gaiši̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no tr.
1. trukdyti (žmogų, laiką, darbą): Ar aš jus negaišinù? Šk. Kam tu jį gaišini̇̀, leisk, tegu darbą dirba Lš. Nueina [kieminėtis] ir gaišina žmones Jnšk. Tokiom pasakom gaišiname dienas Pn. Negaiši̇̀nk jįjį nuo darbo J. Nieks nuo miego negaišins KlvD142.
^ Svečias dvejus namus gaišina J.Jabl. Pradžia darbą gaiši̇̀na Lš. Pats negaišk ir kitų negaiši̇̀nk Kt.
| refl.: Nesigaiši̇̀nk (negaišk), pareis motina pietų Skr. Muma (mums) nesigaišiñs laikas PnmA. Nesigaišina viens antrą N.
2. leisti, eikvoti: Kiekvienas bara, jog tat dykų dykai gaišinami pinigai Žem. Tai druską gaišina! Kp. Negaišink pinigų, jaunų agurkų J. Dėl ko mano turtą teip gaišini? End. Kaip būtų jis lobį jo gaišinąs MP278.
3. pamesti, prapuldyti: Neduosiu peiliuko, tu gali gaiši̇̀nti Vj.
4. gadinti; naikinti: Amžius gaišina gražybę M. Krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka ir grožybes jų gaiši̇̀n draskydama vėtra K.Donel. Toks vėjas dideliai gaiši̇̀na rugius [pavasarį] Als.
5. naikinti, žudyti: Keturias dienas muses gaiši̇̀nom Krok. Mistras senu įpratimu visados norėjo tokiais antpuoliais lietuvius gaišinti ir novyti S.Dauk.
| Prasimanė ana boboms vaikus gaišinti (daryti abortus) Skd.
6. badu stapinti, dvasinti, marinti: Jeigu laikai gyvulį, tai jo negaiši̇̀nk Lš.
apgaiši̇̀nti tr. apnaikinti: Didumą karpų apgaiši̇̀no nuo rankos Pn.
išgaiši̇̀nti tr.
1. sutrukdyti: Atėjęs išgaiši̇̀no mane visą vakarą Sdb.
2. išeikvoti; išleisti: Valstybės turtą išgaiši̇̀nti BŽ485. Jinai, marti, išgaiši̇̀no visus gyvolius J. Išgaiši̇̀no visus pinigus Lnkv. Tai tu išgaišinai̇̃ visus degtukus! Pl. Išgaišinai̇̃ visą alų Trs. Išgaišint tai tu moki, bet uždirbt nei kiek Srv. Atskrido musė iš Prūsų žemės ir išgaišino arielką NS1860.
| refl.: Kada tėvas numirė, tėvo turtai išsigaišino BsMtII37.
3. pamesti, prapuldyti: Aš savo pančekas išgaišinaũ Dsn. Iš pradžių vijaus, bet kur ten pavysi – tuoj ir iš akių išgaišinaũ Trgn. Metrikai išgaišinti, nežinom metų Dglš.
| Kap aš jojau per tamsią girelę, išgaišino žirgelis kelelį (d.) Tvr.
| refl.: Tu saugokis, kad pats neišsigaiši̇̀ntum (nepaklystum) Lkm.
4. išnaikinti; išgadinti: Dilgynes, žoles išgaiši̇̀nti KI160. Užeitinès karpas tai aš išgaiši̇̀nsiu, o gimtinès tai ne Ad. Tu visus piktuosius atmeti ir išgaišini vardą amžinai prš. Miestą jų ižgaišino DP50. Karalystė … bus ižgaišinta, ir namai ant namų grius DP117.
^ Iš pado išgaišinti (iš pamatų išnaikinti) N.
| refl.: Indai išsigaiši̇̀no (išsimušė bevartojant) Ln.
5. išžudyti, išnaikinti: Buvom išgaišinę muses, ir vėl atsirado Krok. Išgriaus lizdą ir žvirbliukus išgaišins BsPII22. Labai daug visokių kirminų apnikti, nuo didžiųjų medžių juos visai nebuvo galima išgaišinti prš. Badas bei ligos vaiską išgaiši̇̀no KI114. Aš anus išgaišinsiu iš žemės I. Norėjo išgaišint visas žmones iš to miesto MP244.
6. išdvasinti, išmarinti: Su tokiu pašaru visas avis išgaiši̇̀nsi Dkš.
7. refl. išsivarginti, išeikvoti jėgas: Per kiaurą naktį šoko, klykė, dainavo, labiau išsigaiši̇̀ndamas per vieną šeštadienį neg per šešias darbo dienas Vaižg.
| Gal pasieis – neišsigaiši̇̀nęs kuilys, seniai buvo prie kiaulių Bsg.
8. refl. Grg pasidaryti abortą: Kažkokia kita merga išsigaišinusi ir beveik galą gavusi I.Simon. Motriškai nėščiai ar nepakišai žoles, kad išsigaišintų? P.
nugaiši̇̀nti tr.
1. pamesti, prapuldyti: Jis nugaiši̇̀no jau pirštines J. Tik nugaiši̇̀nk man botagą! Ktk.
2. nudvasinti, numarinti: Paršelį nugaiši̇̀no Prn. Žiūrėk, nenugaišink vištuko Mrj.
pagaiši̇̀nti tr.
1. nuo darbo atitraukti, patrukdyti: Nepykit, kad jum (jus) kiek pagaiši̇̀nsiu Jnšk.
| Lytus visus darbus pagaišina (sutrukdo) Plv.
2. prapuldyti, pamesti: Pagaišinaũ peilį Dglš.
3. panaikinti, sunaikinti: Akčyžės ir muitas pagaišinami A1884,112. Medų išimdami daug bičių pagaišinat, o tatai auliui iškadą daro S.Dauk.
4. pagadinti: Kur pagaišinai kojas, kad šlubas? Ktk.
5. nudvasinti: Pagaišiñs gyvulius Lp.
6. refl. Skd pasidaryti abortą.
pragaiši̇̀nti tr.
1. versti sutrukti, praleisti veltui laiką, sugaišinti: Jis tik pragaiši̇̀no mane visą dieną Pn. Mano diena gerui nepragaišinta Db.
2. praleisti, išeikvoti: O kada vis pragaišino, stojos didis badas toje šalyje BtLuk15,14. Dejavo ir blaškėsi tik tie, kurie jau pragaišinę buvo turtus V.Kudir.
| refl.: Besiprovodamas visai prasigaišinaũ Pns.
3. pamesti, prapuldyti: Kur aš dar tą adatą pragaišinaũ! Alv. Pragaišinaũ svetimą peilį, dabar reiks atpirkt Skr. Tu pragaišinsi repleles, duok man Švnč.
| Ganė Kasė jaučius …, ganydama pragaišino LB128.
| refl.: Po tą kalną, dobilyną, tę mergelė jaučius ganė, ganydama prasgaišino, ieškodama užblūdino (d.) Vlk.
4. išnaikinti, išdildyti: Ir tuomi kartu nepragaišinsiu miesto I. Juokas ir bėdas pragaiši̇̀na Krok.
5. išžudyti, išnaikinti: Vaina daug pragaiši̇̀no žmonių Lz.
6. suvarginti: Tas visas darbas turi mane pragaiši̇̀nti Vrb.
prigaiši̇̀nti tr.
1. privarginti, prikamuoti; prispausti: Napoleonas, norėdamas inglėnus (anglus) prigaišinti, buvo užgynęs nuo jų sukrų (cukrų) pirkti Gmž.
2. primarinti, badu pridvasinti: Prigaiši̇̀ntas kačiukas Pn.
sugaiši̇̀nti tr.
1. sutrukdyti: Sugaiši̇̀no tik dieną, ir nieko nepelniau nuvažiavęs [į turgų] Jnšk. Mane smarkiai sugaišino turkų muitinės valdininkai Šlč.
| refl. tr.: Nenorėdama dieną susigaišint, vakare vėlai pabulėlių (vystyklėlių) ėjo ant ežero liepto išsiskalbt BsPI70.
2. išeikvoti: Kam turtą sugaiši̇̀nti KII251. Jų nesušelpėm, savo sugaišinom B.
3. sunaikinti: Kitas knygas, čia pat padėtas, ji rado ugnimi sugaišintas prš. Jis suardo driūtus miestus ir sugaišin kunigaikščių žemes Bb1Sir28,17. Tas visas džiaugsmas tapė dabar per šitą atsitikimą sugaišintas prš.
^ Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) J.Jabl.
4. sukliudyti: Triukšmadariai žmonėms miegą sugaišino rš.
5. išžudyti: Visus jos neprietelius sugaišino SE216.
užgaiši̇̀nti tr.
1. sutrukdyti, versti sugaišti: Užgaiši̇̀no mane šiandie mieste, ir sutemo, kol parvažiavau Jnšk. Kažin, ar laivo neužgaišino audra rš.
2. nudvasinti, sulaisinti: Užgaiši̇̀ntas arklys Lp.