kėtóti, -ója, -ójo; Kos46
1. tr., intr. skėsčioti, skeryčioti, mosikuoti: Jis kalbėjo, o aš tik rankas kėtojau rš. Taip įsitvėrė į kuodą, jog šis tik inkščia ir sukinėjasi į visas puses, rankas kėtodamas J.Balt. Austras parkrito, kėtodamas rankas rš. Kėtodamas ore rankomis, nelyginant malūno sparnais, šaukė rš.
| prk.: Vynuogynai kėtojo savo nuogas šakas, kur ne kur dar prisidengusias pageltusiais lapais rš.
| refl.: Vaikas rankomis kėtójasi eidamas, t. y. rankas linguodamas eina J. Nesikėtók, su kitu kalbėdamas, da užgausi Sv. Ans žodžio nepasako nekėtodamos Kltn. Ko tu kėtójiesi (žargaisi), ar nesėdėsi gražiai?! Sb, Vb. Ko jis čia kėtojasi lyg girtas! PnmR. Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas: čia kukuodama verkia, čia juokias, kvatojas A.Baran.
2. refl. plėstis, užimti daug vietos: Kėtokis kėtokis, pačio ar nenuvis nuo šitos vietos? Kš.
| prk.: Nesigirk, svainiuk, nesikėtok (nesididžiuok) NS655.
3. tr. skleisti; sklaidyti, draikyti; išvynioti, ištiesti: Ko tu čia kėtoji tuos siūlus? Nei pereiti nėra kur Krsn. Skvernus kėtojo ir plakė vėjas rš. Žiūrėjo, kaip jis virves kėtoja LTR. Nekėtók viso rietimo Žl.
| refl.: Sruoga kėtojasi ant vytuškų Brž. Senio ūsai kėtojosi į šalis rš. Nesikėtok čia su savo paltu – sėklas nubarstysi Ds.
4. tr. skleisti (žiedą): Pumpurėliai sprogsta ir pilnus žiedus kėtoja Vaižg. Patylomis vyšnaitė jaunoji kėtoja sapnuodama pirmą žiedelį K.Bink. Vejelis geras kėtoja žiedus, žarijas žarsto B.Sruog.
5. tr. prk. plėsti, plėtoti: Cezaras šitus žodžius kėtoja A.Baran.
| refl.: Veikalai žmonių draugystės, priemanai, kėtojas, didyn eidami A.Baran. Sakinys kėtojasi, daiktavardžiui pridedant sakaną, arba priesaką A.Baran.
iškėtóti tr.
1. išskėsti: Ligonė guli, rankas iškėtojusi rš.
| prk.: Iškėtojo savo šakas plati obelis rš.
| refl.: Su rankom ir kojom išsikėtójo Tj.
2. išskleisti, išvynioti: Iškėtojau skėtį ir nebegaliu sutraukt Ds. Kam čia dabar iškėtójai skarą? Sulankstyk ir padėk vėl skrynion Š. Buvau gražiausiai sudėjęs, jis ir vėl iškėtójo visus popierius Kp. Tik neiškėtok visą audeklo rutulį Ėr. Iškėtója visą savo kraitį: rodo, girias Ds. Vėjas iškėtojo vėliavą rš.
| refl. tr.: Išsikėtojo visus ryzus kaip parodai Dv.
3. refl. būti išsikėtusiam; plačiai atsigulti ar atsisėsti: Sėdynė buvo pakrypusi į vieną šoną, inspektorius išsikėtojo ant visos, o jam kraštelis teko rš. Ko čia dabar stovi išsikėtójęs! Š. Kurgi čia išsikėtójai? Praeit nemožna Sdk. Išsikėtojo kaip baidyklė vidury kelio Ssk. Sėdi išsikėtójęs kaip dėdė Ds. Žvakigalio šviesoje matyti, kaip išsikėtoję susirangė, susipynė ant grindų kariai rš. Eina žmogus išsikėtojęs Brž.
4. refl. išaugti, išsiskleisti: Tas lazdynas labai išsikėtójęs, sunku kasti Šl. Išsikėtojęs klevas rš. Išsikėtojęs daiktas, niekaip suimti negalima J.Jabl.
5. prk. išplėtoti, išdėstyti: Būdvardžių stiebimas ne visas apiemta ir iškėtota A.Baran. Toksai darbas ištaiso garsmą, iškėtoja (išugdo, išlavina) protą A.Baran.
pakėtóti
1. refl. truputį rankomis paskeryčioti: Atėjo, pakalbėjo, pasikėtojo ir vėl išėjo Lnkv.
2. tr. kiek pasklaidyti, ištiesti: Pakėtojo iš tolo savo tinklą Vaižg.
prakėtóti tr. prk. daugiau išplėsti, išplėtoti: Tamsta mano mislį plačiaus prakėtosi, kad ją ir kiti galėtų suprasti A.Baran.
užkėtóti tr.
1. užimti vietą, užkėsti: Kurgi besėsi, kad jis vienas ažkėtójo ažustalę Kp. Ir sėdėsi ažkėtójęs pusę stalo, pasitrauk! Kp. Ažkėtójai visą stalą su savo marškom, ir kitam nebėr vietos Ds.
2. užgožėti: Takus užkėtojo žolė rš.