kvošė́ti, -ė́ja (kvõši), -ė́jo
1. intr. sirgti, negaluoti: Ir ana per visą žiemą kvošė́jo kvošė́jo Ds.
2. refl. NdŽ, DŽ pradėti atsigauti, peikėtis.
3. refl. stengtis atsikvėpti, ilsėtis: Ko kvoši̇́esi, bene akmenį vertei? Lš.
4. refl. ilgai galvoti, norėti prisiminti: Jis dar tik kvõšisi, kur padėjo Rdm. Stoviu ir kvošiúos (kur pinigus pasidėjau) Lp. Kvošiúos kvošiúos, iš kur jos toj duktė, kad aš jos nemačiau Lp.
5. refl. stovinėti be darbo, žiopsoti: Kvõšisi kap varnos prieš lietų Lzd. Ko kvošiesi stovėdamas? Lzd.
6. refl. susiprasti: Kai jau į ožio ragą surietė, tai visi kvošė́jos Ds.
atsikvošė́ti
1. Sl, Rdm, Paį, Pbr, DŽ atsigauti, atsipeikėti apsvaigusiam, nualpusiam: Jis ilgai buvo apkvaitęs, bet paskui atsikvošė́jo Lš. Kad rėžė Rudžius akmenu per ausį – parkritau ir vos ne vos atsikvošė́jau Km. Pilkit burnon [v]andenio – greičiau atsikvošė̃s! Dbk. Nukritau ir atsikvošėjęs dairausi, kas aplinkui darosi Mš. Jis apalpo ir tik po kokios valandos atsikvošė́jo Brt. Pirty pasgėriau nuo garų, paskui kiek atsikvošė́jau Kkl.
2. aprimti, atsigauti po didelių įspūdžių, išgyvenimų, susijaudinimo: Kai daugelis dar nespėjo atsikvošėti nuo įvykių griūties, Daura vienas pirmųjų atėjo į jo būrį J.Balt. Negalėjo atsikvošėti iš susižavėjimo rš. Iš ilgo nakties miego negalėjau tuojau atsikvošėt ir suvokt, kas lauke darėsi Mš. Žmonės stebėjosi ir atsikvošėti negalėjo, kad tokį žmogų būtų galėjusi giltinė taip greitai surangyti V.Krėv. Tie, išvestieji už durų, atsikvošėję vėl ėmė kits kitam į plaukus kibti LzP. Jį pyktis suėmė. Pagavo baslį ir užsimojo, bet tuojau atsikvošėjo Mš. Po kiek laiko atsikvošėjo, lyg iš miego pabudo, kad jam pinigų nebėra Lnkv. Atsikvošėjęs eina jis namon BsMtI81.
3. intr., tr. Mrs, Rdm, Šk ilgai galvojus suprasti, susivokti, atsiminti: Jis led ne led atsikvošė́jo – vargais negalais atsiminė Vb. Ot, negaliu niekaip atsikvošėt, kaip tas kaimas vadinas Bsg. Jau dabar ir aš atsikvošėjau tavo pavardę Vv. Tik dabar atsikvošė́jau tave Lzd. Aš buvau užmiršęs, ale ėmiau ir atsikvošė́jau Jrb. Atsikvošėjau, kad duonos dar reikia nupirkt Knv. Iš sykio nepažinau, bet tuojau paskui atsikvošėjau rš. Tada tiktai karalius atsikvošėjo ir pažino savo dukterį BsPII114. Per ilga visi atsikvõši Ds. Buvau paklydęs. Ką tik atsikvošė́jau, į kurią pusę namai Dkš. Po kiek laiko ir jis atsikvošė́jo, ką buvo padaręs Škn. Atsikvošė́jo, kaip numien (namo) parejo Kv.
^ Atsikvošė́jo lioc (lyg) višta kiaušinius dėt (atsiminė per ilga) Lp.
4. pailsėti, atsikvėpti, atsigauti; sustiprėti: Sustabdyk arklius, duok jiem atsikvošė́t Lš. Sėsk, tai atsikvošė́si truputį Lš. Palauk, duok man atsikvošė́ti Pg. Jis po ligos atsikvošė́jo Lp.
| prk.: Gal paskui ir mes kiek atsikvošė́sim (praturtėsime), tai ir tau pinigus atiduosim Alv.
iškvošė́ti
1. refl. žr. atsikvošėti 1: Kap gavau galvon, vos ne vos po geros adynos išsikvošėjau Sn.
2. intr. iškvošti, apkvailti: Iškvošė́jo merga visiškai Ds. Ir aš ant senatvės baigiu iškvošėti, net dienų nebesuskaitau Pn.
3. susenti, iškaršti: Senis iškvošėjęs, sėdėtų užpečky Ds. Visai jau tas senis iškvošėjęs, nebegalima nei susikalbėti Ds.
4. refl. išsivadėti, išgaruoti, išdūksoti: Neužkištas kamparas išsikvoši Ds.
| prk.: Per ilgą laiką ir žmogus išsikvoši (prisiminimai išblėsta, užsimiršta) Ds.
5. sumenkti, susilpnėti (apie protą): Kaip tik seno [žmogaus], ir protas i̇̀škvoši – lieka kaip mažo vaiko Ds. Mano galva tokia iškvošėjus – nebeatsimenu Sml.
| refl.: Senas, tai ir protas išsikvošė́jo Ds.
nusikvošė́ti iškvošti, sukvailėti: Mat kad tas žmogus visai nusikvošėjo, nebežino ką bedarąs Lnkv.
pakvošė́ti intr. pasirgti, panegaluoti: Pakvošė̃s dar ir ji Ds.
sukvošė́ti intr. sublogti, nusilpti: Sukvošė́jo visiškai ji Ds.