1 kálti, kãla, kãlė (kãlo) K, Š; R, M
1. tr., intr. kūju mušti, mušant varyti, smeigti: Kurpius kala, kausto čebatą BsPIII14. Kãlo kylius, nukėlė šėpo apačią, ir tik tuokart atdarė KlvrŽ. Čia kalk, čia nelenda Šll. Čia puspadžiai ne kálti, o siūti Brt. Vagį (kablį) į sieną kala J.Jabl.
| Širdys plakė, kaip kūjais kalo Vaižg.
| Bonifaco širdis kalė lyg plaktuku – skaudžiais, greitais dūžiais rš.
kaltinai̇̃ adv.: Jis kaltinai (kūjaičiu) įvaromas rš.
2. tr., intr. mušti, plakti, tvoti: Ot vyras – jam kala per pečius, o anas stovi Dgl. Kai pradėjau kalti lazda, tai tuoj paleido rankas Ds. Kad kãlo, tai kãlo ir jį Ds. Šits, rodos, žmogus nieko, bet kiti broliai pačias kaldavo Gs. Kreivink kaklą sūnaus tavo jaunybėje jo, ir kalk šonus jo, kolai mažas yra DP65.
3. tr., intr. taukšėti, kalenti, klekenti; tiksėti: Mašinėle mergaitė raštą kala T.Tilv. Be atvangos smulkiai ir sausai kalė grindis nenutilstančių šokikų užkulniai rš. Tuo tarpu da kãla [laikrodis] Alk. Svirtis kala kai plaktuku LTIII457. Kai jis atsigavo, kulkosvaidžiai kalė kažkur visai arti rš. Išgirdom kalant darbininką genį E.Miež. Dantys dantį kala iš šalčio Arm. Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis Skd. Vilkas kala dantimis iš piktybės S.Dauk. Kala kala (šaudo) – kokią valandą Gs. Žiogeliai kalė ir kalė žolėje rš. Gandraičiai dantis kala, sparnus plasčioja, greit išlėks Šts.
4. tr., intr. prk. nuolat sakyti, įkalbinėti; įmokyti: Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynienei į galvą Žem. Tau nors šimtą rozų kalk, o tu vis savąją Ktk. Toj ragana tol kalė, tol lojo karaliui, kol karalius liepė jį (ožiuką) papjaut (ps.) Brt. Jam vis kala ir kala, kad ženytųs Mrs.
kaltinai̇̃ adv.: Kaltinai̇̃ įkalau, ka tik nėko neužmirštų, o vis tiek nėko nemačijo Vvr.
5. dėtis į galvą, (ppr. mechaniškai) mokytis: Mergaitės ir per pamokas kala Ut. Klasėj ar šokiuose mokais ir mokaisi, dieną ir naktį niekus kali T.Tilv.
| refl. tr.: Tuos žodžius vyriškis kalėsi (dėjosi) į galvą rš. Aš kaldavausi pamokas Jn.
6. tr., intr. kirsti, kapoti: Pradėjo anas kált kirviu – kapoja ir juokias Dgl. Jis skylę kãla vartikšliui Ėr. Dar vaikų neturi, o jau praustis nekotaitę kala Kb. Teip šąla, lyg kálte kãla Klp. Genys medy skylę kãla Dkš. Kãla kap genys lizdą Plv.
ǁ tr. kapojant gaminti: Reiktų kalt (iš akmens nukalti, iškapoti, padaryti) naujos girnos Slm.
7. tr. aštrinti, plakti (girnas): Jis pats mokėjo girnas kálti, nereikėjo jam nė girnakalio Lš. Jie turi norakinį plaktuką girnom kálti Lš. Kazas girnas turi kálti, po tam grūdus smulkiai malti JD181.
^ Girnų nekalsi, sūnaus nebarsi – geros duonos nevalgysi Mrk. Davatkos liežuvis mala kap nekaltos girnos Al.
8. refl. lįsti, dygti; veržtis, sprogti: Kai kur iš lomų kalėsi žolė P.Cvir. Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės A.Vien. Baravykas ką tik kãlasi iš žemės Pc. Po lietaus jau ir bulvės pradės káltis Lš. Tikras pavasaris: paupy kalas žolė Ut. Greitai pradės pumpurai káltis Krp. Iš varpų kalasi balti grūdai T.Tilv. Jam pradėjo kaltis ūsai Lp. Vaikui dantys kãlasi BŽ496. Ir mano bernioko šit tik antruos metuos pradėjo dantes kaltis Užp. Kai mergaitėm pradeda kakos kaltis, tai bernai sako: „Tu in viedrą griuvai“ LTR(Slk).
| prk.: [Vyriškio] pakaušyje jau kalasi (rodosi) plikė rš.
9. refl. luptis, skilti, riedėti, ristis (paukščiukams iš kiaušinių): Viščiukas, žąsiukas rieta kiaušinyje; surietėjęs kalasi, išsikala; išsikalęs išsirita J. Pagaliau kiaušiniai pradėjo káltis po vienas kito Lp. Nesikala viščiukai – gal kad medžių sprogime Skp. Ančiukai jau šiandie turi pradėt káltis Trgn. Jau kalasi viščiukai, greit išsiris rš.
10. tr., intr. M, Š metalą kūju plakti: Mes turime be atvangos kalti ant visų priekalų rš. Kalvis kãla su kūjumi J. Rado kalvį kalvėj kãlant BM75.
^ Vienas kala, kitas zalatija (vienas gerai kalba, kitas dar geriau; apkalba, bliauzgia) Ut, Rs, Pnd, Jrb. Kalk geležį, kol karšta Lnkv, Slk, Brt. Kalk, pakol karštas gelžis VP22. Kalk plieną, kol yr įkaitęs Lp. Kalus kalus, reik ir pazalatyti NžR. Kalk su velniu an pusės (kalk vieną kartą geležin, o kitą priekalan), ir seksis Ds.
ǁ tr. iš metalo ką daryti: Kalu pinigus SD13, MŽ414. Lietuviai teip pat kãlo ir aukso pinigus J. Ką jūs kalste iš žiedelių, ką jūs siūste iš galionų? Krp. Ringoj kalti pentineliai, Danskoj megztos kamanelės KlpD108. Ne karčemos gerta, pinigėliai kalti JR43. Iš žiedelių auksinėlių kalsva po du pentinėliu Nj. Grašį kala su didžiu darbu mincorius SPI337.
^ Kur pinigas kaltas, čia jis ir galioja Sim(Klp).
11. tr. prk. kurti, organizuoti: Jie proletarų laisvę kalė be poilsio – dienas, naktis (sov.) S.Nėr. Dauguma mūsų valstiečių jau kala savo darbu kolektyvinę bendrą laimę (sov.) sp. Visa šalis kalė pergalę prieš nepakenčiamą priešą sp.
| refl. tr.: Tesikalie jie (jaunesnieji) sau naują gyvenimą J.Bil.
12. tr. prk. uždirbti (pinigus): Jis jau gimnazijos suole piešiniais kala pragyvenimą, mokymosi sąlygas sp.
13. tr. prk. taupyti, dėti, krauti: Tėvas pinigus tik kala ir kala Žem. Taupiai per metų metus jis kalė centą prie cento sp. Jis kãla (krauna) pinigėlius BŽ172.
14. tr. plakti, tinti (dalgį), aštrinti: Pati šienapjūtė dabar, vyrai tik kala dalges Rd. Ar iki pietų ir kalsi tu tą dalgį? Lkv. Da dalgės nekáltos, o jau reikia eit pjauti Lel. Nemokėdamas dalgį kalai ir sutraukei Ml. Ar jau reikia kált dalgė? Trgn. Iš ryto visur kãla dalgius Mšk. Dalgį kálti Kv.
◊ káltas numáltas panašus: Sūnus į tėvą káltas numáltas Šmk.
1 apkálti, àpkala, àpkalė (apkãlo) tr.
1. prk. apdaužyti; apmušti: Apkalu, apmušu SD56. Apkãlo jį, kad ir savoj ūlyčioj Ds. Apkala vaikas berną, ir tiek Dgl.
2. kalimu ką kuo aptraukti, apmušti: Šliures àpkalė, t. y. prie medžių prikalė odas Snt. Tamsus namelis lentoms apkaltas rš.
| refl. tr.: Apsikalk (apsimušk) klojimą lentom Ėr.
3. aptverti: Paprašyčia savo mielo broliukėlio, kad apkaltų man darželio žoles balesėliais Lnkv.
4. kalviu būnant aptarnauti: Paparčiai kalvės neturėjo: Auškis ateidamas liuob apkals papartiškius Šts.
5. apkaustyti: Apkalu lankais SD256. Apkalu geležim SD222. Apkaltas rykas geležimis B. Apkalė ratus rš. Danties paviršius lyg plienu apkaltas Blv.
| Molis apkãlo sėjimus Šts. Atsiranda žemė balta, žemė šalčio jau apkalta BsO298.
| prk.: Tamsos ir prietarų grandinėmis buvo apkalusi buržuazija kaimo darbo žmones (sov.) sp.
^ Mėsos kalnas geležim apkaltas (žiedas) Rk.
| refl.: Nusivilk tą žiponą – ir būna apsikalęs (apsivilkęs)! Pc.
6. surakinti, atimti laisvę, pasodinti į kalėjimą: Jis parėjęs tuoj tėvą apkalė į kalėjimą Pgg. Lenciūgais apkalu SD222. Apkaltas esmi R115. Laikau apkaltą R162. Anie àpkalė vagį, t. y. į kalinį (kalėjimą) įdėjo J. Moteros dar ginčijo, bet įrodymų buvo užtektinai, dėl to jas tuojau apkalė (suėmė) Kel1932,143. Vyresnybė suėmė žmogžudį, apkalo ir nuvežė į turmą M.Valanč. Nutveria patį kunigaikštį ir su jo tarnais apkala S.Dauk. Būdamas jau apkaltas saituose DP17. Karalius papykęs Joną apkalė BPI29. Apkaltuosius išvedęs Mž272.
7. refl. tr. pamėgti, pamilti, prie ko prisirišti: Apsikalo vieną vaiką, a kitų avis nemato Varn. Žąsinas mylėjo apsikalęs tik vieną žąsį, o kitų ne Varn. Ans apsikalęs šią mergą J.
◊ ši̇̀rdį apkálti patraukti, pavilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžiojo paskui jį už nosies Žem.
1 atkálti, àtkala, àtkalė (atkãlo) tr.
1. atmušti: Atkálk duris, langenyčias! Slm. Atkėlė vartus, atkalė kuolus, priėmė nakvynėlėn TDrIV43(Vlk). Tai vaikas plaktuku atkalė [durų skląstį] Klvr.
| prk.: Tokiam kavalieriui verta dar snukį atkálti (sumušti) Trgn. Retai atkaldamas (aiškiai tardamas) žodžius, paklausė Survila rš. Jau atkálta atkálta mamutė (duktė labai panaši į motiną) Skr.
2. atšipinti kalant: Kaltą atkaliau Skr. Lapė nubėgo užukalnėn, atkalo atkalo kirvynus in akmenį ir atanešė atraitotais ašmenimis TDrIV202(Dglš).
| refl.: Argi jau ir šitas kirvis atsikãlęs? Lš.
3. refl. tr. atidirbti, atsimokėti: Išsyk turėjau skolos, bet dabar jau atsi̇̀kaliau Šn.
1 įkálti, į̇̃kala, į̇̃kalė (įkãlo)
1. tr. įmušti, įvaryti kalant: Tą vinį įkálk į sieną J. Įkalu, įmušu SD392. Sienoj inkálta lentukė Klvr. Raudonas semaforas lyg milžino akis įkaltas tamsoje K.Kors. Įkalu vinį R115. Įkalti kuolelius JD1072. Tada rikes tolyn įkala K.Donel1. Stovi kaip įkaltas BŽ55. Pri žemės kaip įkalti buvom Šts. Aš tuos akinius užsidėjau, rodos, kad kitas akis į̇̃kaliau Skr.
| refl. tr., intr.: Įsikálk sienon vinį, tai turėsi kur rūbus pasikabinti Š. Įsikaliau kalne kuolaitį KlvD250. Dantys yra įsikalę į žandikaulių duobutes rš.
^ Mietu nesusijuosi, virve neįsikálsi Jrb.
2. intr., tr. prk. įdėti į atmintį, įsakmiai įsakyti: Įkalti į galvą BŽ43. Kvailam vis tiek į galvą proto neįkalsi Lš. Mokyklose mokslą vaikams kalte įkala rš. Kiek jam įkalė, tiek žino Šn.
| refl. tr., intr.: Į galvą įsikalė mintis, kad jis jau miršta rš. Kad geriau įsikalčiau kiekvieną žodį, skaitau garsiai P.Cvir. Kai kokį vinį insikaliau galvon, tai ir nepamirštu Kb. Viena (pasaka) giliai pomėtyj mano įsikalė BM24.
3. intr. prk. įdirbti, uždirbti: Juk jau daug pas jį yra įkalta, bet neturim iš ko atiduot, ir tiek Jnš.
4. tr. surakinti, į pančius įdėti: Į geližius įkalei Ns1832,3.
◊ į gálvą (kãktą) įsikálti gerai įsidėmėti: Inskãlo galvõn durną mislį Ds. Tai ir įsikalkit kakton: ne tas stipras, kas smogia, bet kas atlaiko rš.
1 iškálti, i̇̀škala, i̇̀škalė (iškãlo) tr.
1. išmušti, išvaryti kalant: Išmušu, iškalu vinį SD408. Iškálk virbalus iš balžienų ekėčių J.
2. prk. mechaniškai išmokti: Rytdienai šitų pamokų iškalt negalėsiu Ds. Jis labai negabus: kiekvieną lekciją turi iškalti Snt.
3. iškirsti, iškapoti: Ižrėžiu, ižpjaustau, ižkalu ant akmenio SD329. Ižkaltas akmuo SD30. Iškalk tu čia skylę Rod. Ant to akmenio šiokį iškalo parašą M.Valanč. Kelias sekundes pastovėjo kaip iš akmens iškaltas Mš. Akmenyje iškáltame DP182.
| refl. tr., intr.: Genio medy skylė išsikalta Ds.
| prk.: Kalte išsikals (susiformuos) jo karakteras J.Jabl.
4. išplakti (girnas): Kaip čia iškálti girnas?! Sdk. Girnos iškaltos, nėr vandens, nėr malinio Šts.
5. refl. A1885,127 išdygti: Kaip uždiržt žemė, bulbės stovi pasvadintos, kol beišsikala J. Nuo išsikalusios žolės kvapo apsisuko galva rš.
6. iššauti, iškišti: Daboja, net akis iškalęs (išpūtęs, išsproginęs) Ml.
| refl.: Grėtė pakelia akis ir pamato siaurą, su išsikalusiais skruostikauliais Martyno veidą I.Simon. Žandai išsikalę to žmogaus Šts.
7. refl. išriedėti, išsiristi: Išsikalus žvirblaičiams, vėl ateis sunkus tėvams darbas – vėl reikės ieškoti vikšrų vaikams penėti J.Jabl. Išsikalo vištelis, išsiskėlė SD413. Viščiukas išsikala ir išsirita iš kiaušinio Š.
8. padaryti kalant: Jis iškalė gražią porą kilpų ir žąslus rš.
9. atpalaiduoti: Iš geležinių pančių iškala rš.
10. išaštrinti, išplakti (dalgį): Iškálti dalgį Grš. Iškalė dalgę su balankom Švnč. Iškálk man dalgį Jrb, Trgn. Neiškalęs dalgelio, nepapjausi žolelės JD361.
| refl. tr.: Tai gerai bus [plaktukas] nor namie tėvui dalgį išsikált LB201.
1 nukálti, nùkala, nùkalė (nukãlo) tr.
1. numušti, nudaužti; nuvaryti: Nekišk rankų po plaktuku, bo nagus nukálsiu Ėr. Nukãlo, ir ką tu padarysi Ds. Tai jau tavo nagai nerimsta, nukálsiu, tai nurims Ln.
| Lankai buvo nukalti̇̀ nuo girnų Ėr.
| refl. tr.: Kaldamas vinį, nusi̇̀kalė pirštus Trgn.
2. padaryti kalant: Kalviai lazdą nukãlo dvylikos birkuvų (ps.) Užv. Aš vinį nukálčio naują, tave bekaldamà, bemokydama Grg. Paėmė nukãlo geležinį verpstę Dglš. Kalvis nùkala naujus noragus J. Gasparas kai nukaldavo [žiedą], tai nepažinsi, kad nepirktas Sdk. Tėvas nukals vario tiltelį J.Jabl(Žg). Rūpinuos, kad būtų nukaltas žiedelis J.Jabl. Jisai davė tokį lenciūgą nukált LB163. Turiu brolį kalviuką, nukals vario tiltuką JV395. Iš sidabro piningų nukalti KBI12.
^ Iš pakavos priekalą nukalo (pasigyrė) LTR(Ds).
| refl. tr.: Reiktų da kitas kirvis nuskálti Ds. Aš nusikalsiu vario dalgelį, aš nušienausiu žalią rūtelę Šln. Ans nusikaldavo kirvį J. Ir nuskalau padkavėles, ir nulėjau kamanėles NS1030.
3. prk. sukurti: Jaunius turėjo … nukalti gramatikos terminus LTII321(J.Jabl). Leninas nukalė naują revoliucijos teoriją, proletariato taktiką revoliucijoje (sov.) rš.
| refl. tr.: Tarybų valdžia mums suteikė sąlygas patiems nusikalti sau laimę (sov.) sp.
ǁ įkurti, suorganizuoti: Skirtingi ir įvairiarūšiai yra tie elementai, iš kurių darbininkų klasei tenka nusikalti savo partiją (sov.) rš.
ǁ pasiekti, laimėti: Savo laisvę ir nepriklausomybę didžioji ukrainiečių tauta nukalė ir apgynė ilgus amžius trukusioje kovoje su svetimšaliais engėjais ir pavergėjais (sov.) rš. Tarybinės Armijos pergalės prieš fašistinius agresorius buvo nukaltos visos tarybinės liaudies (sov.) sp.
4. kalant pastatyti: O jie man nukals aukštą klėtelę ant keturių kampelių Vlk.
| Tvartą veršiams staldè nukalti KI25.
5. refl. kalant (apie kalvį) nusigyventi: Buvo kalvis labai biednas, ilgainiuo visai nusikãlo Dr.
6. refl. prk. nusigerti: Visai nusikãlęs nuėjo namo Bsg.
1 pakálti, pàkala, pàkalė (pakãlo)
1. tr. pamušti: Pakalk šaknį obelies su kaltu: be kalto negal prieiti pri sergančios šaknies Šts.
| Pakalk biškį tvirčiau pakalėlį J.
2. tr. iš apačios prikalti: Kad ne šventa diena, tai jau būčiau pakalęs puspadžius rš.
3. intr. padirbėti kalvėje: Kalvis dar kurį laiką pakalo Rz.
4. tr. pakaustyti: Jis turėjo arklį baltą, an visų kojų pakaltą Rod.
5. tr. paaštrinti: Duokit, aš jums kirvelius pakalsiu TDrIV202(Dglš).
6. refl. pamėgti: Šuo pasikalęs ant mėsos – kito nieko neėda, tik mėsą, tik noria mėsos J.
1 parkálti, par̃kala, par̃kalė
1. tr. parbaigti, nuvaryti, nukamuoti: Arkliai nuo darbų parkálti Gs.
| refl.: Tep parsikãlęs, kad vos pasivelka Šn. Į rudenį tai aš su tais darbais parsi̇̀kaliau, kad jau Gs.
2. intr. pareiti, parplūkti: Tai juokas, šitiek kelio parkalėm (dėl to ir kojos sopa) Lp.
1 pérkalti tr.; SD295
1. kiaurai pervaryti, permušti: Párkalk kiaurai vinį J. Cvekiuku párkalsiu Vl. Davė perkalt vinimis SGI117.
| refl. tr.: Pamokino jį per padus savo kurpių geležinius negelius persikalti Ns1857,6.
2. perkelti prie kuolo pririštą gyvulį į kitą vietą: Pareidama pérkalk ir karves Rdm. Eik pérkalsi arklį, bo mož jau bus išėdęs Grv. Pérkalk karvę kiton vieton! Drsk.
3. prk. perkalbėti: Ji ir šunelį būt perkalus savo prašymu Prng. Nieks jo neperkals V.Kudir.
4. iš naujo nukalti (kalvėje): Plieno kardą jis su meile į arklą spindintį perkals K.Kors. Nu šis vėl sugrįžęs pas tuos kalvius, vėl liepęs par nauja parkalti Skr.
ǁ iš naujo pagaminti: Tarybinė Armija daugelį savo ginklų perkalė į traktorius (sov.) A.Vencl.
5. prk. perdirbti žodį: Jauniaus santara tėra lietuviškai perkaltas lotyn. consonans LTII324(J.Jabl).
1 prakálti, pràkala, pràkalė tr.
1. pramušti, pradaužti: Kad galvos neprakaltų Lp. Pràkalė pakaušį Skr.
| prk.: Dangų ir žemę akimis prakalkim V.Mont.
^ Lašas po lašo ir akmenį prakala Krtn. Našlaičių ašaros ir akmenį prakala Ds. Jo galva ant mokslo prakalta (jis labai nori mokytis, labai mokosi) Btg.
| refl.: Greitai greitai prasikals vanduo, nuo kalnelių pradės tekėti upeliai rš.
2. prakirsti, prakapoti:
^ Stuobrys per visą svietą, genys per visą vieką kala, kala ir neprakala (kelias ir arklys) Trgn.
3. refl. išdygti: Nespėjo žolė prasikálti, jau ir gena Gs. Ar jau Jonukui visi dančiukai prasikalė? Šl. Ūsiukai prasikalė rš.
| prk.: Pirmas kultūros grūdelis prasikalė P.Cvir. Kalvelių kupros vis labiau prasikala iš po sniego sp. Iš už debesų prasikalė delčia J.Avyž.
4. refl. BŽ80 praskilti; išriedėti (iš kiaušinio, ikrų): Visi kiaušiniai kartu prasikalė Lš. Jau kiaušiniai prasikalę, greit išeis viščiukai Prng.
| Kas yr – prasi̇̀kala greit, ale kad išsirist [viščiukai] negali Sdk. Šiąnakt dar trijų viščiukų prasikalta Ds. Be vištos galima susilaukti viščiukų prasikalant rš.
| Jaunos žuvys iš ikrelių prasikala nevienodu laiku T.Ivan.
5. kurį laiką dirbti kalvio darbą: Aš visą vieką pràkaliau žagres Brsl.
6. prk. pragerti: Tėvas visus pinigus prakalė Jrb.
1 prikálti, pri̇̀kala, pri̇̀kalė tr.
1. SD302 primušti, prisegti kuo: Vinimi, negeliu prikalu, primušu R26. Lentyną prie sienos prikálk J. Prikalė raštą prie durių Ns1857,6. Gaidelis šeštas, ant girnos prikaltas, kojele mina, saujele pila Mrc. Nemiegu, o kap prikãlę lovo[je] laiko (tingisi labai keltis) Gs. Prikaltasis prie skūnės vanagas labai didelis Rg. Tartum kokia nematoma jėga prikalė jį prie žemės rš. Nors prikalk liežuvį, vis tiek pasakys, neiškęs Dbk.
| prk.: Partijos vadas buvo prikaltas prie patalo (sunkiai sirgo) rš.
2. daug sukalti ko: Prikalti daug (vinių), prikalinėti BŽ266.
3. pririšti, pritvirtinti prie kuolo: Pri̇̀kaliau karves in dirvono Dbk. Nuejęs pri̇̀kalu karvę – žiūrėk, ir ištraukia kuolelį Lp. Arklius nakčiai ant dobilų prikalame Srv.
4. prk. prikalbėti, prisakyti: Prišnekėję, prikalę pamokslų ir patarimų Žem. Ar ne jūs man ausis prikalėte, kaip duok, teip duok karalių? rš.
5. pridirbti (iš metalo): Jau prikalta daugel plieno, ateis dėl jų (ponų) tokia diena! A.Strazd.
6. prk. uždirbti: Prikalė pinigų Lp.
| refl. tr.: Ji turi pinigų prisikalusi rš.
7. sudaužti: Na, prikalkime stikliukus! Mrj.
1 sukálti, sùkala, sùkalė
1. tr. sumušti, suvaryti mušant: Sukalu, sumušu SD444. Prikirto miške pagalių ir sukalė juos į žemę K.Kors.
| refl.: Šitan medin labai lengvai vinys susikals Ds.
2. tr. kalimu ką padaryti: Plaustas iš ramstų sukáltas J. Sukalė trūną tep, kap lovį Lp. Maž sukalsi (padirbsi) kokį kuparėlį ant greitosios Sdk. Reikia dar man akėčios sukalt Alv. Mislijom lentų paims, mažu kokią daržinikę sukals Skr.
| prk.: Tai buvo tvirtai sukalta šeima (visi tėvo klausė) rš.
| refl. tr.: Vienas kitas susikalė pastogę gyvuliui P.Cvir.
3. tr. privarginti, priplūkti: Ėjau plentu ir kojas sukaliau PnmA.
4. intr., tr. suvaikščioti: Be reikalo tokį kelią sùkaliau Up. Tiek daug sukaliau, o nieko nelaimėjau Up. Jau tris kartus sùkaliau į vakarėlį Vdžg.
5. tr. prk. susakyti, priminti: Motina sukalė viską, kas reikalinga, sūnui į galvą rš.
6. tr. kalimu ką kam sunaudoti: Jie kalavijus savo į noragus sukals CII213.
| refl.: Vienų vinių kiek pãduos susikala! Ds.
7. tr. prk. uždirbti, sutaupyti: Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek skatiko sukalusi Žem. Žmogus dirba, netingi, tai ir sùkala kokį šimtiką Alv. Per didelį spaudimąsi jis sukaldavo kiek pinigų Ėr.
| refl. tr.: Jis susikalęs pinigų rš.
8. tr. sukaustyti: Sukals kojas klevo vageliais Prng.
9. refl. prk. sudygti: Ar matai, kaip gražiai susikals kviečiai! Vv.
10. tr. sumušti: Jį sukalė, sukaustė čebatais Alk.
11. intr. suduoti, smogti: Sùkalė samčiu par pakaušį Krkl.
12. refl. tr. susidurti: Šoko per langą ir kojas susikalė LTR(KzR).
1 užkálti, ùžkala, ùžkalė (užkãlo)
1. intr. užduoti, uždaužti: Gerai kad kas užkáltų tokiam – daugiau nesivalkiotų Ėr. Nekišk pirštų, ba, kai užkálsiu per nagus, eisi kaukdamas Srv. Man smarkiai užkãlo par nosį Krtn. Aš noriu par tą pypką užkálti KlvrŽ. Kad užkaláu, ėjo kiaulė brungzdama (kiaulę žaidžiant) Šts.
| refl. tr., intr.: Susimušė vaikėzai ir, matyt, viens kitam gerokai užsi̇̀kalė Ėr.
| Ant kaktos užsikaliau didžiulį guzą rš.
| Kad tu šitaip ant mane pasakei, tai dabar užsikalkie (nekalbėk) Lš.
2. tr. kalimu uždaryti, užtaisyti, užvaryti: Jau stipriai užkaliau bačką Rk. Užkėlė vartus, užkalė kuolus, užleido lenciūgužėlius JV160. Vinimis palenktomis užkalu R369. Prisiminė, kad rėmai užkalti J.Dov. Užkalk užkalą, tai kirvis nebkris J.
3. refl. prk. mechaniškai mokantis, nusikamuoti: Tu kali kali ir užsikali: kai pabaigsi gimnaziją, nė savo vardo nebežinosi Ut.
4. tr. uždirbti, kalvio darbą dirbant; su vargu uždirbti: Ans grašį užkala, t. y. uždirba kalimu J. Nebijok, jis kūjeliu nemaža pinigo ùžkala Ėr. Kiek kali, tiek ir užkali žmogus Grž.
| refl. tr.: Jis kaukši nuolat po kalvę ir, matyt, užsi̇̀kala pinigo Ėr. Aš bematant šimtą rublių užsi̇̀kaliau Šn.
5. tr. prk. uždaryti: Būk ir būk namie lyg užkaltas Gs. Kaip užkalė namie, tai niekur nei neišleidžia į svietą Vv.