn. Kožnas kultas nevelėtas ieško, kad būt graži Bsg.
liežùvį kùlti Šts plepėti be saiko.
tuščiùs šiáudus kùlti niekus plepėti: Ne, ji nenori kulti tuščių šiaudų, o nauju kuo atremti ji nežino I.Simon.
vélnias kū́lė pupàs apie rauplėtą: Ant to snukio velnias pupas kūlė KrvP(Lzd).
antkùlti, añtkulia, antkū́lė (ž.) tr. sumušus (kiaušinį) užpilti (kepant): Iškepiau lašinių, antkuliau kiaušių, ir pavalgėm Nt.
apkùlti, àpkulia (api̇̀kulia), apkū́lė K, Š
1. tr. ne visai ar ne viską, didumą iškulti: Einam, kūlinius apkùlsme Sdk. Jau ant vieno šono ir apkūlėm klojimą Alv. Miežius apikulu SD235. Apkū́liau sykį klojimą J. Šita mašina javus tik àpkulia, daug grūdų varpose lieka Snt.
| refl.: Prieš šventes ir mes truputį apsikū́lėm Ds. Didumą apsikū́lėm Jnšk.
| prk.: Apsikùlk (nugalėk, atsikratyk) nors kiek bėdas, paskui taisykis radiją Gs.
2. tr. iškulti daugeliui: Viena mašina visiem negali apkùlt Ėr. Pirma miestalį apkulsu, paskui duosuos į sodas Vvr.
3. refl. viską iškulti: Šiemet žmonės anksčiau apsikul̃s Pc. Žmonys jau buvo apsikū́lę Vvr. Kaip apsikùlsma, pradėsma linus rauti Skdv.
4. tr. apmušti, apdaužyti: Marcė jį draugiškai apkūlė į nugarą P.Cvir. Stipresnieji klasės draugai dažnai jį apkuldavo J.Dov. Kas kiek, tuoj viens kitą ir àpkulia Gs. Girtas tai dažniausiai api̇̀kulia bobą Užp. Už tokį darbą tave reikia smarkiai apkùlt Jnš. Kai jį vienąkart gerai apkūlė, tai daugiau nigdi nebeužkabinėja Vžns.
| prk.: Ir ūsai jo nekaringi – gana liūdni ūsai žmogaus, kurį gyvenimas apkūlė rš.
| refl. intr., tr.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Mūsų vaikai tarpusavy apsikulia Jnšk. Žiūrėk, apskū́lė vienas kitą, ir vėl bovijas Skdt.
5. refl. kiek pasiausti: Pašėls, apsikul̃s ir paskui nurims Jnš. Teapsi̇̀kulia iš pradžios, praeis Jnš.
6. refl. apsiprasti, apsikęsti: Muši muši, apsi̇̀kulia, ir vis tiek neklauso Al. Taip apsikūlė ir Nečionys ir nebedrįso būti despotais Vaižg. Nu jau žmogus apsikū́lęs – ką jam bemačys, ar sakęs, ar nesakęs Slm. Bark nebark – jau jis apsikū́lęs Alk. Iš pradžių nepatiko, vėliau apsikū́lė Jnš. Apsikū́lė arklys, nei botago nebijo Mrs.
| Kai matydavo, kad neišeina, tai būdavo kap koks apskū́lęs (nusiminęs) Str.
7. tr. apvaisinti (ppr. apie gyvulius): Raudukas mūsų bėrąją apkū́lė Kal.
| refl.: Mūsų kumelė apsikū́lė pavasarį Up. Tavo triušiai jau apsikū́lė Slnt. Mūsų karvė apsikū́lė KlvrŽ. Kalė apsikū́lė Plt. Pilkoji avis apsikū́lė su juoduoju avinu Jnš.
◊ ši̇̀rdį apkū́lus prisivertus, be noro (ką daryti): Dirbi žmogus, ši̇̀rdį apkū́lęs, be kokio noro Vvr. Ka priverta, apkūlęs širdį i valgau Krtn.
vélniu apsikū́lusi apie smarkią, neramią moterį: Bene tu su velniu ir esi apsikūlusi, kad tokia nerami! Brs.
atkùlti, àtkulia, atkū́lė Š
1. tr. truputį iškulti: Žagas lig pusės atkùltas ir apsnigtas Šts. Atkulsi duobą ir vėl rugių prižersi – toki buvo senoji gadynė Trk. Jau pusę kūlės atkūlėm Jnšk.
2. intr. už talką atsilyginti kūlimu: Mum kūlė, reikės atkùlt, atidirbt Ėr. Kumet kulti bevadinsi? Ar nebijai, kad aš nenumirčio – paliksiu neatkūlęs Plng. Atkū́liau aš ten rytą jamui J.
3. refl. kuliant atgauti, atsiimti: Ūkinykai vienais metais nieko negauna, kitais gi atsikulia ir už nederliaus metus Ob.
4. tr. primušti, pridaužyti: Atkùlkit gerai! Aps. Nepristok tu in jį – anas greit gali tau atkult šonus Dgl. Kai atkū́lė gerai kailį, tuoj liko geresnis Ds.
5. tr. smūgiais atitrenkti, pakenkti, įskaudinti: Kepenis atkū́lė (atidaužė) jam, ir paliego Mrj. Atkùlsi padus, nelakstyk! Ut. Turbūt smarkiai kojas atkū́lei Ldk.
| refl.: Taip atsikūlė rankos, akmenis skaldant Ds.
6. tr. išmušti kultuvėmis, išvelėti: Graži drobė, kap atkū́lėm siūlus Arm.
7. tr. atidaužti dalį, gabalą: Buvo jau mūrus išverčią ir pačios bokštos šmotą atkulą S.Dauk.
8. refl. Š su triukšmu atvykti, atsibastyti: Du šaldru žuvėdų atsikūlusiu į Žemaičių pajūrius S.Dauk. Kol atsikū́liau namo, tai visa peršlapau Tvr.
9. refl. atsigauti: Po lietaus visi javai atsikū́lė ir pradėjo gražiai žaliuot Ds.
◊ atkùltas atmáltas labai panašus (į ką nors): Ji atkultà atmaltà į savo motiną Skr.
atkultai̇̃s galai̇̃s lig soties (užtekti): Mano ožkikei to šieno užteks atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv. Tik ropučių turia užtekti atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv.
badùs (bãdą) atkùlti kiek pavalgyti, užvalgyti; alkio nebekęsti: Dabar, badùs atkū́lę, galim ir šnektelt Ss. Atkū́lei badùs, tai pietų gali palaukti Jnk. Kai prasimanysim šviežių rugių, tai visus badus atkulsim Ds. Tu da vis neatàkuli badų̃?! Užp. Greit bus šviežių bul'bų badám atkùlt Trgn. Užvalgiau kiek, ir gerai – bile bãdą atkū́liau Gs.
šónus atkùlti (kuo) prisivalgyti ko iki valios: Mes jau nūnai atkūlėm šonus obuoliais Knv.

×dakùlti, dàkulia, dakū́lė (hibr.) tr. sumušti, primušti: Anas juos dakū́lė dakū́lė ir in kelio pametė Dv.
įkùlti, į̇̃kulia, įkū́lė
1. tr., intr. įmušti, įplakti: Piemenį įkūlė ir paleido Krkl. Palauk, inkùlsiu aš tau kailin! Btr. Traukis, įkul̃s tave! J. Inkū́lė gerai [sugavę] Lp.
2. tr. kiek įmušti, įdaužti: Kiaušį įkùlti K. Kibiras … įkùltas KI383. Į stiklą skylę įkùlti KI150. Įkū́lei tu bliūdą, todėl įplyšo J.
3. tr. sukūlus įdėti, įmušti (kiaušinį): Į tešlą įkulti porą kiaušinių rš.
4. intr. prk. pajėgti, išgalėti: Ar dar į̇̃kuli, senoli, t. y. ar pajėgi, ar drūtas? J.
5. refl. įbėgti, įpulti: Vaikai įsikū́lė pirkion Š.
iškùlti, i̇̀škulia, iškū́lė K, Š; R49, M
1. tr. J mušti grūdus iš varpų: Iškūlėm iš stambų dobilus Kp. Kiek šiandien klojimų iškūlėt? Grž. Pamanyk, dvarus (dvaro javus) kultuvais iškùldavo! Rm.
iškultinõ adv.: Kad jau kultum iškultinõ (švariai, galutinai), tai gal ir daugiau sukultum̃ Trgn.
| refl. tr., intr.: Jau baigiam išsikùlti Kt. Jau ir išsikū́lėm, ir išsivarpavojom Rmš. Žiūrėk, jie bus jau išsikūlę, kai mes pradėsim kulti J.Jabl. Tas žmogus kviečius išsikūlė, sumalė, prikepė pyragų BsPIV281. Išsikū́lė anksti Vrnv. Mūs jau, Dievui dėkui, išsikùlta OG416.
2. tr. išmušti, mušimu išnarinti: Petį iškulti N.
3. tr. išnaikinti, išžudyti: Tiek žmonių iškū́lė! Gs. Parnakt lapė tvarte visas žąsis iškūlė Ml.
4. tr. išpurtyti, iškrėsti: Vė[ja]s daug obulų iškūlė Vvr.
5. tr. išvelėti: Toki stori rūbai reikia gerai ant upės iškùlti Ktk. Tai priilsau, kolei visus rūbus iškū́liau Dglš.
6. tr. BŽ76, Šll išmušti, išdaužyti: Pro iškultą langą padvelkė karčių dūmų kvapas rš. Langą išmušti, iškùlti KI150. Atejęs iškuls langus, ir ką tu jam padarysi! Sv. Katras, vaikai, iškū́lėt stiklą? Ut.
| refl.: Kalviui tą gelžį mažumą pastūmėjus, langas su didžiu tarškėjimu išsikūlė LC1887,7.
7. tr. sudaužyti visus: Iškū́lė visus puodelius Rm. Girtas iškū́lė visus sūdus, indus J.
8. refl. S.Dauk ištrūkti, išbėgti.
9. refl. nuvargti besigrumiant: Ir anas išsikū́lė pernakt, išsimenčijo Tvr.
| Parbėgo šuo vakare išsikū́lęs, išnokęs Ds.
◊ gálvą iškùlti neduoti ramybės: Iškū́lė man gálvą su savo plepalais Plt. Pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą M.Valanč. Vaikai man i galvą iškūlė su savo mokykla Krtn. Ìškula gálvą tas anos rokavimas Krtn.
galvà išsikū́lė (išsikū́lusi) vargas apėmė: Nėr išsikū́lusi galvà mokytojų, nėr išpliumpota Šts.
iškùltus šiáudus kùlti veltui, tuščiai ką daryti (kalbėti, rašyti): Darbus jo įvairi žmonės lenkiškai aprašė, todėl ir nenoriu iškultų šiaudų bekulti M.Valanč. Iškultų šiaudų nebkulk VP19.
nukùlti, nùkulia, nukū́lė K; S.Dauk
1. Jnš žr. iškulti 1: Šiaudus sumina, grūdus nùkulia [vištos javuose] Gs. Nukùlti šiaudai KI10. Kūlius, ilginius nukulkitau gerai J. Blogai Balvočiaus mašina benùkula Brs. Nukùlsiu kanapę krašte pamarėsuj (d.) Tvr. Aš nukūliau linelius tėtušėlio jaujelė[je] JD73.
| Kvynai da neišdžiūvę, nukùlti (iškrėsti) da negalės Lkv.
| refl.: Varpinės žolės nusikulia ir paprasta kuliama mašina rš. Kviečiai, atbuli įleisti į mašiną, nenusi̇̀kula Šts.
2. tr. dalį javų iškulti: Jau kiek nukū́lėm (šalinės) ir tik tris karčius pakūlėm Lp. Atrodo, kad šią naktį būtum kaži kiek klojimų javų nukūlęs I.Simon.
| refl. tr.: Nusikū́lė sėklai, tai ligi balkio liko Rdm.
3. tr. primušti, apmušti: Nukū́lė vokiečiai (vokiečių kareiviai) bobą Ėr. Už tokį niekšišką darbą tą vaikpalaikį reikia gerai nukùlti Brt. Pasikėlus kad nukulsiu, tai žinosi, kaip verkti! V.Krėv. Jis gerai nupliekiamas, nukuliamas ir sužeidžiamas yra RBSir31,38. Našlaitelę nugrūdo, nukū́lė (mušdami nuvijo) Tvr.
4. tr. užmušti, nukauti: Šiandien du zuikius nukū́liau Tv.
5. tr. per Velykas kiaušinius mušant laimėti: Su užperiu nukūliau visus kiaušius par Velykas Šts. Sakuoto kiaušio nenukulsi – kietas Ggr.
6. tr. nudaužti, numušti: Kam sušildei juodbėrį žirgelį, kam nukūlei plieno padkaveles? Trg. Lai prapuolas toks kalvaratas su špuolėms nukultoms Šts. Nukulta šaka B.
| Nukùltos kojos Sr.
| refl. tr., intr.: Špūlė ratelio nusikūlė, ir ana negalia paverpti, met šniūrą žemėn J.
| Eik pamaži, nenusikulk kojų! B. Dar didžiaus nusikūliau kojas Sr.
7. intr. greit nuvažiuoti, nujoti: Popiet reiks nukùlt į miestą Ėr. Raiteliai nukū́lė į vakarus Dglš.
| refl.: Gi nusikùldavo raitas Ps.
8. intr. sunkiai nueiti, nupluošti: Važiuosme, kada pėsti nukùlsme tokį kelį Bsg.
9. refl. nuklysti: Nusikūlė nuo kelio Zt. Pačiudu vienudu vėl nusikulsiva Dievas žino kur Blv.
10. tr. nuvarginti: Sirgdami ir kūną nukūlę turim numirti BPII104.
pakùlti, pàkulia, pakū́lė
1. intr. pajėgti kulti: Ta garbė viena, kad mašina, o pakùlti negalia Dr. Nepàkulia mašina, be arkliai nepaveža Ds. Nepàkuliam su ta plerpinyčia (išklerusia mašina) Gs.
2. tr., intr. gauti derliaus kuliant: A daug šįmet pakùlsi rugių? Trg. Girdėjau, pats gerai avižų šiemet pakū́lei Ds. Reik skaudžiai daužti su spragilu, norint gerai pakulti Pln. Šiemet anys nemažai rugių pakū́lė Skdt. Prigėrė miežiai: iš dviejų pūrų puspūrę pakū́lė Š. Buvo apie trisdešimt pūrų rugių pakùlta Ds. Kap šiemet rugiai? Ar pakuliami kiek? Krok. Šiemet šiaudai gražūs, bet varpos nebus pakuliamos Pns.
| prk.: Ot tas tai pakū́lė piningo (daug pelnė)! Up. Važiuok – dovenų pakùlsi! Krž.
| refl. M.
3. tr. truputį iškulti: Pakùlkit kiek avižų kiaulėm Alv.
| refl. tr.: Dėl nuobaigų pasikùldavo šviežių rugių Ds.
4. intr. kurį laiką kulti: Pakùlk už mane rytą, valandą J. Dieną pakū́lę, iškulsime žirnius DŽ.
5. tr. Zt kiek pamušti, padaužyti; išperti kailį: Dabar aš pakulsiu truputį tau nugarą, kad sušiltum rš. Prisigėrė vakar turguj, ir pakū́lė kažkas, dabar vos paeina Kair.
6. tr. padaužti, pamušti: Kad tau perkūnas kaulus pakult, kol tu neini kult! Vrnv.
^ Nenusitikėk vilku raišu, pats kojas nepakūlęs B.
7. tr. užmušti: Turėkis liaušo (kairio) šono, kad mūsų beržai ant kelio nepakùltų Aru49(Zt).
8. tr. sumušti, nugalėti: Pigai ir žodžiu vienu būtų pakūlęs priešinykus savo SPII218. Pamušu, pakuliu karią SD276.
9. refl. sunkiai pavažiuoti: Tai jau nepasikuli, žiūrėk, kai aš inbėgysiu! (sako važiuojančiam rambiu arkliu) Lp.
10. refl. K, Kv kiek pasiausti, paišdykauti, padūkti: Žinai, tebėr vaiku – nebus nelaimės, kad ir pasikuls M.Valanč. Ir aš jums, kaipo vaikams, neginu skrajoti ir pasikulti M.Valanč. Vaikai nora kitas su kitu pasikulti Klp.
11. refl. Lnkv, Skr, Ds, Slk, Mlt, Pg, Švnč apsivaisinti (apie gyvulius): Kumelė pasikūlė su tuom drigančiuku Rs. Kaip tik pasikū́lė, tuoj ramesnė kiauliotė Sv.
◊ gálvą pakùlti įtemptai padirbėti: Galvą ans biškį pakula pakula raštinė[je], i tur penkis litus Dr.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (mano žmona pagimdė) ST545.
parsikùlti, parsi̇̀kulia, parsikū́lė sunkiai pareiti, parpūškuoti: Nebijok, neprapulsiu – atgal namo parsikulsiu rš.
pérkulti tr., perkùlti
1. K dar kartą kulti jau iškultus šiaudus: Parkūlęs vieną stogą ir kitą ir pasėjęs prikultus grūdus Šts.
2. kurį laiką ištisai kulti: Aš párkulsiu visą žiemą javus J.
3. refl. sugesti, išgverti nuo kūlimo: Jų mašina jau persikū́lė Rm.
4. perdaužti, perskelti, permušti: Párkūliau pusiau bliūdą, puodą J. Kiautą neparkūlęs, baltymės nematysi KlvrŽ.
| Galvą perkulti N.
| refl. tr.: Galvą persikulti N.
5. refl. Ak kurį laiką išdykauti, siausti: Pri Matutėnės patalkė[je] iki aušros pársikūlėm Brs.
prakùlti, pràkulia, prakū́lė
1. tr. kiek kulti, truputį iškulti: Rugių duonai prakùlk J. Pyrago prakùlsim Gs. O jūs, vyrai, kaip prakulsite, atneškit man (gaidžiui) lesti Š.
| refl. tr.: Jau prasikū́lėm rugių Gs.
2. tr. mušant paploninti: Teip neišgaląsi, reikia prakùlt Sdk. Prakùlk kirvio ašmenis, matai – labai stori Ds.
3. tr. M padaryti skylę, pramušti: Po tam ana prakū́lė vienam daikte skylę ir išstūmė savo vyrą Aru46(Zt).
| Tilviks atlėkė, su snapu jam kaktą prakūlė JD1512. Kad ėmė kulti lazda, net šonus prakūlė Tvr. Anam galvą prakūlė LTR(Dr).
^ Šutka galvos neprakulia B. Juokas galvą neprakula LTR(Kl). Žodis galvos neprakuls Sim. Kad su manim gulsi, galvos neprakulsi (nieko tau bloga neatsitiks) Žg.
| refl. tr.: Galvą prasikùlti KII33.
| Galvą kur prasikultumei! (toks keikimas) rš.
4. refl. N šiaip taip pragyventi, pravargti.
5. refl. prasilavinti: Praskuls vaikas (ims geriau, lengviau mokytis) Lp.
◊ ausi̇̀s prakùlti įkyrėti: Ausès prakū́lė su toms pasakoms Krš.
prakultà galvà labai ko nors norėti, stengtis pasiekti: Galva prakulta ant mokslo Kv. Ant madnųjų sermėgelių anims galva prakulta LTR(Krtv). Prakulta galva ant visokių niekų Jnš. Anai ant tų išeigų galvà prakultà Užv.
prikùlti, pri̇̀kulia, prikū́lė tr.
1. LL97 daug (javų) iškulti; kuliant ką pripildyti: Prikulta aguonų sėkla džiovinama J.Krišč. Prikūlėm pilną aruodą kviečių Slm.
| prk.: Prikū́lė tokią krūvą vaikų, o nežiūri, kap jie gyvens Rdm.
| refl. tr.: Tas žmogus prisikūlęs javų, pinigų pasirūpinęs BsMtI32. Kad prisikūlė tų kviečių – nežino, kur dėti LTR.
2. primušti, pripliekti, sumušti: Ne kartą jį (piemenuką) prikūlė šeimininkas P.Cvir. Vyras pasigėręs taip prikūlė pačią, kad tris dienas sirgo Jnš.
3. mušant sužaloti, pakenkti: Koja prikùlta – gipsan rinko Zt.
◊ ausi̇̀s prikùlti įkyrėti: Ausis jau prikūlei – gana jau to skaitymo! Žem.
sukùlti, sùkulia, sukū́lė; R, M
1. tr. kuliant sudaryti, gauti, prikulti: Gražūs rugiai buvo – iš kapos po du centneriu sukū́lė Ut. Nuplėšk stogą, iškulk jį ir, ką sukulsi, raitas neškis sėtų Vaižg.
2. tr. iškulti: Dabar gali neversti [pėdų], kol tuos sukùlsim Pc.
3. tr. kuliant sugadinti, sudilinti, sudėvėti: Aną mašiną sukūlė Ėr.
4. tr. R, Ut sudaužyti, sutrupinti į gabalus, suskaldyti: Ans prisitiko stiklinę ir sukū́lė J. Aš ją sukūliau ir, surinkęs tiktai gražiausias daleles, sudėjau jas į daiktą Ašb. Ir sukūlė uzbonėlį KlvD191. Tu sùkuli jau kelintą stiklinę Ds. Aš tau pypkę sukulsiu, tabokėlę išbersiu JV287. Ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Visus puodus par savo nezgrebnumą sukū́lė Slnt. Išritino visus kiaušius iš lizdo ant žemės, visus sukū́lė PP11. Ta, sukūlusi sklėnyčią, pylė vandenį ant galvos jo BPI356. O ans molio sūdas, kuriame buvo virta, bus sukultas Ch3Moz6,28. Kaip puodą puodžiedžio sukulsi anus Mž506. Sukuliu eldiją SD321.
| Sukulti grumtus N. Stiklo neišgersi, pilvo nepripilsi, galvos nesukùlsi JD1323. Su tuo kūju sukūlusys bokštą S.Dauk.
| refl.: Nukrito nu stalo torielka i susikū́lė Slnt. Visi grobstantys ir vagantys susikūlusio laivo daiktus M.Valanč. Laivas susikūlė į uolas rš. Laivui susikūlus, bene glemžei pajūrė[je] išmestus turtus? P. Bliūdas susikū́lė J. Iš tų penkių kiaušių dar du susikū́lės Užv.
| Traukiniai susikūlė rš.
| prk.: Laimė kaip stiklas – greitai susikulia Sim.
5. tr., intr. sutrenkti, mušimu įskaudinti, sužaloti: Į sprandą sukū́liau, ir tiek Šts. Sulupė, sukū́lė pačią Lp. Sukulti norėjau aną, t. y. užtikti par pečius J. Nukritau žemėn it pelų maišas. Šoną baisiai sukūliau BsPII13. Kūlė anas, kūlė – čysta poną sukū́lė (ps.) Lz. Ei tu, žvirbli, pulsi, uodegą sukulsi! JD1450. Subukinu, sukuliu burną SD198. Sukultas ir sumuštas esmi lyšnai Mž469. Jis mūsų nusidėjimo dėlei tapo išronytas ir mūsų griekų dėlei sukultas BPI347. Stojos po jų suraišiotas, sukultas ir suvalkiotas SGI77. Akmenimis sukūlę BtMr12,4.
| Eik pamaži, nesukulk kojų Kvr. Viešpatis … dienoje narso … sukuls galvą (nubaus) daug giminių Mž457. Tu ištinki visus mano neprietelius į jų veidą ir sukuli dantis Dievo nesibijančiųjų brš.
| refl. tr., intr.: Kuris puls ant to akmens, susikuls BtLuk20,18. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, susikūlė galvelę (d.) TDrV140. [Tarpdury] nepamatė vienas antro ir gangreit galvomis susikūlė rš. Eik pamažu, nesusikulk kojas M.
^ Aukštyn lipi, kad labiau susikultum KrvP(Ps). Nuo aukščiau pulsi, labiau susikulsi PPr271. Kas aukštai nosį kelia, tas į adveriją susikulia PPr257.
6. tr. daužant suguldyti (augalus): Ledai rūtas sukū́lė LB46. Javus ledai sukū́lę; javai ledų sukùlti KII296.
7. refl. susipešti, susimušti: Nei iš šio, nei iš to susikū́lę, ir dar̃ sėdi kalėjime Krok.
8. tr. nugalėti, sumušti: Pone, tava dešinė sukūlė (sudaužė) neprietelius BB2Moz15,6. Piktas tarnas … bus sukultas VlnE135. Tu sukulk velno piktybę Mž53. Teikis sukult dūšios prieštarnykus PK137.
| refl.: Šitais tad žodžiais … sukultis gal paklydimas pelagijonų DP606.
9. tr. užmušti, nutrenkti: Kad tave perkūnas sukultų! (toks keikimas) BzF57.
10. intr. suvaikščioti, suplūkti: Dėl svetimų reikalų sukūliau penkis kartus į miestą Skdv.
11. tr. susukti sviestą, kastinį: Sušildydavo tą grietinę, sukùldavo, ir kastinys pasidarydavos Akm.
◊ kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo kójas sukū́liau, o neradau daktaro Šts.
sukultà širdi̇̀s (dvasià) nusižeminęs: Visi šeši, pilni sukultos dvasės bei tikėjimo, meldė Ns1832,6. Aš skundžiuos su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia brš.
užkùlti, ùžkulia, užkū́lė; M
1. tr. uždirbti kuliant javus: Su tuo matoru nemažai užkū́lė Gs. Kas užkùlta, reikia atiduot Bsg.
| refl. tr.: Ažsikū́lė bent kelius maišus Skp. Užsi̇̀kulia grūdų, duonos netrūksta Skdt.
| Darbininkus užsi̇̀kula (eidami patys kulti, užsidirba), kūlė nebrangiai ir teatseita Vvr.
2. refl. užtrukti bekuliant: Prieš šventę tai kiek ilgiau užsikū́lėm Ds.
3. tr. užmušti: Baudžiaunykai, sako, savo piktą poną kultuvais užkūlę Grž. Tiek metų, ir niekas jo (šunio) nebeùžkulia – reikalingumo jis čia nereikalingas Rm. Žmogus … ažumušė vilką, o po tam ir lapę užkūlė BM35.
| refl.: Kad kiek, ir būčiau užsikū́lęs Šl.
4. tr. nuvarginti, užkamuoti: Ažumuštas, ažkùltas – kurgi… vienas in tiek žemės Dbk.
| refl.: Nuo karščio visos karvės ažsikū́lė Vj.
5. tr. BŽ169 pagardinti valgį riebalais, grietine ar kuo kitu, pramesti, pradaryti, užtrinti: Būdavo, nusipirks lašinių, užkùldavo bulves, tai ir atsivalgyti negali Srv. Darbymety nešykštėk įsnaujos barščiams užkulti Jnš. Be meisos virti, tik su užkulu užkulti̇̀ batviniai Užv. Šiandie paskutine spirgiuke bulbas užkū́liau Ar. Ar aš jam neišviriau su pipirais barščių, ar aš jam neužkūliau baravyko kotu (d.)?! Pns. Lašinių anys jau senai nebeturi – viralą užùkulia kanapių pienu Dkk. Namie ir žvakigalio užtenka putrai užkulti J.Jabl(Sln).
^ Su gražumu barščius neužkulsi Šmk.
| refl. tr.: Mėsos nebeturim nė barščiam užsikult Srv.
◊ ausi̇̀s užkùlti galvą išūžti, iškvaršinti: Tie visokie barniai, rietynės man ir ausi̇̀s užkū́lė Užv. Motūzėnė ausès mamai užkùls su savo kalboms Krš.
giltinė̃ užkū́lė barščiùs mirė: Ir tu pasensi, jei giltinė barščių neužkuls NžR.