kylė́ti, kỹli (-ė́ja), -ė́jo
1. intr. būti iškilusiam, pakilusiam: Kỹli (bokštai) BŽ86. Ten, kur kyli uolos, įžiūrėjom 6 mastų akmenius Vr. Aukšta giria apaugę kalnai kylėjo rš. Marmurinės statulos kylėjo rš. Valtis ant vandens kylė́jo (buvo iškilusi) J.Jabl(Žem). Ten jinai kyli prieš jį didinga ir nesuprantama rš.
2. intr. kilti, keltis: Kyburienės balselis skamba, atgarsis tolyn atsimuša, net sodžius kylėja Žem.
| refl.: Šaukė, pyko boba, net troba kylėjos Žem.
3. tr. N, K kelti: Kylė́jau aš jam maišą ant pečių J. Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja Žem.
4. tr. kilnoti, kiloti: Kad aš sutikau karaliaus pulką, aš nekylėjau jam vainikužio JV106.
5. tr. žadinti, budinti: Per naktelę numylėta, nesikelsi nekylėta A.Strazd.
6. tr. perkelti (perrišti) gyvulį ganykloje, kad geriau priėstų: Tie veršiai dar nuo vakar dienos nėra kylė́ti Šv.
◊ kepùrę kylė́ti sveikinti ar atsisveikinti keliant kepurę: Kylėjo kepures ar bluzgino ant vėjo skepetėles A1884,364. Ant žirgelio sėdau, kepurėlę kylėjau JD599. Kad išėjau iš lelijų daržo, penki, šeši kepures kylėjo RD12.
apkylė́ti tr. pakylėti: Apkylėjau tvorą seną J.
atkylė́ti
1. refl. daug kartų, iki valiai kylėti: Eik pakylė́k manie maišą! – Ne, jau aš atsikylė́jau par savo amžį, – sako senis J.
2. tr., intr. užsimoti (pakylėti ranką, atmetus atgal): Atkylė́jo ir skėlė sau kirviu į koją Slnt. Atkylė́jęs ka dẽvė! KlvrŽ. Atkylėjau semti (mušti) Trk. Vaikai atkylė́jo rankas priešais kits kitą kuldamies J. Išsitraukęs iš palovio kaplį, atkylėjęs leido iš viso vieko į rąstą LzP. Atkylėjo štiką – džinkt paleido LTR.
iškylė́ti tr. išlaikyti iškėlus: Perdien jį an rankų iškylė́jau Tvr.
pakylė́ti Kv; N, Ak
1. tr. kiek pakelti: Pakylė́ji galvą, pramerki akis BM60. Mums nereikėjo nė rankų pakylėt BsPIII164. Aš aną už čiupryną į aukštį pakylė́jau Plt. Savo galvą aukštyn pakylėsi prš. Kad man duktė grįžtų, rankeles susidėjus pakylė́čiau Skr. Votego nereikėjo pakylėti (nereikėjo botagu nė užsimoti) – toks arklys Šts. Pakylė́k ant arklio Dkš. Pakylė́jo nuo žemės kaip per sprindį [maišą rugių] OG364. Pakylėk man, tai pasieksiu Ds. Akšę (= eik šen), pakylėsiu, kad nematai per kitus Gs. Keltuvu mus pakylėjo aukštyn rš. Lipk [į medį], aš pakylėsiu Ėr. Aš tave, kaip galėsiu, taip mylėsiu: kai neš vilkas, tai per tvorą pakylėsiu (iron.) Pnd, Prng. Vaikus pakylėjo ant rankų rš. Visi mane myli: kur tik stoviu, tai pakyli Lp. Gėrus, negėrus, bent pasėdėjus, aukselio kūpkelį bent pakylėjus (d.) Ad. Eik šen, mano bernužėli, pakylėki man uogeles! Žg. Ragas jo bus pakylėtas su šlove Mž460.
| refl.: Paskylėjęs truputį nuo lovos, apsidairo aplinkom rš. Po arbatos jis pasikylėjo guolyje ir vos tik neatsakė rš.
2. tr. suimti drabužį ir kiek pakelti: Suimti rūbo apačią, pakylėti BŽ383. Pirštais pritvėrusi, pakylėjusi laiko sijonus I.Simon.
3. tr. padėti užsikelti (naštą ant pečių): Pakylėk man maišą, nešiu namo! Kp. Tylėk, broleli, nekalbėk, te mano naštą pakylėk! d. Gal pakylėtum man [maišą] kiek? Vkš. Reik rugius iš jaujos parnešt, einam – maišus pakylė́si! Erž. Pakylėk man vaiką ant kupros Slnt.
| refl. tr.: Abidvi ateikite, pasikylėsita kita kitai maišą an pečių J.
4. tr. pririšti naujoje vietoje gyvulį, kad geriau priėstų: Pakylė́k karves! Šv. Per dvarelį pati palydėsiu ir žirgelį pati pakylėsiu Klvr.
5. tr. praturtinti: Vyrai ir sako dvaro raštininkui: „Kaip mes galim pakylėt poną, kad mums patiems reikia!“ Skr.
| refl.: Kap paskylėj[o] gyvent, tai ir pakėlė nosį Vlk.
6. tr. paskirti; pakelti: Gediminas … pakylėjo mažąjį sūnelį Jaunutį karšinčiu MitIII310(S.Dauk).
7. tr. surengti: Vieną balių per metus pakylė́ti – ne padyvas Alk.
8. intr. kiek pakilti patekėjus (apie saulę): Kai saulutė pakylėjo, motinėlę išlydėjo Lnkv. Saulė buvo jau gerokai pakylėjusi rš.
| refl.: Saulė pasikylė́jo, tetirvinai burbuliuot pradėjo Švnč.
9. refl. paaugti: Kiek vargo, kol vaikai paskylėj[o] nuog žemės Mrc. Raudona uogelė ant kalno augo, vai augo užaugo, pasikylė́jo Ml. Kaip tik pasikylėj[o] vaikai, tai ir prispaudė darban Arm.
10. tr. laiminti: Žemynėle žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus (tuos žodžius sako lietuviai labindami, – kai geria puskvortę alaus ir jo dalį nulieja ant žemės; taip pat, kai Kalėdų naktį vakarieniauja) ST493.
11. refl. prk. pasikelti (prieš ką), sukilti: Kaip daugi tų yr, kurie susiėjo, iš piktenybės prieš mane pasikylėjo PK44.
◊ aki̇̀s pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt DP315. Tavęsp pakylėjau akis mano Mž532.
gálvą pakylė́ti būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą BBPs110,8.
pakylė́ti kepùrę sveikintis, atsisveikinti ar pagarbą reikšti kepurės pakėlimu: Kepurėlę pakylėjęs, jočiau pas mergelę JV79. Kepùrę pakylė́ti KII37. Kepurèlę pakylė́k, mergiotelę pamylėk Tvr. Kepurelę pakylėjau – sudievu mergelei S.Dauk. Ir juodu nė kepurės nepakylėjo, pravažiuodami pro kapus I.Simon.
ne kepùrę pakylė́ti sudėtinga, sunku: Čia ne kepurę pakylėti – reik užmokėti Nt.
kóją pakylė́ti truputį išeiti kur: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten rš.
rañką pakylė́ti užsimoti mušti: Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti J. Vaikas kylėte pakylė́jo rañką ant šuns, t. y. norėjo mušti J.