1 páikinti (-yti), -ina, -ino tr.
1. K lepinti: Gimdytojai kaip įmanydami stengėsi kūdikį paikinti P.Cvir. I mumis páikina visus Kin. Nepáikyk ma[n] vaiko! KzR. Karalius nemėgsta paikinti savo valdinių J.Jabl. Didelėj valioj augintas, iš jaunų dienų paikintas KrvP(Klm).
^ Ir gera motina savo vaiką paikina KrvP(Nm).
| refl.: Jis namie páikinasi: ilgai miega, gardžiai valgo ir darbo bijo Snt.
2. I daryti užsispyrusį, atkaklų.
3. Pgg gadinti, vesti iš kelio: Neduok jam visa, ko jis nori – nepáikink jo Vrb. Tėvas páikina vaikus – liepia neklausyti J. Valdžia jūsų vaikų nepaikina, bet gero mokina rš.
^ Eik sau šunų lodinti, o ne žmones čia paikinti! KrvP(Krsn). Laikymas negeras piningų ir gerus paikina VP28.
4. suvedžioti, atkalbinėti, sukti galvą: Kam páikini mergą, t. y. sakai, kad netekėtum! J. Kaimynas páikina man šeimyną Sr.
5. kurstyti, kad neklausytų, priešintųsi: Vytenis ėmė žadinti ir paikinti prūsus, idant keltumias pryš kryžeivius, savo kraugerius S.Dauk.
6. peikti, niekinti: Ana páikina mano vyrą, t. y. pavert į niekus J. Žmonės pradėjo jaunąjį paikinti Vvr. Kitsai koks galvočius skaitys, bet viską paikins – neišmanydami ir nemokėdami rašą visus niekus Žem.
7. NdŽ vadinti paiku, kvailu (barant): Páikinu tus, kur taip gera Šv.
1 išpáikinti tr.
1. J, Vlkv, Sg išlepinti: Su tokiu išpáikintu vaiku gyva bėda – jam viskas negerai! Slv. Mus čia išpaikino: viskuo aprūpina rš.
2. J sugadinti, išdykinti, išvesti iš kelio: Tu jį labai išpáikinai: dabar jis nė vieno neklauso Vrb. Tas bjaurybė mūsų Petrelį visai išpáikino! Brs. Jūs tik išpaikinate vaikus, taip augindami rš. Gražios moteres tūlą išpaikino CI321.
^ Girk vaiką rečiau, pabark dažniau – barimu nepagadinsi, gyrimu tik išpaikinsi KrvP(Skd). Geras drabužis blogo žmogaus nepataisys, doro neišpaikys KrvP(Trg).
| refl.: Joneli, tu baisiai išsipáikinęs! Alk. Paikinte išsipáikino – prykabės ėmė ieškoti Šv. Teip labai valnai gyvendamas labai išsipaikino, pražudė žmogišką dorą BsMtII35.
3. Als išpeikti: Jeigu man Magdutės nebūtų išpáikinę, jau būčiau seniai vedęs NmŽ.
4. MitI18, KII304 sukvailinti, apgauti, galvą apsukti.
| refl.: Jis davėsi išsipáikinti KI227.
1 papáikinti tr.
1. palepinti: Reik mažytę trupučiuką papáikinti Alk.
| refl. Gl: Palagninkė (gimdyvė) pasipáikino keturias nedėles J. Miela nors kurį laiką pasipaikinti sveiku maistu rš.
2. KI227 sukvailinti, apgauti: Gražybė tave prigavo (paraštėje papaikino) BBDan13,56.
3. paiku pavadinti: Draugai aną papáikina, ka klauso pačios Šv.
1 supáikinti tr.
1. sukvailinti, suglumyti, suklaidinti: Tavo grožis supaikino mane rš. Jie ne vieną yra supaikinę ir nuvarę į pikčiausią bėdą A1885,23. Supaikino tuštybė mane, pigios garbės užsimaniau V.Kudir. Veselė surengta, o jis, išsivedęs lauka[n], supáikino ją, kad ji neitų už jo Jrb.
2. sukurstyti: Rymojo visas gimines, pagonų apvergtas, supaikinti prieš kryžeivius S.Dauk.