paausỹs sm. (3b) Vlk, Rk, Užv, Tvr, pãausis (1) K vieta apie ausį: Sunku buvo atspėti, kiek jam metų, nors paausiuos maišėsi jau ir žilų plaukų A.Vien. Tai tas karalius išsipešė iš paausio plaukų, padavė jam, sako: „Te tau šituos plaukus“ BsPIII216. Jo paausiai̇̃ yra žili, t. y. plaukai tarp ausų ir skruostų J. Tik ką tenai trupučiuką plaukų yr paausiai̇̃s Nmč. Vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės pribėga prie kiškio ir su plaktukais jį užmuša, duodami kiškiui į paausius SI286. Paausiai̇̃s tokie susivėlę plaukai Jdr. Žandas suputo ir po dviejų savaičių prakiuro pačiame paausy Skd. Kai ben kartą gerai atplėš pãausius (gerai suduos), tai žinosi! Sdk. Valgo, net paausiai taukuoti (labai smarkiai, godžiai) J.Dov. Ko tu čia man zirzi paausiñ (neduodi ramybės, kvaršini galvą)! Ds. Dabar ta varna nekvarksės jam paausiuos rš. Paausio liaukos uždegimas rš.
^ Žilas plaukas paausy, velnias pauodegy LTR(Al). Tai būta vyro – dar paausiai šlapi (visai jaunas, nesubrendęs) Dkš.