1 ni̇̀rti, nỹra (-sta, nir̃na Grd), -o intr.
1. lįsti į vandenį, nerti: Šen ten iškišdavo galvą upinis arklys ir vėl nirdavo gilyn rš. Irklai supliuškėję niro į vandenį rš. Pats vienu ypu niro krūtine lovin, prunkšdamas prausėsi J.Balt.
| prk.: Saulė, rudeniškai nusiteikusi, jau niro žemyn į didelį juodą debesį sp. Nusimetęs drabužius, aš nirau po antklode rš.
2. plaukti: Valtis sklandžiai niro ramia jūros krūtine rš.
3. bėgti, sprukti: Jei matysi, kad blogai – ni̇̀rk Kv. Ni̇̀ro vaikas iš akių, tiek ir bemačiau aną Vvr. Ni̇̀rę išnirę visi žąsiukai Grd. Nirk pri daktaro nakčia pagal Šts. Ir bėga darželiu, nyra tarp žiedų P.Cvir. Vagis į kojas, ėmė nirti ir išsibėgo Šts. Vaikeliai nirs, kur kelmas įsako, jeigu begalės Ms.
| Pro pirštus niro suktas siūlas (verpiant) rš.
1 apni̇̀rti intr. aptekti: Apniraũ vandenimi, įvažiavęs į upį J.
1 įni̇̀rti intr.
1. įlįsti, įnerti kur: Riebioji žuvis pati įniro į paspęstą bučių rš. Šiandieną mažne įniráu į Blendžiavą Slnt.
2. įbėgti: Į krautuvę įniráu, bet duonos nebgavau Varn. Vaikinas vejamas įniro į vidų rš.
1 išni̇̀rti intr.
1. išlįsti iš vandens, išnerti į paviršių, išplaukti: Kai ruonis išnyra į paviršių, didžiosios lokio letenos griūva jam ant galvos rš. O štai iš žolių tankynės lėtai išnyra lydeka rš.
2. staiga pasirodyti matomoje vietoje: Štai staiga išniro trys mūsų naikintuvai ir puolė priešus rš. Iš nakties rūko staiga išniro raitelis rš. Iš už eglės išniręs, jis priėjo tiesiog prie laužo rš. Pro praskydusį debesį išniro mėnulis rš. Kairėje iš rūko išniro kalnai rš. Išnirdamas iš karklyno ir vėl jame pasislėpdamas pro aikštę tekėjo siauras upelis rš.
3. Plt išsprukti, išbėgti: Palauk! – šūktelėjau aš, vienu šuoliu išniręs pro tas stiklines duris į gatvę rš. Vos tiktai išniráu iš numų – nenorėjo leisti Užv. Gavo par kuprą ir išni̇̀ro laukan Vvr. Beišni̇̀ro kaip ne kaip nu tėvo Užv. Karvė raitos, kad gautų kur išni̇̀rti Trk.
1 nuni̇̀rti intr.
1. nugrimzti, nunerti: Senis Dundys nuniro į verpetus rš. Nuniro uzbonas į šulinę J. Žvilgąs kaliošas nuniro dumble sp. Šokau nuo balkio į šalinę ir nunirau į šiaudus rš.
| prk.: Nepasiekusi vasaros dienovidžio, vėl suko saulė į vakarus, nunirdavo atgal į šaltus debesis J.Balt. Jis visiškai nuniro (įsitraukė) į vertimų darbą sp.
2. staiga nubėgti, nulįsti kur: Berniūkštis nuniro kažkur į minią rš. Aglinskiukas kaip driežas nuniro į kitą kambarį rš. Kai ji pravėrė duris, katinas nuniro po pečium rš.
1 pani̇̀rti intr.
1. pasinerti: Jauniausias žvejas paniro į vandenį rš. Išplūdo ant vandens laumė, tik capt už kultuvės, ir paniro LzP. Meškerės siūlas paniro vandenyje J.Dov. Nemune yr tokių vietų, ka pagalį mesk, tai jis atsistoja i stačias panỹra Jrb. Kai pani̇̀ro, tai nė iškylant nemačiau VšR. Panỹra (nuklimpsta) vežimas, išvažiuot negali Gs.
| prk.: Saulė ėmė ir paniro kažkur vakaruose į išraudusių debesų virtinę rš. Tuo metu palubėje užgeso elektros lemputė, ir visa kamera paniro akloje tamsoje rš. Paniro į neaiškias ir saldžias svajones, tokias svetimas jo būdui rš. Advokatas tuojau paniro byloje rš.
2. pabėgti, pasprukti: Pani̇̀ro visą naudą palikęs Pj.
1 prani̇̀rti intr.
1. pranerti, praplaukti: Žuvis praniro pro kojas rš.
2. greitai praeiti, prabėgti: Norėjau sulaikyt, bet jis prani̇̀ro pro šalį Up. Praniro pro panosę pusaugis vaikėzas rš.
3. prapulti: Prani̇̀ro kaip į ugnį Tl.