pur̃kšti, pur̃škia (-čia K; R, MŽ), pur̃škė (-tė K; R)
1. tr., intr. leisti, pūsti, skleisti skystį smulkiais lašeliais: Žmogus, įsigėręs gerklėn vandenį, purkščia Š. Iš burnos ant sudžiūvusių drabužių pur̃kšk su vandenimi, o pasku kočiok J. Kai jau niekas nebepadeda, tuomet purkščia neprieteliui akysna dvokiantį skystimą ir nubaido šunis net Blv. Kalba purkšdamas Ss. Ko purkšti̇̀ man į akis, parše, kas tep mokė! Al. Šita bačka labai pur̃škė Jnšk. Žemi debesiai purškė smulkų lietų V.Myk-Put. Garlaivis švilpė, purkšdamas karštą, baltą garą J.Dov. Kaip ims per nosis ir per dantis putomis ir kraujais purkšti Žem. Pro skylutę purkščiamos dujos į degiklį rš. Purškiamasis antgalis ŽŪŽ148.
| prk.: Pradės iš kulkosvydžių purkšti rš.
| refl. NdŽ.
ǁ tr. drėkinti smulkiais lašeliais: Nuodais pur̃kščia žemę Imb. Nors ūkiai turi herbicidų, bet purkšti jais pasėlių dar nepradėjo sp. Bulves buvo apstojęs koloradas, čia pur̃kštė Antz. Motriškos su sūru vandeniu kopūstus pur̃škia, kad kirminai neėstų Kv. Pur̃kščiam vainikus, kad nesuvystų Jnš.
ǁ intr. NdŽ praustis po dušu.
2. intr. smarkiai veržtis, trykšti: Kai reikia, atasuka kranelį, ir pur̃kščia Ob. Kraujas iš gyslos prakirtus purškia Kv.
| Purškia ugnis J.
purkštinõs adv.: Krau[ja]s purkštinõs pula iš nosės Šts.
ǁ smarkiai degti: Benzinu apliejo, visa siena į rundą (aplinkui) pur̃škia Skr.
3. intr. smulkiai lyti, dulkti: Pur̃škia, t. y. lyja pamažu J. Čia ne lyja, o tik purškalu pur̃škia Dkš. Toks purškalas pur̃škia: nei dirbt, nei pamest Dkš. Pur̃kščia [lietus] kaip iš burnos Ds. Nu ryto kai pradėjo pur̃kšti, taip i tebèpurška Ll. Šiandien visa diena purkščia Dsm. Dėl tokio lietaus kur nori gali keliaut, truputį tik pur̃škia Srv. Pur̃škia be perstojimo Vv. Pur̃kščia lietutis, ale oras nešaltas Al. Lietulis pur̃kščia Rod. Išėję į krantą pajutom smulkų, purkščiantį rudens lytelį Mš. Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė J.Bil.
4. intr. R, MŽ, N, K prunkšti, šnypšti: Pur̃škia katė, kai pakibinai Pc. Kad pur̃kštė katė šunie į akis! Vvr. Katė, pykdama ant šuns, pur̃kščia J. Katė purškia ir dreskia Lnkv. Nemaži kačiokai, visi pur̃kščia, mat nematę žmogaus Alks. Arklys nebnora beiti, pur̃kšta Grg. Avinas atžagaras eina, purškia iš piktumo rš. Zuikys pur̃škia J. Vokietis nosį užsiėmęs, čiaudėdamas, purkšdamas: „a fe! a fe!“ Žem.
5. intr. juoktis susilaikant: Mergikės kumšt kumšt kita kitai ir kad ims pur̃kšti Up. Ten visi juoku purkštėme iš jo pastangų rš.
6. intr. purpsėti: Orlaiviai pradeda pur̃kšt Grl. Pajudėjo motociklai tarškėdami ir purkšdami rš.
7. intr. taškytis, pliuškenti: Antys po vandenį purškia Skrd. Upėmis žuvys pur̃škia, gojais naktigoniai dūksta, laukais jaunimas dainuoja A.Baran. Pur̃kščiam pur̃kščiam per tą balą, vieną rudmėsikę įsidėjusios Skr. Purškia kaip ešerys varžoj LTR(Mrj).
| refl.: Rūrą į upuką įmerks i galės pur̃kšties Rdn.
8. intr. pykti, niršti, šiauštis, prieštarauti: Ka pur̃škė, ka pur̃škė, ale greit atsileido Jrb. Šnypšta, pur̃kšta, nesutinka labai Rdn. Ko tu čia dabar purški̇̀, nei čia yr už ką, nei nieko Skr. Na, tik nepur̃kšk – didelio čia daikto! Grš. Kurio velnio purkšti̇̀? Lkm. Ko gi purški? Daryk kaip žinanti P.Cvir. Prieš kiekvieną jis pur̃škia Kt. Be reikalo pur̃škė, vis tiek ne po juo išėjo Vdžg. Ant visų jis ėmė purkšti VšR. Supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad pamesianti jį K.Bor.
9. tr. vaisinti: Gaidys vištą pur̃ška Kv.
| refl.: Avis pur̃škas Lkv. Veizėk, kaip antai balandžiai pur̃kštas Kl.
◊ ×rūrà pur̃škia išpaikintas: Tai jau rūrà pur̃kščia, kad nenori tokios duonos valgyti Kp.
apipur̃kšti, apipur̃škia, api̇̀purškė tr.
1. Š apipūsti skysčio lašeliais: Àppurkštė žiedus su dustais, matai, kas su bitelėms daros Sg. Kai rugiai sukrūmija, piktžoles galima apipurkšti herbicidais J.Krišč. Kirpėjas apipurkštė kažkokiais lašais rš. Apipur̃kšk gėles, gražesnės atrodys Gs. Suūkė garvežys, apipurkšdamas mus garais rš. Apipur̃kšk skarelę, suprosuosiu Slk.
| Tep arklį appurškei, neseks ir išprausti Nč.
| refl. Š: Kvepalais apsipurkščiau rš.
2. aplyti, apdulkti: Apie pietus užeina pilkas debesėlis ir apipurškia iškratytą šieną rš. Suolai buvo apipurkšti lietaus duja rš. Nei to lietaus, tik api̇̀purškė javus Ds.
3. refl. apsidulkinti žiedadulkėmis: Reik agurklus judinti, ka gautų apsipur̃kšti Krš.
atpur̃kšti, atpur̃škia, àtpurškė intr.
1. Š atpūsti skysčių lašelius iki kur nors.
2. atvažiuoti purškiant, atpurpti: Atpurkščia automobiliai, prisėdę ponų rš.
įpur̃kšti, įpur̃škia, į̇̃purškė
1. tr. Š įšvirkšti: Traktoriniai sodo purkštuvai duoda stiprią srovę, o tai leidžia skystį įpurkšti į mažus plyšelius rš. Į cilindrą siurbliu ir purkštuvu dideliu slėgimu įpurškiamas smulkių lašelių pavidalo kuras rš.
2. intr. labai greitai įlipti, įsliuogti: Voverė … šuoliais į viršūnę įpurškė BsV331. Susyk … tikt kabarakšt kaip voverė į pušį įpurškė TP1881,4.
3. refl. įsismaginti, įsileisti lyti, dulkti: Tai įsilijo, įsi̇̀purškė Dkš.
išpur̃kšti, išpur̃škia, i̇̀špurškė
1. tr. Als išpūsti smulkiomis dalelėmis skystį, dujas iš kur nors: Įsigėręs vandens burnon, tuoj visą i̇̀špurkštė Š. Žmogus kosėdamas išpurkščia iš burnos daug smulkių seilių lašelių V.Laš.
| Sūdis i̇̀špurkštė par kaminą Kl. Pjūklas ėjo lygiai, su kiekvienu patraukimu išpurkšdamas po gerą saują baltų pjuvenų J.Balt.
| Ìšpurška [kratytuvu] mėšlą, nereika su šakėms kratyti Rdn. Norint uždegti tą skystimą, reikia tam tikromis dumplėmis išpurkšti jis smulkiomis dulkelėmis rš. Kombaino cilindro kameroje judantis oras padeda smulkiau išpurkšti kurą ir geriau jam susimaišyti su oru rš.
ǁ pučiant išvalyti šiukšles: Rugių varpas ištrynė, o paskui i̇̀špurškė Nj.
ǁ pučiant išstumti: Vis tiek būtų tą gumą išpur̃škę Šd. Akmuo i̇̀špurkštė paraką (užtaisą), kad kietai neužtrapavo Šts.
2. tr. pučiant apdulkinti ar apšlakstyti: Su vandeniu i̇̀špurškė aslą, reikia šluoti Ldk. Parą prieš dezinfekavimą patalpa išpurkščiama vandeniu rš. Daktaras i̇̀špurkštė visas trobas Ds. Kvepalais išpurkštos, žiedais apmaustytos rankelės rš.
ǁ apsideginti, išdeginti: Išpurkši sau akis bešaudydamas, o paskui man atsakyti J.Balt.
3. intr. išsiveržti skysčiui ar dujoms su garsu: Alus pro statinės dugną i̇̀špurškė Up.
| Šautuvas išpurkštė (parakas palengva sudegė ir neiššovė), kad uždrėktas buvo Šts.
4. tr. supykus, barantis pasakyti, išdėti: Išpurkštė ką turėjo Igl.
5. intr. supykus išbėgti: Ko i̇̀špurškė motina pas Kotryną, kad vaikas geras?! Skr.
nupur̃kšti, nupur̃škia, nùpurškė
1. tr. purškiant apdrėkinti, apšlakstyti: Jaunus medelius reikia nupurkšti 1% Bordo skysčiu rš. Nupurkštė bulves prieš žydėjimą sp. Rado kraujais nupurkštą skrynią Šts. Nùpurkštė bulbes su tokiu skinstimu, ka kalarado vabalai išdvėstų Krš.
2. intr. truputį smulkiai palyti: Nùpurkštė lietus, ir vėl gražu Ėr. Nupurškė debesėlis, ir vėl gražu Ds.
| refl.: Užslinks paklydęs debesiūkštis, nusipurkš drungnu, gaivinančiu lietumi J.Balt.
ǁ tr. lietumi sudrėkinti: Išnešk vazonus ant atšlaimo, tegu nupurkš Ds.
3. intr. greitai nudegti, sudegti: Prikišo plaukus prie degančios balanos, ir visi plaukai nùpurškė Skr. Matai, visi namai nùpurškė Brt. Kada šilkai nupurškė, Eglė pamatė kaip gerą kultuvę pamatinę, kuri raitėsi ant ugnies BsPIII318. Dabar degtukai nupur̃škia ir užgęsta Gs.
4. intr. greitai nuskristi: Paukščių būrys nupurškė į alksnynus rš.
5. intr. supykus pasakyti: Ką tu čia žmogų niekini, – nupurkštė senis V.Piet.
6. tr. apvaisinti: Gaidys vištą nupurškė Kv.
| refl.: Žvirbliai nusi̇̀purškė, pasipurtino i nulėkė Kv.
papur̃kšti, papur̃škia, pàpurškė
1. tr. pučiant apšlakstyti, pašlakstyti: Rimantienė papurkštė kambarį, atsargiai pašlavė grindis J.Dov. Papurškus per daug stipriu skiediniu galima pakenkti gėlėms rš. Jė, auksinis [laikrodis]! Tik auksu papurkštà Rdn.
| refl. tr.: Kad jy[ji] pasitepė, pasi̇̀purškė galvą, tai jam baisiai baisu pasidarė Mžš.
ǁ susmulkinus pučiant paskleisti, paberti, padrabstyti: Žąsiukams pàpurkščiau žirnių sukramtęs J.
2. intr. palynoti: Papurškė šiltas lietus rš. Didelio lietaus nereikia, kad tik kasdien šiltai papur̃kšt[ų] Ds.
3. intr. nuskristi: Visas pulkas žvirblių papurškė toliau rš.
parpur̃kšti, parpur̃škia, par̃purškė intr. greitai parvažiuoti: Aš su viena valanda žiemos keliu parpurškiù namo Skr. Luktelk valandėlę, jis tuoj parpur̃kš Šk.
pérpurkšti
1. tr. purkščiant permerkti: Suformuotas karšinys permerkiamas klijais, panardinant ir nuspaudžiant arba gerai perpurškiant purkštuvais sp. Velnias kad purškė, kad parpurškė visą jį kiaurai LTR(Grk).
2. intr. greit perdegti, sudegti: Nė kas būt, nė ką: pérpurkštų skiedros ir užgestų Gs.
pripur̃kšti, pripur̃škia, pripurškė
1. intr. J pučiant pritaškyti: Vėjas per langus pripurkštė lytaus Krkl. Ligoniai kosėdami tų bacilų pripurkščia V.Laš.
ǁ pribarstyti paskleidžiant: Obliarka kai buvo, pri̇̀purškė visur [skiedrų] Erž.
2. intr. prilyti smulkiais lašeliais: Per sietą pripur̃kš lytaus an tų ančiukų Jrb.
3. intr. Žvr trykštančia srove pritekėti: Veršiuką pjauna, puodelį pakiša, tuo kraujo pri̇̀purškė, i geria Šmk.
4. tr. kalbomis, purškimu privarginti: Ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą B.Sruog.
5. tr. menk. prigauti, suvedžioti: Tave jau pri̇̀purkštą (nėščią) paėmė Skr.
supur̃kšti, supur̃škia, sùpurškė
1. tr. apipurkšti, apšlakstyti: Supur̃kšu [marškinius] ir išprosysu – pardžiūvę Krš. Vilnonės medžiagos gerai supurškiamos vandeniu ir išlyginamos rš. Taboką alum supurkščiù Krm. Nuo tuščių korių bitės, supurkštos meduotu vandeniu, nušluojamos J.Krišč.
2. tr. aplyti smulkiais lašeliais: Čia lietus supurkščia žemę be audros rš.
3. tr. pučiant sumesti (į krūvą): Kombainai, kasdami burokus, krūvos[na] supur̃kščia, nebereikia patiem tampyt Mžš.
4. intr. suprunkšti: Ka sùpurkšta kaip arklys, vedu nežinov, ką daryti Gd. Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! Mš.
5. intr. pratrūkti (juokais): Visos trys moteriškės juokais supurškė rš.
6. intr. greit sudegti, perdegti: Tokius kibirus nespėju nė kišti po ugnia, tuojau ir supur̃škia Vl.
7. refl. susitraiškyti: Trypė trypė, ir susipurškė [bulvės] PnmA.
8. intr. supykti, paprieštarauti: Gerebas supurkštė: – To negalim leist! Mš.
| refl.: Senis susipurškė ir nė žodžio daugiau nesakė Vlkv. Kas kiek, tuoj susipurškė lyg koks purškynė ir pyksta kaži kolei Gs.
užpur̃kšti, užpur̃škia, ùžpurškė
1. tr. užtaškyti, užšvirkšti: Kap tik pakėlė arklys galvą, tai vilkas purkšt ir župurkštė akis purvynu (ps.) Rod. Jei pasmirdėlis užpurkštė žmogui savo skystimo, tat tas žmogus nebegali gryčion eiti Blv.
2. intr. truputį užlyti: Užė[jo] koks purkšlukas – ùžpurškė Krn.
3. refl. imti bartis, įsikarščiuoti: Ko tu teip greit užsi̇̀purškei?! Gž. Kas kiek, jis purkšt purkšt ir užsipur̃škia Dkš.
◊ aki̇̀s užpur̃kšti išbarti, iškoneveikti: Kap tik inej[o] uošvė pirkion, tai ir župurkštė visiem akis Rod.