bi̇̀zdinti, -ina, -ino tr.
1. menk. striukinti, trumpinti, ankštinti (drabužį): Augančiam nebi̇̀zdink – nubi̇̀zdintą greit išaugs Ds.
2. sakyti „biz“, kad karvės zyliotų: Kam bi̇̀zdini galvijus? Brt.
3. kelti, žadinti: Bi̇̀zdink bi̇̀zdink aną, negali pribi̇̀zdinti, o vakare kaip kramėlė neita gulti Grg.
4. žr. byzdinti: Ans bi̇̀zdina ant subinės rankas susidėjęs J.
išbi̇̀zdinti tr. pamažu ką padaryti: Su ta mašina kulant, ta tik gal' par dieną porą vežimų išbi̇̀zdinti Kal.
ǁ išbadyti, išbraukyti: Išbi̇̀zdino voratinkles Dr.
nubi̇̀zdinti tr. menk. nustriukinti, numažinti (drabužį): Kad nubi̇̀zdino kailinius – nei kur pasirodyt! Slm. Kriaučius nubi̇̀zdino drapaną Sln.
| refl. tr.: Ir pats kriaučius nusibi̇̀zdino [drabužį] Ds.
pabi̇̀zdinti tr.
1. pamažu, truputį ką padaryti: Biškį pečių pabi̇̀zdinau (pakūrenau, pašildžiau), i[r] tiek Slnt.
2. pasakyti „biz“, kad karvės zyliotų: Piemenys kad pabi̇̀zdino karves, tai tos, uodegas iškėlę, namo kap vėjas pardūmė Brt.
3. pažadinti, pakelti: Pabi̇̀zdyk jį, tegu kelia Gs.
pribi̇̀zdinti tr. Grg prižadinti.
subi̇̀zdinti tr. menk.
1. žr. nubizdinti: Tik subi̇̀zdino marškinius – bene ji moka siūt! Alk.
2. sugadinti: Subi̇̀zdinai šitiek medžio ir nieko nepadarei! Kb.
ǁ refl. suliesėti: Į pavasarį karvės gerokai susbi̇̀zdino Kb.