žviẽgti, -ia (-ta Sd), -ė intr. KBII155, K, Rtr, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ, žvi̇́egti, -ia, -ė Š; SD169, SD126, R, MŽ, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, KlvK85, L, ŠT170
1. Grv, Mlk, Rod, Dv, Pbr, Rz, Ilg, Rnv smarkiai, spigiai rėkti (ppr. apie kiaules): Kiaulės žviẽgia, ėst nori Btrm. Tos kiaulės kvyka, žviẽga Klp. Po ratais lenda i žviẽgia tas paršas Vvs. Daba cypa antai žalčiai (paršai), kaip nešerti žviẽga Trk. Gruodžio mėnesė[je] pats pjovimas [kiaulių], išeik rytmetė[je] atsikėlęs, čia žviẽga, čia žviẽga End. Žinai, kiaulės besotės, kita ramesnė, o kita ka žviẽgdavo, a tu šėręs, a nešėręs Grz. Vakaras visai čia pat, kiaulės žviẽgia nesavais balsais, o jis žolės neparnešė LKT121(Vdk). Tos kiaulės sustos, žviẽgs, kad neįeita į prymenę Pln. Pjauna ten kiaulę, aš išeituos iš numų geriau, ka aš negirdėčiu anos ten žviẽgtant Sd. Iškasė tokias duobes dideles, nuneš paršelį kokį menką, įmes ten, ans i žviẽgs Tl. Kiaulė žviẽgia, ir jis paskui vytis Dsm. An pusdienio tos kiaulės pradeda žviẽgt, tada surėki kurr–lia–lia–lia – eina kiaulės namo Alz. Kiaulės rėkdamos, žviẽgdamos tuoj namon lekia, bjauru ganyt Kvr. Eik pažoliauk kiaulėm, aure žviẽgia neliuobtos Mžš. Turgun nueini, kiek te alaso, kiek te paršų žviegimo, vienas až kitą smarkiau žviẽgia Skp. Kaimynas turbūt šviežienos užsinorėjo, kiaulė kad jau žviẽgia [pjaunama] Srv. Ko tos kiaulės taip žviẽgia, įkrėsk jom kiek ėdalo Jnšk. Paršai apie pieno milžtuves bėgiodami tiktai žviegia, ir gana Sln. Ot, pažvigdėm paršelius, kol išprausėm: žviẽgė baisiausia, visi girdėjo Slk. Kiaulės, jei oras kokis, jei sulijo, tai žviẽgia ir namo spraudžias Srj. Sugauna paršėką, pradeda žviẽgt ir visos subėga kiaulės Kb. Girdi, pęslai žviegia, lovys kaip išmazgotas, matyti, nuo pat ryto nešerti Žem. Kiaulės žviegė ausis nusikrimsdamos, avys stumdėsi visu būriu diendaržio kampe neradusios įprasto gardo M.Katil. Kelkis, marti, ilgai miegi, apsuk girnas, kiaulės žviegia LTR(Rk, Km, Šk). Prieš lietų kiaulės žviẽgia ČrP. Kiaulės žviẽgia – gaspadinė ūlyčioj Aln.
| prk.: Galva žviẽgia, gal kraujo spaudimas suskėlė Klt. O visaip būdavo [ganant] – ir šalta, ir lyja, ir pilvas žviẽgia (valgyti norisi) Imb.
^ Kožna kiaulė pjaunama žviega Vkš. Kur šeimininkė ilgai miega, ten kiaulės visuomet žviegia PPr45. Alkanos i kiaulės žviẽga Pln. Penant žviega, kepant čirška Šts. Peninė kiaulė nežino, ko žieminė žviẽga End. Kaip kiaulė – pati žviega, pati maišą plėša LTR(Krž). Du žili paršiukai po žemėm žviegia (noragai) J.Jabl(LTR). Du žili meitėliai po žemėm žviegia (arklas) LTsV626(An). Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas eina laukan žviegdamas (dalgis) Ob.
žviẽgiančiai Staiga vienas kankinamųjų suriko pamišėliškai, žviegiančiai, kaip paršiukas rš.
ǁ Lnk, Snt, Vlkv, Kp šaižiai žvengti: Arklį palaikį kokį turės, prigirdys šnapše, ka toks būs, vyraliai, eržilas, ka žviẽgs, ir apstatys žmogų Jdr. Motiekų drigantas žviega, žemes kasa, nenustova vieto[je] Pln. Žviẽga tas drigantas, draskos tūse miškūse Vkš. Žviẽgia kumelys, net visa ūlyčia skamba Klt. Žviega kaip Tilžės drigantas Šts. Žviẽgia ant viso kaimo eržilai Brb. Prisirišiau an stulpą, mano tik žviẽgia eržilas, o tu stovi te su vyžais Ml. Asilas maišus, ant savo nugaros užkrautus, žviegdamas nešė Tat. Žiūriu, kas daros: tai devynios stirnos žviegė S.Čiurl. Kumelys kai pradė[jo] žviegt asiliūtę nusdabojęs, piestu pasistojęs TDrIV269(Prng). Žviẽgia arkliai susipjovę J.Jabl(Btg).
ǁ cypti: Taip žviẽgia, taip rėkia tas šuniokas, kad negali apsiklausyt Šmn.
2. Dg, Avl, Šmn, Mlt žvangėti, čerkšti, džerkšti: Ta čia anie kaukė tie tankai, žviẽgė ka anie čia lig pusnaktės Akm. Miestūse lytus bėga žviẽgdamas nu stogų Šts. Kad važiuoja ne savo greičiu [mašinos], nat žviẽgia Kpč. Pjūklas žviẽgia kaip skerdžiama kiaulė Všk. Kai žviẽgia zeimeris, eina va nat an širdį Lel. Surūdijusios vinys šaižiai žviegė, lįsdamos lauk iš tų vietų, kur kažkada buvo sukaltos R.Gran. Žviegė pavažos. Kieta ir be atlydžių žiema M.Katil. O šalta, net žviẽgia ragės Kp. Žviegia tramvajai, dunda asfaltas B.Sruog.
^ Lygiai ratai netepti žviegiaũ [peršalęs] Klt. Žviẽgia kaip sena spyna Skr. Žviegia kai dalgis akminą palaižęs LTR(Vdk).
žviẽgiamai adv.: Žviẽgiamai sušvilpti LKGII519.
ǁ švilpti: I mums pačiums tik žviẽga tos kulpkos pro šalį Vkš. Kap iššauja, girdėt, kap eina (lekia sviedinys), tai net žviẽgia Graž. Žviẽgia tik kulkos, ugnės lekia lekia Drsk. Pradėjo kulkos žviẽgt ir burgzt Kls.
| Prieš pustymą vėjas žviegia Ob. Dusas toks: va mamos tetė teip va traukdavo, kad net žviẽgia Sb.
3. Sl, Snt prk. balsu rėkti, garsiai klykti: Nežviẽk, viską padirbęs, sėdėk ant maišo i veizėk Trk. Kas kiek, pasiunta žviẽgti kaip kiaulė pjaunama Krš. Atskrido spiečius ir ant mañ’ susileido, kad persigandau, tai sūdna diena, kad pradėjau žviẽgt Kp. O jie po ūlyčią laksto raiti, vadinasi, ir žviẽgia vokiškai Skp. Da maž nieko ir nėr, kogi jau čia žviegi?! Sdk. Surėkiau net žviegtè gryčioj, tai kad lėkė laukan Sur. Nežviẽk ausin, be kai duosiu par snukį! Vžns. Nežviẽk kaip skerdžiamas paršas Šr. Ko žviegi̇̀ kaip žiemakentis Zr. Skauda bobai pilvą – rėkia, žviẽgia net naktimi Žln. Žviẽgia kap kiaulė, tvoron inkliuvus Vrn. Ko čia žviegi kaip paršelis, į torą įkliuvęs Plt. Iš pradžių, kai štai žentulis atėjo, Domiciukė kad pasišiaušė, kad pradės žviegti ir spardytis: „Aš eičiau už to seno aulo!“ A.Vaičiul. Kriaučiukas subjuro visas, jis žviegte žviegė rš. O Jėzus, kad aš bijodavau, kad aš žviẽgdavau! Paį.
4. Šmn šnek. balsu raudoti, verkti: [Mirusių] vaikų žviegtè žviẽgė, kad raudojo Kvr. Kaip rauda, tai lyg žviẽgia Adm. Ir žviegi̇̀ kai kiaulė vielyjama Erž. Ko tie vaikai žviẽgė? Krš. Nežviẽk kap paršiukas Kbr.
^ Keturios pušys kanapėm mušas, o vidury kruta, žviegia (vaikas lopšyje) LTR(Kp).
žviegtinõs adv.: Kitas žviegtinõs žviega nėko neturįs, o butelį nusitvėręs Krš.
5. Užv šnek. burbėti, reikšti nepasitenkinimą, skųstis: Kurkia i kurkia, žviẽgia i žviẽgia tas senis Erž. Boboms tik žviẽgti, kurkti Rdn. Įkyri boba – žviẽga i žviẽga kaip kiaulė žieminė Krš. Kitas žviegtè žviẽgė, kaip tas bendroves kūrė Eig. Išsiėdusios bobos, subinių nepavelka, o žviega Krš. Žviẽga i žviẽga žmonys – negerai i negerai Rdn. Nuog visko eina žmones pas daktarus, žviẽgia DrskŽ. Paėdę, tik žviẽga Krtn.
^ Vyrą ir paršą šerk laikas nu laiko (reguliariai) – nežviẽgs Krš. Ko žviegi̇̀, a nepaėdus Jnš.
žviegtinai̇̃ adv.: Žviegtinai̇̃ žviega nėko neturį, badu mirštą Rdn.
žviegtinõs adv.: Tie valkatos žviega žviegtinõs, dirbti nemoka i nenora Rdn.
| refl.: Bobos, žinai, žviẽgas, anoms reik vyro Krš.
ǁ įkyriai prašyti, kaulyti: Žviẽga i žviẽga, o tu, tėvai, kišk Rdn. Tik nežviẽk, vaikali, tų ledų, be reikalo vedžiaus [į miestą] Krš. Žmonys žviẽga, prašo to šieno Krš.
^ Daug žviegančių̃, o nedirbančių Krš.
žviegtinõs adv.: Mieste vaikai, o algelės mažos, žviegtinõs žviega iš tėvų piningų Rdn. Žviegtinõs žviega vyrai gerti, nebliaunas Rdn.
6. Varn prk. magėti būti išleistam (apie pinigus): Rudenį pinigai prie kiekvieno žviegia Rz. Rublį tura i žviẽga tas rublis Lnk. Kad yr piningas kišenė[je], pijokuo žviẽga: tura išleisti, išpirkti Šts. Pinigai dar žviegia kišenėj Žem. Kad pripirkta visa ko, gal tau litas kišeniuj žviẽgia? Ant. Mūs piniginė žviegia ažtat Dgl.
7. Kv šnek. garsiai juoktis: O aš ne mėgėja buvau žviẽgti, ans juokas, o aš nūsisuku Šll. Nežviẽk, jei aiškini, aiškink KlvrŽ. Ka Pranciškus ką pasako, visi žviẽga, netveras juokais Pln. O mergės tas skareles įsikandusios žviẽga i žviẽga, juokas i juokas Plt. Žviẽga antai kaip kumelė su tuo drigantu Trk. Ale pripuolė, tik su šaka džirkt [obuolius] i leka nešinys žviegdami̇̀ Tl. [Vakare] eisi žviẽgdamas, juokdamos, i gana, būsi nepavargęs, rodos [per dieną dirbęs prie linų] Bdr. Anie žviẽgs ir žviẽgs – neita i neita gulti Nt. Jums vėzdą kaip paimsu – jūs nežviẽgsiat sustoję Lkv. Teip juokias, net žviẽgia visi Sur. Ir žviegs kai dykas beprotis iš kožno nėko Vvr.
ǁ tyčiojantis juoktis: Užsikabinau kresčius [ant naščių] ir einu į prūdą, ka pradėjo tie žviẽgti, juokties iš munęs Žr. Ir žviẽga, ir šaipos ta merga Bt.
ǁ išdykauti: Mes žviẽgam, siuntam, mums ir išaušo Yl.
8. šnek. negražiai dainuoti, garsiai šūkauti: Nei dainuoja, nei rėkia – žviẽgia Km. Kas ten jų per dainavimas, tik žviẽgia kaip kiaulės Jnš. Žviẽgti griekas yr [surinkimininkams] Dov. Žviegia kaip kiaulė Šk. Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) kiauliškas dainas dainuot ir žviẽgt užsimanė K.Donel.
9. prk. būti prastam, liesam (apie viralą): Inpylė žviẽgančių burokų ir valgyk kad nori be nieko – burokas vandeny plauko Aln.
apsižviẽgti, -ia (apsi̇̀žviegia), apsi̇̀žviegė šnek. apsiverkti: Apsikrokėm, apsi̇̀žviegėm – ir viskas Krš.
atžviẽgti, -ia, àtžviegė intr.
1. refl. pakankamai spigiai rėkti, žviegti: Tai atsižviegė perdien uždarytos ir nepenėtos kiaulės! Jž.
2. Š, KŽ žviegiant atbėgti.
| prk.: Į miestelio parką atžviegė gaisrinės [mašinos] rš.
ǁ atšvilpti: Atžviegusios kulkos čiužėdavo pušų žievėje A.Vien.
3. juok. barantis ateiti: Įsiutus boba àtžviegė iš namo (tvarto) Ul.
įžviẽgti, -ia, į̇̃žviegė intr.
1. Š, KŽ žviegiant įbėgti.
2. Š pajėgti, galėti žviegti.
| refl. Š, KŽ.
3. prk. triukšmaujant įeiti: Nespėjau blynus iškepti – ir į̇̃žviegė, įskambėjo į trobą lašinskiai [per Užgavėnes] Trk.
4. refl. prk. įnikti šaukti kartu: Įsi̇̀žviegė bobos, nebė[ra] galo Krš.
5. refl. šnek. garsiai ir ilgai juoktis: Nu jau ka įsi̇̀žviegė, ta musėt i galo nebūs Kv.
išžviẽgti, -ia (i̇̀šžviegia), i̇̀šžviegė
1. intr. Š, KŽ kurį laiką žviegti.
ǁ įstengti žviegti: Iš badaus paršukai net nei̇̀šžviegia Šlvn.
ǁ refl. Š išsirėkti: Vis dėlto mes (kiaulės) nors išsižviegiame, nors gerkles padreskiame ir tvartų duris palaužome Vaižg.
2. refl. prk. išsiverkti, išsibarti: Bobos išsirėkia, išsi̇̀žviegia, ir jokių imparktų (infarktų), vyras nerėksi Krkš.
3. tr. šnek. verkiant, kaulijant išprašyti, gauti: Žviegė žviegė, i̇̀šžviegė piningų, nulėkė pirkties kurtkės Krš. Žviẽk kap kiaulė, ko tu čia išžviẽgsi Brš.
| Motynos i̇̀šžviegė krikštyti, i to slaptai Krš.
^ Jug i kiaulė žviega žviega ir i̇̀šžviega Krš.
nužviẽgti, -ia, nùžviegė intr.
1. KŽ pradėti žviegti, sužviegti: Kiaulė nė nenùžviegė NdŽ.
| refl. Š, KŽ.
2. refl. nusibaigti žviegiant: Žviegė tas nevėkšla, žviegė i nusi̇̀žviegė (apie paršiuką) Krš.
3. šaižų balsą keliant nutolti: Arklys suprunkštė, ir nužviegė laukais pavažos M.Katil. O visa [velnių] veselia per mišką ir nurūko, nužviegė LTR(Trgn). Iš šilo išsinerdavo traukiniai ir nužviegdavo laukais L.Dovyd.
| Tik paspėjęs su puodu tuos pinigus kelman įdėt, kaip nužviegę kiaurai žemės su visu puodu LTR(Kp).
| Pinigai už kiaulę tik nùžviegė per gerkles (buvo pragerti) Rdm.
ǁ nušvilpti: Bombos nužviegė žemyn rš. Yra pėdsakas, yra žymės, kad nugėrė kažin kas iš panosės [zuikį]. Ir šūvis nužviegė M.Katil.
ǁ nuaidėti: Katinas taip smarkiai surėkė, kad net per ausis nužviegė LTR(Ds).
4. refl. šnek. negražiai, šaižiai nusijuokti: Kartais ji bando nusijuokti, bet jos juokas yra metalinis – ji tik nusižviegia storai, tarškančiai, tarytum kas barškintų medinio puodo šukes rš.
pažviẽgti, -ia (pàžviegia), pàžviegė intr. NdŽ šnek.
1. parėkti: Musia kai kąs nugaron, tai pažviegsi̇̀ Km.
2. pabambėti: Kaip i motriška, vis paplepi, vis pàžviegi Rdn.
3. garsiai pasijuokti: Linksma, pažvieganti̇̀ buvo mergelė Dr. Ten nueję už klėtės pasistumdysma dar, pažviẽgsiam kaip kiaulės Plt.
| refl.: [Kaimynė] ateita pasižviẽgti Slnt.
paržviẽgti, -ia (par̃žviegia), par̃žviegė intr. verkiant, žliumbiant parvykti: Žviegtinos par̃žviegė numie, visu keliu žviegė – įkyri vaikas Krš.
péržviegti intr.
1. nustoti rėkti, žviegti: Páržviegs paršelis, veikiai nebilgėsias motinos Šts.
2. perrėkti šaukiant: Motriška žviega páržviega: nelab susitarsi, susirokuosi Krtn.
pražviẽgti, -ia, pràžviegė intr.
1. kurį laiką rėkti, žviegti: Įkliuvusi kiaulė visą naktį pràžviegė Kp.
2. prk. ūžiant, blerbiant pralėkti: Vieną [gyvatę] jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė dulkėmis pražviegdama juoda kaip kurmis mašina M.Katil.
3. šnek. sušukti, surėkti: Pražviegė Ona tikrai pragarišku pasigėrėjimu, kad galės įgnybti savo rungėją Vaižg.
prižviẽgti, -ia (pri̇̀žviegia), pri̇̀žviegė intr.
1. įkyriai spigiu balsu prikalbėti: O kiek vakar kamendorius jam (klebonui) prižviegė dėl tavęs J.Balt.
2. refl. žviegimu, šūkavimu užsidirbti: Cit, vaikali, nežviek, užsidirbsi, prisižviẽgsi diržo Krš.
3. refl. šnek. garsiai prisijuokti: Prisi̇̀žviegėm iš to durniaus lig valios Kv. Nu ta prisižviẽgsiam, ne[b]ibūs jėgos belaikyties Dr. Prisi̇̀žviegėm iš to piršlio Kl.
sužviẽgti, -ia (sùžviegia), sùžviegė intr. NdŽ
1. žvigtelėti: Kiaulė sùžviegė kap ronyta LzŽ. Nei sùžviegė tvarte, paėdęs i guli [paršiukas] Klt. Paršelis jei sùžviegė, kiaulė pula an žmogaus, kaip baisiausis žvėris pula End. Paršeliu du sužviegė nepatenkintu ir nusigandusiu I.Simon. Baisiai sužviegė kiaulės, ko dabar neduoda joms ėsti J.Ap.
2. Š prk. sušvilpti: Netoli už kalnelio sužviegė traukinys J.Bil. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai, ir traukinys iš lėto trinksėdamas sustojo A.Vien.
3. prk. sudžerkšti, sugirgždėti: Kieme čaižiai sužviegė automobilio stabdžiai V.Bub. Sužviegė geležinė velkė, ir ant slenksčio atsistojo klebonas J.Balt.
4. Trk šnek. surikti, sušukti: Sùžviegė nenorįs, neimsiąs Krš. Vaikiai baidys aną (mergę) susirinkę ir ritins į pakalnę tekinį, ana kad sužviẽgs, tie ku ku ku krūmaliūse i prasijuoks Plt. Perropojo [gyvatė], sùžviegiau, surėkiau, ir gatava – neįkirto Kp. Tiktai paskui jau Masiulienei kaip davė [plėšikas], tai sùžviegė nebe savu balsu Ant.
užžviẽgti, -ia (ùžžviegia), ùžžviegė intr. NdŽ
1. sužviegti: Kap kiaulė àžžviegia, tai jau ėst nori LzŽ. Šernas nuvirto, ùžžviegė [po šūvio] Kpč. Toj žiurkė tik ùžžviegė ne savo balsu Vžn.
2. refl. galą gauti žviegiant: Kiaulių penėt neišeisi? Užsižviegs, tvartų sienas nugrauš rš. Katinas, ant stogo tupėdamas, akis pražiūrės, kiaulės užsižviegs P.Trein.
3. šnek. negražiai užgiedoti, užgriežti: Ùžžviegė an visos bažnyčios kai girti Bb.
| Ai, saksafonai (saksofonai) kai užžviẽgs, visą muziką užglušina Glv.