1 kalbinė́ti, -ė́ja, -ė́jo
1. R173, K, M, J, Š iter. dem. kalbėti 1: Kalbinėju, dažnai kalbu, tankiai bylau SD144. Anys prisėda prie šono ir kalbinėja Dv. Išeik, merguže, su manim kalbinėti N374. Gražiais žodžiais kalbinėjo man laukan einančiam A.Strazd. Ėjo, teip kalbinėdami, apie tą poną mūsų MP165. Tenai buvo … daug tūlų žmonių susiėjusių, kalbinėjančių tarpu save MP43. Su tais teip kalbinėja DP41.
| refl.: Kaip susirinko vyrai, pradėjo kalbinėtis Pš.
2. iter. dem. kalbėti 6: Da čia anas poterius kalbinės! TDrIV207(Dglš).
3. tr. vilioti, įtikinėti: Vobija, kalbinėja MP86. Vobydamas ir kalbinėdamas MP92.
4. tr. Grv, Ad užkalbinėti, burti.
1 apkalbinė́ti
1. iter. dem. apkalbėti 4: Anytos neapkalbinėk, kad žmonės ir tavęs neapkalbėtų Ndz. Daug apkalbinėjo, tik niekas netikėjo Skdt. Daug apkalbinėsi, blogą vardą patsai apturėsi Psn. Labai negražu kitus apkalbinėti rš.
2. minėti: Apkalbinėdami itą daiktą labai juokiškai vadina Dv.
1 atkalbinė́ti
1. Tat, A.Baran iter. dem. atkalbėti 5.
2. iter. dem. atkalbėti 6: Neatkalbinė́k man šeimynos (samdinių) J. Aš nesitikėjau, kad tu mane nuo to atkalbinėsi Ašb. Jo draugas ėmęs tada jį atkalbinėti ir įdavęs jam geresnio gydytojo antrašą rš.
3. refl. atsisakinėti, nesutikti: Norėjau dar atsikalbinėti, bet tuoj pamačiau, kad iš to nieko nebus A.Vencl. Vežėjas iš pradžios atsikalbinėjo, bet, galutinai prispirtas, turėjo parodyt BsMtII96.
1 įkalbinė́ti iter. dem. įkalbėti 4: Tėvas įkalbinėjo sūnui, kad visą tą lataką žambiu išartų ir akėčiomis išakėtų rš. Kaip sau nori, niekam nieko neįkalbinėju I.Simon.
| refl.: Jis tyliai įsikalbinėjo: aš miegu saldžiai rš. Įsikalbinėdami, kad teip vyresni jų išmokė juos MP276.
1 iškalbinė́ti iter. dem. iškalbėti.
1. prikaišioti: Marti man daug iškalbinė́ja J. Iškalbinėti nėra ko J.Avyž. Ar až (už) gera, ką aš tau padariau, tu dabar man iškalbinė́ji? Ds. Skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami rš.
2. teisinti: Anie, kurie savą tinginį iškalbinėja DP385.
3. refl. išsisukinėti, vangstytis, nesutikti: Pradėjo išsikalbinėt, kad pats neturi ką pavalgyt LTR(Snt). Žmogelis išsikalbinėjo, kad jis nekaltas Ds. Tankiai piktai darom, o dar pikčiaus, jog išsikalbinėjam M.Valanč. Ir pradėjo drauge visi ižkalbinėtis DP274. O neišsikalbinėk, kaip tie išsikalbinėjo, kurie stovėjo ant rinkos pateikaudami (elgetaudami) MP96. Ir anys visi pradėjo viens kaip antras išsikalbinėti BPII204.
1 pakalbinė́ti iter. dem. pakalbėti 1: Ir jis neiškentė nepakalbinėjęs apie ją su Viktute V.Myk-Put.
1 pérkalbinėti iter. dem. perkalbėti 6: Marti graudžiai verkė, kurią vieni guodžiojo, kiti parkalbinėjo S.Dauk.
1 prikalbinė́ti
1. iter. dem. prikalbėti 1: Tad mažasis pradėjo jį mušti vėl su lazda prikalbinėdamas: „Kur padėjai tris seseris?“ BsMtII250.
2. iter. dem. prikalbėti 4: Jie ir toliau nesiliovė prikalbinėję, aš priešinausi ištisus penkerius metus J.Balč. Pradėjo kalbėt su juom ir prikalbinė́t jį, kad eitų kart su juom vandravot svieto BM172. Moterėlė ėmė paršelius glostyt ir prikalbinėti, kad nebūtų tokie baugštūs I.Simon. O aš jam sakiau ir kaip prikalbinėjau – nepaklausė! rš.
3. refl. taikytis prie ko; stengtis ką laimėti, gauti: Ans prie josios prisikalbinė[ja] į meilę J. Ėjo atgal prie stalo ir vėl prie gėrimo prisikalbinėti Žem.
1 susikalbinė́ti
1. iter. dem. sukalbėti 5 (refl.): Jiedu susikalbinė́ja viens su kitu J.
2. SPI74, SD168 sąmokslą, suokalbį sudarinėti.
1 užkalbinė́ti iter. dem. užkalbėti 7: Jis nuo rožės užkalbinė́ja Rm.
◊ danti̇̀s užkalbinė́ti stengtis apkvailinti, apsukti: Neužkalbinė́k dantų̃ – durnių čia nėra Btr. Tu man dantų neužkalbinėk! Kad paskolinai, tai ir grąžink rš.