žiùbinti (-yti), -ina, -ino KŽ, DūnŽ, Slnt, Knt, Kv žr. žibinti:
1. JI103, G123 Žiùbink man su žiuburiu, šakaliu, šipuliu J. Kiti kuls, aš, piemuo, žiùbinsu Rdn. I večerę valgysiam, i vienas žiùbinsiam Gršl. Žiùbys naktį i žvejos kitą kartą Krg. Tas piemuo vakarą žiùbino Yl. Pasilenkęs Čapskis ieškoti, o Plioteris uždegęs dvidešimt penkis bumažką ir žiùbina tam, ka rastų dešimtį rublių Nv. Kam žiùbini į akis, žiùbink po kojoms Vkš. Vadino jį (Perūną) Žiubriu nu žodžio žiburys, jog jis visai pasaulei žiubino S.Dauk.
| refl.: Žiùbinos senovė[je] su šakaliais Vn. Žiùbinomos su skaloms, o matom geriausiai Rdn. Vaga patamsiais, nežiùbinas (juok.) Krš.
2. Mokėjo žmonys ir vaškines žvakes nusilieti, ale anas žiùbino tik pri nabaštiko Vkš. A vėlek reiks skalas žiùbinti Krš. Skaldysma skalas i žiùbinsma Yl. Dar šviesi tebėr, dar nereik žiuburio žiùbinti Vkš. Mažynikos buvo lempikės, i žiùbins Šv.
3. Žiùbina saulė, suspirgins viską Krš.
4. Vkš žr. žibinti 5: Vaikams tik žiùbinti, kaip yr svetimų Rdn. Vaikai, ko čia žiùbinat, lauko! Krš. Aš žiùbinu su akimis, kad nepavogtų nagų tarpe tų puikalų Šts. Sūkiša kaip krupiai tas krames i žiùbina – i ką jūs čia pamatysiat? Trk. Aš nežinau, aš nežiùbinu, tik kiti teip sako Trk.
^ Du kiūkso, du lūkso, du žiubina, keturi drepina, vienas paskuo eidamas švikš pašvikš (karvė) Plt.
5. intr. prk. stačiai sakyti, rėžti: Žiùbina – tavo vaikai kuliganai DūnŽ. Žiùbina į akis – vagis, nedoras Akm. Žiùbinti kožnas moka, o ar visada kaip žmogus dirba Krš. Teip žiubino vyrams į akis, jog tie turėjo ir kepures užsimauti (išeiti) Žem.
apžiùbinti žr. apžibinti: Pranis apžiùbino su batareika i atpažino, kas tokie yr Lnk.
| refl.: Apsižiùbinam su pūsline likterna Šts.
įžiùbinti
1. intr. įvažiuoti su šviesomis: Įžiùbino mašina į kiemą Krš.
2. tr. prk. įsiūlyti: Motriški drobužiai greit iš mados išeina – a par torą mesk, a kokiai senei įžiùbink Krš.
3. refl. tr. prk. lengvai uždirbus įsidėti: Kelias tūkstantes į kišenę įsižiùbino, i tiek Tl.
◊ žiùburį įžiùbinti pamokyti: Jė, įžiùbina Dievas žiùburį kožnam Krš.
išsižiùbinti
1. kurį laiką šviesti, žibinti, išžibinti: Kiek žiemų su šakaliukais išsižiùbinom Krš.
2. prk. išsisukti: I ministeris kyšio meilijo, nučiupo, – išsižiùbins tokie, galia Krš.
nužiùbinti intr. nuvažiuoti su šviesomis: Ai ai, ka nužiùbino mašinų eila Krš.
pažiùbinti intr.
1. žr. pažibinti 1: Pažiùbink mun su žvake pri skrynės, kol kuskelę susirasiu Vkš. Gaspadinė pažiùbino su avitaukine žvake Sd. Pažiùbink, ekiam į sklepą Rdn. Pažiubink su skala MitIII262(Vn).
| refl.: Kūtėj[je] galėsi su likterna pasižiùbinti Vkš.
2. drąsiai, smarkiai išsakyti, išrėžti: Pažiùbinti visi moka, visi gudrūs Krš. Visi pažiùbina, kokie tavo vaikai Krš. Daba pažiùbinti kožnas galia, visi pikti i sukti Trš. Labiáu pažiùbinu stribokams: mitot iš savo žmonių ašarų Rdn.
prižiùbinti
1. refl. visaip kaip šviesti: Kol elektros nebuvom įsivedę, žiubinomos kaip išmanydami: prisižiubinom ir su žvakėms, ir su visokioms lempoms Vkš.
2. tr. prk. atgauti: Jė, iš pijoko ka tu taip lengviai prižiùbintumi [skolą] Krš.
sužiùbinti žr. sužibinti:
1. O, ka sužiùbino elektras, jug gyvi piningai Krš. Sužiùbino žvakes pri stebuklingo altoriaus, o nėko – nepagijo Krš.
| refl.: O o, ka susižiùbinę, a i dieną nematot?! Pvn.
2. Par tėvo pagrabą daug žvakių pri grabo sužiùbinau: iš karto šešias žvakes žiubinau Vkš.
užžiùbinti žr. užžibinti 1: Jau sutemo, reik žiuburį užžiùbinti Vkš.
| refl. tr.: Mun didelės šviesybės nereik, užsižiùbinu mažą žvakelę – ir užtenka šviesos Vkš. Užsižiùbinsma elektras, piškės Krš.