1 rūkúoti, -úoja, -ãvo intr.
1. DŽ, Plš rūku trauktis: Devynius rytus rūkuos rūkavo (brolis kariaudamas), dešimtam ryte kraujuos plūdavo LTR(Ut).
2. tvyroti (apie dulkes): Dulkės rūkavo viršum stalo ir palangės rš.
1 įrūkúoti intr. apdulkėti: Inrūkavai̇̃, viešu keliu važiuodama (d.) Dv.
1 parūkúoti intr.
1. DŽ rūku, dūmais apsitraukti: Iš didelių giedrų esti parūkãvę, padūmavę J.Jabl(Skp). Gal dega kas, kad už miško parūkavę Ds. Dangus parūkavęs, kano ar tik nesusidarys ant nakties lietaus Ds. Tam šone parūkãvę, gal te lyja Ob. Oras parūkãvęs Ėr. Pilkas parūkãvęs dangus Ps. Ant kranto parūkavę, lyg pilkom skraistėm nusidangstę krūmai J.Paukš. Pati atkalnė tebėra pilkai parūkavusi Vaižg. Vakare pievos parū̃kavę nuo ežero Ob. Atsikėliau anksti rytą aš iš patalėlio, – padūmavę parūkavę visi pakraštėliai LTR(Dbk). Susimildami dovanokit, mat parūkavę, iš tolo misliau, kad bala! BsPII307. Kad davė ausin, tai net akys[e] parūkavo Ds. Parko medžiai papilkavo, lyg dūmais parūkavo Pt.
2. dūmų prieiti, prirūkti: Ė kolgi jūsų gryčia parūkavus? Ds.