švei̇̃sti, švei̇̃čia, švei̇̃tė K, Rtr, Š, DŽ, NdŽ
1. tr. SD1131, SD59,270,364, R, MŽ, Sut, I, K, LL80,249, Rtr, BŽ42, KŽ, Gdr, Vžns trinant kuo valyti, blizginti: Nešveistas SD181, N. Švei̇̃sk su pelenais peilius, su asiais suolus J. Liktorių švei̇̃sti KII117. Nenuplausi – čia reik švei̇̃st Dkš. Švei̇̃čia, plauna, kad nebūt riebulų Rod. Visą rytą šveičiaũ grindis Jrb. Liepė jiems ir batus šveisti, ir bulbes skust A.Vien. Aš tą puodą šveičiaũ, šveičiaũ, su pelenais šveičiaũ, matytai! Pv. Visus šaukštus, bliūdus an žemės, su pelenais švei̇̃čiam, duodam PnmŽ. Asiūkliai geresniai kaip sėmenokai: aštresniai, švei̇̃čia geriau Svn. Šarmo pridirbo puodą – i zulink, švei̇̃sk tuos suolus Bsg. Jei turi švei̇̃čiamo popierio, čiukš čiukš – ir peilis ima Rm. Oi tu stale staleli, tu staleli baltasai, o kas tave baltą švei̇̃s, kap sesutė mūs išeis DrskD167. O kam šėrei žirgelį? O kam šveitei̇̃ kardelį? JD313. Viena seselė brolelį rengė, antra seselė kardelį šveitė BsO211. Marių putelės šveis mums pentinėlius, žuvų šukelėms šukuosim galveles LTR(VšR). Ir atjojo trys broleliai bėrų žirgų girdyt, pentinėlių švei̇̃stie (d.) Vlkv. Eisiu eisiu pažiūrėtie, ką veikia bernelis, ar žirgelį šeria, ar balnelį švei̇̃čia DrskD17. Nesirūpyk, mergužėle, nešveisi žirgelio (d.) Nm. Viena sesytė žirgytį šėrė, antra žirgytį šveitė N343. Tris dienas visos karalystės jauni vyrai šveitė savo žirgus LTR(Brt).
| Raudonapykaklio, tupėjusio aukštai medyje ir šveitusio, tvarkiusio savo plunksnas, ji (voverė) visai nepastebėjo Mš. Kas, Nikodemai, priglaudė tave, niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė? J.Marcin. Ji liovėsi šveitus lūpas rš.
| prk.: Stačiosios uolos, kūbrį iškėlę iš šaltos gelmės, šveičiamos vėjo, stovi, kaip amžių amžiais stovėjo J.Jan.
| refl. tr., intr. N, K, Š, NdŽ: Mauk namo, šveiskis batus ir kraukis daiktus į kukšterą K.Saj. Su druska dantys labai švei̇̃čias Vžns. Tokie daiktai (pinigai) švei̇̃čias ir iškyla paviršiun liepsnike Gsč. Liepsnelė išsiverčia – tai švei̇̃čias rūdys [užkastų pinigų] Mlt.
| Regi, kaip vištos smėly[je] švei̇̃čias Ds.
ǁ SD24 valyti, švarinti, kuopti.
| prk.: Senieji žiniuoniai su senobių žodžiais mūsų žemę švei̇̃s BM450.
| Šveičiantyji ugnis. Nupertinė dūšių SD344. Šitai avinėlis Dievo, kuris švei̇̃čia nuodėmes to pasaulio DP3.
| refl. N, K, NdŽ, KŽ: Jau šventė atejo, tik švei̇̃tas i bėga Stl. Iš pat vakaro šveitėmės ir tvarkėmės P.Cvir. Švei̇̃čias – nežino, kada kas atvažiuos Slm. Juozas vakare, parėjęs nuo darbo, lempelę užsidegė ir rytojui šveistis stojo LzP.
ǁ H, H183 šviesų daryti.
2. tr. H, N, K, KII117,164, KŽ puošti, dabinti.
| refl. N, K, NdŽ, KŽ.
3. smarkiai tvoti, kirsti, šerti: Kai švei̇̃tė, kai krėtė – tik krauju apspylė, ir gatavas Mlt. Man kaip švei̇̃tė atgalia ranka, net susverdėjau Dj. Už [botkočio] plongalio pasiėmė, kai švei̇̃tė storkočiu par dantis! Grnk. Gaspadorius paėmė pantį ir švei̇̃čia, švei̇̃čia per strėnas Gž. Tylėk, kad švei̇̃siu samčiu per galvą, tai žinosi! Lnkv. Tam bernukui kad švei̇̃tė į ausį, tai tas net pargriuvo Šn. Kad aš tau švei̇̃siu žandan, tai žinosi, kaip kalbėt! Ppl. Mañ suėmė toks piktumas, jog šveičiaũ jam su šluotražiu tiesiai par galvą Skrb. Kai švei̇̃siu – kaulų nesurinksi! Slv. Švei̇̃sk par uodegą katei, tegu eina lauka Jnš. Vežėjas, šveitęs arkliams po kirtį, dardėjo į pakalnę Žem.
| Švei̇̃tė su kirviu akmenan Vdšk.
ǁ tr. Rtr mušti, pliekti, daužyti: Až tokį darbelį reikia tave švei̇̃st, kad net paskuigalis dulkėtų Dkk. Švei̇̃tė, švei̇̃tė tą sūnų, o žmogum nepadarė Jrb. Paėmė [vyras] geras virves ir pradėjo šitą bobą šveist LTsIV292. Ėmė švei̇̃st žabine, tai vaikas tik rangos Antš. Nutvėręs švei̇̃čia piemenį, tas net raitos Ut. Ponai juos rykštėmis šveitė, o jie tylėjo! V.Krėv. Kap pradėjo švei̇̃st botagu arklį, tai tas net an sienos lipė Ad.
| Tik šveičiù kultuvu [rugius] i šveičiù Ml.
4. smarkiai mesti, sviesti, trenkti: Tik švei̇̃čia su šake pėdus ant kaugės Jnš. Kad švei̇̃tė akmeną par stogą! Rm. Švei̇̃tė akmeniu į medį Rmš. Še akmuo, švei̇̃sk ant tą varną! Ppl. Kap švei̇̃tė viedrą vandinio, tik pateškėj[o] tas vanduoj, in mane kap šlėjo Kpč. Ka švei̇̃su tus tavo škurlius, i siūlų nesurinksi – susitvarkyk! Krš. Atneša su visu bliūdu [sviestą] i švei̇̃čia ant stalo iš to pikčio Vdk. Kaip švei̇̃tė jį vidurin gryčios, tai net kūliais apvirto Slm. Kad spyrė man [arklys], tai ka mañ švei̇̃tė tolyn! Dj.
| prk.: Tyčiom i švei̇̃čia tą žodį Bsg.
| Bėgdamas šveitė durimis, vienu šuoliu peršoko prieangį ir, išbėgęs laukan, griuvo čia pat į tankias eglaites J.Dov. Jis linksmai švilpavo ir paikus juokus krėtė: čia duris ar langinę taip šveis, kad subraškės ir žmonės krūptels Mš.
ǁ intr. smarkiai lekiant atsitrenkti į ką: Vargšas švei̇̃tė su motociklu į sieną Mrj.
5. tr., intr. šnek. smarkiai pjauti, kirsti: Pajim' tu berniukelį – kap anas švei̇̃čia (šienauja)! Švnč. Gera švei̇̃st, kai dalgė yra gera Ds. Kai švei̇̃tėm išsijuosę, tai už pusvalandžio visa lanka gulėjo Jrb. Atranda abu miške, švei̇̃čią juodalksnius: – Talkėju, – sako Slm.
6. intr. šnek. greitai eiti, bėgti, važiuoti, lėkti: Reik švei̇̃sti ant numų Ms. Kad šveičiáu kiek begalėdamas numie Lk. Kad šveičiù, kad šveičiù, net prakaitas išmušė Rs. Kiek tik gal numie švei̇̃tė [paleisti ištremtieji] – svetur atsibodo Krš. Iš pažiūros nekokia kumelė, bet švei̇̃st tai jau švei̇̃čia Srv. Dykom rogėm gali švei̇̃st Ėr. Ka švei̇̃tė veršis par laukus! Trš. Langą išdaužęs, kad švei̇̃tė iš kiemo, tai kulnai net ažupkalį siekė Dkk. Sutiko jį bitelė, mato, lokys raitydamas kulnus šveičia J.Balč. Švei̇̃ta i švei̇̃ta po miestą Krš. Ė! Žiurkė kad švei̇̃čia vaga! Pc. Apsisukiau i šveičiù atgalio Klt. Švei̇̃ta į mašinelę susėdę į kurortus Krš. Nugi mūsų Marijona kad švei̇̃čia keliu Sdb. Pasbalnojęs bėružėlį švei̇̃čia pas panelę Rod. Kad šveitė į peklą džiaugdamos, kad nenumetė kūjo BsMtII73.
7. daug, godžiai, su apetitu valgyti, kirsti: Padavė valgyt, tai kad švei̇̃čia, kad švei̇̃čia! Mlt. Atsistos, sau lėkštę prisvertė ir švei̇̃čia Pv. Susėda už stalo ir ima švei̇̃st ėdalą Dg. Bobutė tai švei̇̃čia gerai Slm. Švei̇̃čia, net ausys lapsi Slk. Paarus ir švei̇̃st jau noris Skp. Piemuo švei̇̃čia kaip artojas Ktk. Kad švei̇̃čia, tai švei̇̃čia – kaip kelias dienas nevalgęs PnmR. Švei̇̃čia lygiai dvi dienas nevalgęs Sld. Kad švei̇̃čia, kad švei̇̃čia parnakt išsišokęs An. Toks varlė, o švei̇̃čia lyg didelis – tik paduok, da ir išlaižys Slv. Viską švei̇̃ta, nebėr jokio lepnumo Krš. Padirbėję vyrai tai lašinius gerai švei̇̃čia Alv. Kaip pradėjo talkininkai švei̇̃sti, tai mažai kas ir beliko ant stalo Trg. Kad švei̇̃čia prastus batvinius – kaip iš badų išlindus Ds. Kad švei̇̃čia kopūstus, net gražu žiūrėt Kpč. Švei̇̃ta anie [agrastus], ka tik užmezgė Brs. Ėgi anys kad švei̇̃čia, tai švei̇̃čia mėsą, nė pasnyko nežiūri Dgl. Senis, o švei̇̃ta lašinius, šinką Rdn. Vaikai kad švei̇̃čia duoną, tai švei̇̃čia, nieko daugiau i nereik Upt. Ot tai švei̇̃čia – net ausys linksta Šn. Švei̇̃tė, tai švei̇̃tė, matyt, patiko Jrb.
^ Švei̇̃sk, gudai, lapus, daugiau nieko nebus Ds.
ǁ godžiai ėsti, ryti: Dabar galvijai jau ir šiaudus švei̇̃čia, kai ateina iš lauko perkarę Užp. Eiguliai ne kartą yra pastebėję voverę beuogaujant, begrybaujant, bešveičiant pumpurus rš.
8. smarkiai lyti, pilti: Lietus švei̇̃čia, ir tiek Lnkv. Ale tai gražiai lietus švei̇̃čia! Alv. Jau šonais lietus švei̇̃čia Prn. Kad švei̇̃tė lytaus, tai visi grioviai patvino Jrb. Jau pagada biškį nusistovi, spėji apverst [šieną] – jau būrys užeina, jau švei̇̃čia Plv. Švei̇̃čia drūčiai Iš. Ana kaip švei̇̃st ima, net burbuolės an balos šoka Al.
9. smarkiai barti: Švei̇̃sti žodžiais Kv. Švei̇̃tė kunigai motriškas už ejimą be kvartūgų Šts.
10. tr., intr. šnek. šiaip ką smarkiai, intensyviai dirbti, daryti: Aš pati pasikinkau ir šveitù, irgi šveitù visus darbus Trg. Tik išejom, ir pradėjo švei̇̃st (šaudyti) Dbk. Jau Alytų švei̇̃čia (puola, apšaudo) Mrs. Greičiausiai sėdi suėję su draugu, šveiti kokį „melagį“, „asilą“ ir dejuoji rš.
◊ káilį švei̇̃sti (kam) mušti ką: Žiūrėk, ans vėl káilį švei̇̃čia tavo seniui Škn. Tai paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist LMD(Prn).
ši̇̀rdį švei̇̃sti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas ši̇̀rdį švei̇̃tė, visas dulkes nustum[ia] žemyn J. Sūrimas, rūgštimas ši̇̀rdį švei̇̃ta, balta duona gelžį laužo Plt.
vamzdẽlį švei̇̃sti verkti: Petreli, ar jau šveiti vamzdelį? Dr.
antšvei̇̃sti, -čia (añtšveičia), añtšveitė (ž.) tr. atmesti, atsviesti: Švyt añtšveičiau varlę, pas tešmenį betupančią Dr.
apšvei̇̃sti, -čia (àpšveičia), àpšveitė tr. Rtr
1. N, Š, KŽ trinant kuo apvalyti, apiblizginti: Neapšveistas, neapdarus SD191. Didumą šaukštų àpšveičiau J. Biškį api̇̀šveičiau aš juos Mžš. Apšveiskit nors kiek suolus, matot, per nedėlę kap apžėlė Plv.
| refl. tr. Ser: Šiandie visus indus apsišvei̇̃siu Jrb.
ǁ apšvarinti, apmazgoti, apvalyti, aptvarkyti: Àpšveičiau – vis švaresnis vaikis Krš. Ir toks gi būt gražus ant veido, apšvei̇̃sk jį, būt gražiausia vyras Slm. Dabar Valeckas apišveitė, sutvarkė kiemą Slm.
| refl. tr., intr. K, Š, KŽ: Aš jau visus kampus apsi̇̀šveičiau Jrb. Eik pirtin, kad apsišvei̇̃si, tai nu Slm.
| prk.: Pirma apsišvei̇̃sk savo liežuvį (išmok mandagiai kalbėti), tada galėsi šnekėt Jrb.
2. K aplink puošti, dabinti.
3. Lp, Plv, Pl šnek. apmušti, apkulti: Aš būčia juos lazda apšvei̇̃tus! Pc. Prie girtų nelįsk, greitai gali apšvei̇̃st Ml. Nusijuosęs visus apšveičia LTR(Vlkv). Api̇̀šveitė paėmus visus, kai šventi pasdarė Skdt. Nuleidėm kur kiaules, tai da bizūno gausi, da apšvei̇̃s Vad. Virėja jį (savo pagalbininką) apšveitė S.Dauk. Sakysi, negeras vaistas – àpšveičiau [vaiką], i nutilo Sdb.
4. šnek. didumą suvalgyti: Pirma švei̇̃tė švei̇̃tė [barščius], padaviau mėsos – ir tą apšveitė Grž.
5. šnek. apibarti: Kukorius i apšveitė kalbėdamas: – Tų savo darbo nežinai, visur landžioji! S.Dauk.
6. šnek. pavogti: Àpšveitė cigonės ir pinigus, ir viską Dg.
atšvei̇̃sti, -čia (àtšveičia), àtšveitė Š
1. tr. Š, KŽ trinant kuo išvalyti, nuvalyti, nublizginti: Keptuvę àtšveičiau, kaip nauja pasidarė Jrb. Prisvilė [puodas], neàtšveičiu Pv. Pritukusios [grindys], sunkiai atšvei̇̃si Krš.
| refl. tr., intr. Š.
ǁ refl. tr. pakankamai šveisti, trinant valyti, prisišveisti: Jau atsi̇̀šveičiau, atsišiūravau tų grindų Jrb.
2. tr. prk. pramokyti, pralavinti: Tie inžinieriukai àtšveitė anus, akes atkrapštė Krš. Ypač mergeles reik kelti – mokyti, jos puikiausiai gali mūsų giminę atšveisti S.Čiurl.
3. tr. šnek. smarkiai primušti: Kad neduosi, atšvei̇̃s Str. Atšvei̇̃tę būt ir išeję Vrn.
4. tr. šnek. gerokai atpjauti, atriekti: Atšvei̇̃sk i mun duonos su savo peiliu Up. Paršas da tebgaruo[ja], jau keturius kilogramus lašinių i àtšveitė Lkv. Atšvei̇̃sk i mun gerą riekę Kl. Àtšveitė mun duonos puskepalį KlvrŽ.
5. greitai ateiti, atbėgti, atlėkti: Atšveitanti̇̀ boba vaiku nešina Šts. Vagi nabagė iš Žilių karvę pamelžus atšvei̇̃čia Slm. Ka jau tos mašinos važiuoja, pasto[vi] an dirvų, tai jau tada àtšveičia Sk.
6. intr. šnek. sočiai privalgyti už praeitą laiką: Tai àtšveitė ir už vakarykščią? Paį.
ǁ susilyginti valgant, tiek pat suvalgyti, sušveisti: Atàšveičiau až tris Mlt.
ǁ refl. tr., intr. Š iki nebenorint valgyti, atsivalgyti: Bulvių ir pieno atsi̇̀šveičiau kaime Jrb. Atsišvei̇̃sk, kol namie, o paskui pabadausi Jrb.
7. tr. šnek. šiaip ką labai greitai padaryti, atlikti: Paėmė kaipmat ir àtšveitė: kas gi teip kalba poterius?! Paį.
◊ káilį (šónus) atšvei̇̃sti primušti: Jam káilį atàšveitė Jonas diržu Ds. Gerai àtšveičiau jam šónus, kad net pargriuvo Žž.
įšvei̇̃sti, -čia (į̇̃šveičia), į̇̃šveitė Rtr šnek.
1. intr., tr. Š, KŽ aplupti, primušti: Sakau, tai kad tėvas mane su kokiu rapnyku inšvei̇̃st[ų] Pun. Aštriu virveliniu įšvei̇̃st, tai ir nebetrepsės vietoj Antš. Sūnui vakar kai į̇̃šveičiau, tai kaip šilkinis pasidarė Jrb. Jiem nereikia duot, ale reikia inšvei̇̃st Vlk. Iñšveičiau gerai katinui, nulėkė net kluonan Klt.
2. tr. įmesti: Nukerta, nuvelka į griovį ir įšveičia LTR(Vlkv).
3. intr. greitai įbėgti, įlėkti: Mumis kuilys ginė, aš šveitu į tokią daržinę ir į̇̃šveičiau Lkv.
4. refl. įsigerti: Tu jau šiandien neblogai įsi̇̀šveitei Jrb.
5. refl. įnikti į darbą, įsidirbti: Kai įsi̇̀šveitė, tai nė atsitraukt negali Jrb.
◊ į káilį įšvei̇̃sti apmušti, prilupti: Jam gerokai į káilį į̇̃šveitė Slv.
iššvei̇̃sti, -čia (i̇̀ššveičia), i̇̀ššveitė
1. tr., intr. Sut, N, Rtr, Š, Ser, NdŽ, KŽ trinant kuo išvalyti, išblizginti: Neižšveičiamas, neižtrinamas SD192. Jam pečius i̇̀ššveičiau (nutryniau) Sem. Iššvei̇̃sk man rendelį J. Puodus, būlo, i̇̀ššveičia su asiais Drsk. Šiaudų gniužuluką susvynioji ir i̇̀ššveiti puodus Pv. Kap i̇̀ššveitė tą katiliuką gerai! Švnč. Išmazgok tenai, dilgėm iššvei̇̃sk Km. Tą stuopelę, katrą gėrei, pelenais iššvei̇̃siu JV40. Bet prieik [prie sakramento] nešdamas akmenis brangius (orig. brangus), auksą, sidabrą, idant tuo geriaus ižšveistumbei materiją DP37.
| refl. N, Rtr, KŽ: Kad raudonas tas skystimas palieka, puodą kad nukanda, kažin ar beišsišvei̇̃s Slm.
ǁ išvalyti, iššvarinti, išmazgoti, numazgoti: Atejusi randa anus (namus) iššluotus ir iššveistus I. Visą bažnyčią ižšveist ir pataisyt galį DP497.
| Ašakota duona žarnas iššvei̇̃čia Mrj. Asiai vidų (virškinimo traktą) šveistè i̇̀ššveita Krš. Rupūs kleckiukai gerai – pilvą iššvei̇̃čia Skr.
| prk.: Ìššveitė visus šlaitelius, nė vienos uogos nepaliko Jrb.
| refl. tr., intr. Š: Ateina tėvelis [iš pirties] išsišvei̇̃tęs Kp. Išsišvei̇̃sk ausis – grybai pradės augt! Jrb.
ǁ refl. trinant, šveičiant išdilti, pranykti: Katilo jau visa maliava išsi̇̀šveitė Paį.
2. refl. Rtr išsipuošti: Kai išsi̇̀šveičiu, tai ir aš nieko Smn.
^ Išsišveitė kaip per atlaidus LTR(Jnš).
ǁ išgražėti: Stuburai (toks kaimas) kad išsišvei̇̃tę – vien plytų tvarteliai Slm.
3. tr. šnek. iškirsti, išrinkti, kertant išnaikinti: Čia Buivydas iššveitęs alksnynus Brs.
4. greitai išeiti, išvykti, išvažiuoti, išbėgti, išlėkti: Pryš karūmenę i̇̀ššveitė į Ameriką Krš. Apčystijo tas vagis mane i i̇̀ššveitė tolyn Vp. Karvė uodegą ažurietė ir i̇̀ššveitė iš atšlaimo Ds. Ir beveizdint per kelias dienas mažne pusė Kulių parakvijos iššveitė į Tverus TS1898,5–6.
5. intr. šnek. kurį laiką nešioti, dėvėti, išvaikščioti, išdėvėti (apie avalynę): Oi, kiek aš i̇̀ššveičiau su tais batais! Šl.
6. godžiai, su apetitu išvalgyti, išgerti: Ìššveitė visą puodą bulbienės J. Nespėjom pamatyt, kaip jis dvi lėkštes i̇̀ššveitė Vad. Prisdaro saločių bliūdelį, atsisėda ir visą i̇̀ššveičia Pv. Padėjo jam lėkštę mėsos, jis kap bematai ir i̇̀ššveitė Alv. Mes su kūmu i̇̀ššveitėm du buteliu alaus Pbr.
◊ káilį (danti̇̀s, sùbinę) iššvei̇̃sti J, Š, KŽ, Švnč; Ser primušti, prilupti: Neverk, ba kai iššveisiù káilį, tai žinosi! Alv. Iššvei̇̃sk vaikui káilį, nedirbs niekų Srv. Po žmones valkiojatės lyg šunes, namus palikę, nėr kam sùbinę iššvei̇̃st Skr. Aš tau parodysiu, kai danti̇̀s iššveisiù, kaip tėvo neklausyt! Ds.
nušvei̇̃sti, -čia (nùšveičia), nùšveitė K
1. tr. Q9, Sut, N, KII117, Š, LL118, Rtr, KŽ, Gr trinant kuo nuvalyti, nublizginti: Kap miedinį puodą su pelenais nùšveiti, blizga kap auksas Lš. Stalas baltai nùšveistas NdŽ. Kada būsi dėvėjęs su čebatais, nepamesti purvinų, bet nučystyt, nušveist, padėti į vietą Sln. Ana nùšveitė žalvarinius liktorius J. Tu skomele, tu baltoji, kas tave nušveis, kai mergelė išeis? LTR(Kpč). Kur girdysiv bėruosius žirgelius? Kur nušvei̇̃siv aukso pentinėlius? JD791. Tek srovės upelis bėriems žirgams girdyti, pentinužiams nušveisti LB59. Argi nepagirdžiau aš jūsų žirgelių, argi nenušveičiau sidabro kamanėlių? LTR(Kp). Nušveis tavo žiedužėlį didieji darbeliai LTR(Grš).
| prk.: Dieve, nušveisk griešnyką ir susimilk ant manęs brš. Kuris nušveitė nuodėmes viso pasaulio DK305.
^ Į aikštelę įspindo baltas tartum nušveistas mėnuo, liedamas šaltą padangių šiurpą rš. Katilą paišiną nenušveisi M.
| refl. tr., intr. K, Š, NdŽ, Krd: Net veidą šviečia, kad nusišveitė batus LTR(Ds). Ir kardelį šviesiai nusi̇̀šveičiau JD26. Basinyčia einant kulnai nusišvei̇̃čia Vlkj.
| prk.: Nuodėmes nusišvei̇̃sti BŽ345.
ǁ refl. KŽ nusivalyti (nusiimti šiukšles, pūkus ir pan.): Išsipūkavęs visas, gal pūkuos kur buvai atsigulęs; te šepetys, nusišvei̇̃sk Š.
ǁ nuimti, nuplėšti lukštą, luobeles, nuskardyti: Tegu prieš maldamas kviečius nušvei̇̃čia – baltesnis pyragas bus Ds. Nugrūda piestoj [grikius], nušvei̇̃čia, kad nebūtų nė dulkytės Vdn. Kvietiniai miltai tik sumalti, ne teip kad jie būtų nušveisti̇̀ Kvr.
2. prilupti, primušti, išperti: Reikė paėmus žabas nušvei̇̃st Š. Nušveičiau vaiką, tuoj nutilo Šl. Až lango išdaužimą vaikus teip nùšveičiau, kad amžių atsimins Dkk. Kai nušveisiù katrą pasgavęs, tai žinostat! Ktk. Kai nùšveičiau botagu, tuoj ramesnis pasdarė Mlt.
3. tr. šnek. numesti, nusviesti: Jau nuo salkelės nùšveitė plyteles? Slm. Nùšveitė tę i šatras Bsg. Nušveitė kepurę ant suolo ir paglaustęs seserį per pečius nuėjo prie velionės rš.
4. tr. šnek. nupjauti: Pardien pusę kalno avižų nùšveitė Ds. Rankine mašinėle nušvei̇̃čia pievą kaipmat Adm. Ant galo pakelėj da nùšveitė (kombainu nupjovė ir iškūlė) visiem Slm.
| Diedas išejo, drykšt delge ir nušveitė jaučiuo kaklą LTR(Vlk).
5. intr. šnek. greitai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti: Visas būrys bernų nùšveitė į gegužinę Jrb. Tik sušveitė arkliams ir nùšveitė pro šalį Šl. Teip tai drąsus ir jis, bet kai pamatė vilką, tai dirva ne dirva – po tiesumu nùšveitė par lauką Srv. Tu muno vaikelis, nušveisk į miestą Vvr. Pasigamino čia pinigo i nùšveitė miestan Vp.
6. tr. šnek. viską suvalgyti: Buvau šį tą svečiam padėjęs: atejo, viską nùšveitė, ir daryk ką nedaręs Paį.
ǁ nuėsti, nuryti: Sueita karvių daržam ir nušvei̇̃sta batvinialapiai Ds. Suvarykit kiaules į tvartą, be nueis į žirnius ir nušveis PnmA. Ta ganykla kaip su šluota nušveistà Jrb.
7. refl. šnek. nusigerti: Jonas jau visai nusišvei̇̃tęs sėdėjo Jrb.
8. smarkiai nulyti: Nùšveitė didžiausias lietus Dbk. Skalsiai nùšveitė lietelis – kliuvo visur Mžš. Ale šiandiej kad nùšveitė gerai Slm.
9. tr. šnek. numiegoti, numigti: Valandą nùšveitė, jam ir davaliai Slm.
10. tr. šnek. apgauti, apsukti, nuskriausti: Nùšveitė (nugyveno) aną (sugyventinį) ir išvarė – negera ana boba Krš. Nū̃šveitė (aplošė) muni su kartoms, palikau kaip bestovįs Šts.
11. tr. šnek. nusukti: Paskui da nušvei̇̃s tau keletą metrų audeklo Mlt.
12. tr. šnek. atimti, ką radus apieškant, kratą darant: Liubrikai brolius liuob nušveis, o aš pareitu su kontrabanda Šts.
13. tr. šnek. išnaikinti, nušluoti: Nušveitė [gaisras] visa – ir mokyklą, ir šitą [namą] Lt.
14. refl. nusigiedryti, nusišviesti: Į vakarą dangus nusi̇̀šveitė Bt.
15. refl. nusišlapinti: Vaikai, eikiat į viedralį nusišvei̇̃skiat – naktį nėkas žiburio nedeginės End.
◊ gérklę nušvei̇̃sti atgaivinti: Valgei valgei, dabar nugerk – gérklę nušvei̇̃s Jnšk.
káilį (nùgarą) nušvei̇̃sti primušti, prilupti: Nùšveitė ir jam káilį Ds. Kai aš tau nùgarą nušvei̇̃siu, tai klausysi! Vdk.
ši̇̀rdį nušvei̇̃sti
1. KŽ, Sml, Vb, Rdn, Vkš atgaivinti: Keptas obuolys ši̇̀rdį nušvei̇̃stų Pc. Rūgusis pienas ši̇̀rdį nušvei̇̃čia Ėr. Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušvei̇̃čia ši̇̀rdį Kp. Gera rūgštelė, tai kad nùšveitė ši̇̀rdį Rdm. Vanduo tai ši̇̀rdį nušvei̇̃čia, o pieno davęs nedavęs Jnšk. Prigėriau avėčių sunkos, ši̇̀rdį kaip nùšveitė Krš. Noru kartimo, ka ši̇̀rdį nušvei̇̃stų Rdn.
2. palengvinti, nuraminti: Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia Vaižg. Geri žodžiai ši̇̀rdį kaip šveistè nùšveita Krš.

širdi̇̀s nusi̇̀šveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusi̇̀šveitė širdi̇̀s Krš.
pašvei̇̃sti, -čia (pàšveičia), pàšveitė
1. tr. N, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Paį kuo trinant pavalyti, pablizginti: Pašvei̇̃sk peilius J. Biškį pàšveitė ir padėjo Sb. Tuos čeverykus dėk in ugnį, padegyk padegyk, pašveisk in žemės ir vėl degyk BsPIV64.
| refl. tr. Š, NdŽ: Bent batus pasišveistum – sakydavau J.Balt.
2. tr. N, K, KII117,164, NdŽ papuošti, pagražinti, padabinti: Mučė visą vyrą pašvei̇̃čia Pgg. Visas miestas karūnomis pašveistas ir vakare žiburiais apšviestas buvo LC1885,12. Visi vartai gražiai pašveisti TP1881,32. Stubą lapijomis pašvei̇̃sti KII10. Bet jam nuo ciecoriaus Napoleono atsisveikinant, tasai jį pašveitė aukščiausiuoju francūziškuoju garbės ženklu Kel1862,183.
| refl. N, K, KII117: Ta moteriškė pasišvei̇̃tusi, išsirėdžiusi KI151. Jis yra jaunas ir vaikščioja pasišveitęs Blv. O čia durys – kabarkšt. Įėjo Untulis. Pasišveitęs visas, baltučiais drobės marškiniais, linksmas J.Balt. Pasišvei̇̃tusios mergos, trata, trata Rdn. Ši pasistrajijusi, pasišvei̇̃tusi, ir išjojusiu [abu] Kal. Pasišvei̇̃sk, nusiskusk – mergaitės ateis Bsg. Diplomatai, savo šventės rūbais pasišveitę, kunigaikštį pasveikino LC1886,37.
3. palupti, pamušti: Pàšveitė vyrai paėmę, tai dabar jau nebevagia Dbk.
^ Prašveistas puodas baltesnis, pašveistas vaikas doresnis TS1901,4–5.
4. tr. šnek. pamesti, pasviesti: Kad pašvei̇̃s batus pasuolėn, niekaip nerasi Rm.
5. greitai nueiti, paėjėti: Rengiuos pašvei̇̃st į Lauksodį Lnkv.
ǁ NdŽ kurį laiką greitai eiti, joti, važiuoti ir pan.
6. su apetitu, godžiai pavalgyti: Anas nemažai ir pašvei̇̃čia Mlt. Prie stalo tai oho kad pašvei̇̃čia Sb. Visą stalą, kas tik buvo kame padėta, ans pàšveitė Kl. Nutveriam rūgšties puodelį, duonos šmotą ir pašvei̇̃čiam Šmn. Duonos ben keliom dienom pàšveičiau Ds. Tai pàšveičiau obuolių! Rk.
ǁ paėsti: Pašveičia zuikis dobilų, paragauja laukinių žolių sp.
7. intr. šnek. smarkiai palyti: Niaukias visas dangus – pašvei̇̃s Sb.
8. piktai, kandžiai ką pasakyti, pabarti: Ka pàšveitė mokytojai, ta pažaliavo Krš. Pàšveitė motynai: – Tavo vaikas pasileidęs! Lk.
paršvei̇̃sti, -čia (par̃šveičia), par̃šveitė intr. NdŽ, Up, Šauk, Bsg, Srv šnek. greitai, skubiai pareiti, parbėgti, parvažiuoti, parlėkti: Galvotrūkčiais išbėgau iš to kambario ir paršveičiau namo J.Marc. Tai greit par̃šveitė namo – turbūt nepatiko? Pg. Na kap paršvei̇̃čia su glėbiu Vlkv. Neėdęs pabuvo i par̃šveitė numie Rdn. Kad sveikas bus, paršveis J.Jabl. Išlakstė jam visi ir miegai, kad nešė kulnus, kol namo paršveitė LTR(Grk).
péršveisti
1. tr. NdŽ trinant iš naujo išvalyti, išblizginti: Šitas grindis dar reikia páršveist Jrb.
2. tr. šnek. pertvoti, peršerti, suduoti: Ar nereiks tau kokį kartą diržu paršvei̇̃st už tokius darbelius?! Paį.
3. permesti, persviesti per ką: Paršvei̇̃tė par štogą pelę Lnkv.
4. greitai perbėgti, pervažiuoti, perlėkti.
prašvei̇̃sti, -čia (pràšveičia), pràšveitė KŽ; M
1. tr. J, Rtr, NdŽ trinant pravalyti, pablizginti: Tu, kaip žiūriu, gerokai pràšveitei jau Paį.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. išsivalyti, nusistoti: Ėmė po 50 cm3 prasišveitusio skystimo rš.
ǁ NdŽ smarkiai šveičiant, trinant prakiurdyti: Kam gi teip reikia švei̇̃st, kad jau net kiaurai pràšveitei! Paį.
| refl. NdŽ.
2. pralavinti, pramokyti, prašviesti: Žinodamas vaiką reikiant ir prašveisti, išvežė į mokslus M.Valanč. Ne vieną jaunikaitį prašveitė mokslūse M.Valanč. Prašau … mus prašveisti prasčiokėlius A1883,227. Galėdamys neprašveita ir nė jokio mokslo neduoda brš.
| refl. NdŽ: Pagyveno mieste ir prasi̇̀šveitė Blnk. Čia prasišvei̇̃tę, o tę – amžini tamsuoliai, tik jie žino gert Ar.
3. refl. pragražėti, praskaistėti, atsigauti: Ale ta Kutrienė teip prasišvei̇̃tus – kaip uoga Brž. Maža tokia negraži buvo, o dabar prasi̇̀šveitė Blnk.
| Matei, kaip prasi̇̀šveitė paršas, kai pieno ažudaviau Ut.
4. intr. šnek. greitai praeiti, prabėgti, pravažiuoti, prajoti, pralėkti, pradumti: Tik pràšveitė vienas kitas pro šoną Vdšk. Du raiti net prigulę prie arklių pràšveitė pro šalį Dkk. Tik vakar, mačiau, ka pràšveitė [gandras] pro šalį – švyst End. Pelė pràšveitė pro pastalę NdŽ.
5. pralošti ar pragerti.
| refl.: Kas buvo tinginys, kas pragėrė, prašvilpė ar kortom prasišveitė V.Bub. Vieni prasišveitė grynai, kitus kruvinai apiplėšusios žmonos rš.
prišvei̇̃sti, -čia (pri̇̀šveičia), pri̇̀šveitė
1. tr. NdŽ daug nušveisti, nublizginti.
2. refl. tr. pakankamai, iki nusibostant šveisti, atsišveisti: Tę mes ir prisišvei̇̃sdavom tų nedažytų grindų Jrb. Prisišveičiau baltų stalelių LTR(Šln). Aš prisi̇̀šveičiau šviesų kardelių JD715.
3. smarkiai primušti, prilupti: Anas savo berną pri̇̀šveitė vadelėm Dkšt. Aš taũ, kad prišveisiù, tai tu atsiminsi! Ds. Jau nebegali sutvarkyt vaiko: aš jį kad prišveisčià, tai anas būtų kaip titė Vžns. Baisu eit į svetimą kaimę, dar gali prišvei̇̃st Srv. Pri̇̀šveitė berną vakaruškoj, kad paskiau kelias dienas sirgo Dbk. Jam (kerdžiui) atiduota valia. Nepatiko kas – pri̇̀šveitė, ir niekam nepasiskųsi Dgl. Su savo lazda ėmė šveisti viršininką ir kitus galvažudžius, taip juos prišveitė, jog tie nebegalėjo nei rankų, nei kojų pajudinti J.Balč.
4. daug, sočiai, su apetitu privalgyti, prisikirsti: Kad prišveiti̇̀ [blynų], skersas eini Imb. Pri̇̀šveitė lašinių su duona ir išejo pūkšdamas Ukm. Pri̇̀šveičiau kopūsčiukų, aiškiai pastiprėjau Krš. Prišvei̇̃sma smetano lig kaklo Rdn. Ateini rugius pjovęs, kad prišveiti̇̀ rūgusio pieno, kad stipra Rk. Pri̇̀šveičiau šviežios avienos Dbk. Saldainių pri̇̀šveitė kiek norė[jo] Dglš. Par juos kai kulėm, tai gerai davė valgyt – visi prišvei̇̃tę parejo namo Vžns. Sėdu, prỹšveitu, kiek telpa Rdn. Vakar per patalkius pri̇̀šveitėm agurkų su medum Pbr. Dėkui, dėdien, nevalgysiu: namie pri̇̀šveičiau Sv. Jonas susirgo prišvei̇̃tęs kopūstų Nč.
| refl. tr., intr. Nm, Dbk: Mėsos prisi̇̀šveitė, tai sriubos jau nereikia Jrb. Tai prisi̇̀šveitė saldainių, kad nesuvalgė visų Bb. Kad prisi̇̀šveitėm šiandien pietų, nė vakarienės nebesinorės Sdb. Prisi̇̀šveičiau, brolyti, bulvinių blynų, net šonai braškėjo Lkč.
| prk.: Tu jo nepristok, jis visokių negerovių prisišvei̇̃tęs Vlkv.
ǁ refl. Sml prisigerti: Susirado draugų, nūmanykiatės – jau prysišvei̇̃s Lkv. Jie tę prisi̇̀šveitė iki žemės graibymo Jrb.
5. tr. nugairinti: Ė, pri̇̀šveitė vėjas [skruostus] Švnč.
◊ velnių̃ (biesų̃) prišvei̇̃sti (prisišvei̇̃sti) būti pasiutusiam, suktam, klastingam: Velnių̃ ta ne priėdusi, ale prišvei̇̃tusi Krš. Jis tę visokių velnių̃ prisi̇̀šveitė ir parėjo Jrb. Velnių̃ prisišvei̇̃tęs ir tas Brb. Ans jau toks yr – biesų̃ prisišvei̇̃tęs Krkl.
sušvei̇̃sti, -čia (sùšveičia Al), sùšveitė
1. tr. Š, NdŽ trinant, šveičiant sunaudoti, sutrinti: Paduok man saują sėmenokų, tuos jau visus sùšveičiau Paį.
| refl.: Mano ragožė jau visai susi̇̀šveitė Paį.
2. suduoti, sušerti, užtvoti, užkirsti: Kai sùšveičiau diržu par pečius, tuoj prispažino Dkk. Mušeikai vyrai gerai sùšveitė Jrb. Mamos barėsi, kai kurios ir sušveitė saviesiems žemiau nugaros J.Balt. Sušvei̇̃sk tam vaikezuo gerai par kuprą Vvr. Sušvei̇̃sk arkliam, kad pabėgėtų Dkš. Sušveisk tik arkliams, ir nieko nelaukdami užsuksime į kiemą Žem. Sušveitė kiaules, tai dar̃ neina in bulves Rdm. Sùšveitam šunį, ir išbėga Gršl. Atspirdis tau duris ir iš eilės diržu sušvei̇̃s, sušvei̇̃s Dg.
3. susviesti, sumesti.
4. godžiai, su apetitu suvalgyti: Visą gabalą lašinių sùšveičiau Jrb. Sùšveiti puskilį lašinių, tai tada vyras Al. Ale, žiūrėk, kiek, anas sušvei̇̃čia mėsos! Sdk. Padėjau du didžiausius gabalus mėsos, o jis kaip niekur nieko sùšveitė ir vėl žiūri Dj. Atsisėdęs sùšveitė mėsos šmotą ir vėl išsirioglino Ob. Ar sùšveitei barščius? Tršk. Priviriau katilą virtinių, tai ką bematant ir sùšveitė Dgl. Kaip padėjo man kiaušinienės, tai aš ją visą sùšveičiau Ds. Sùšveitė [vaikas] ledų dvi porcijas ir susirgo [gerkle] Sug. Sùšveitė tokį kepersį duonos ir da ans nepriėdė Vvr. Kiek jam padėsi ant stalo valgymo, tai tiek anas ir sušvei̇̃s Užp. Buvau išalkęs – sùšveičiau viską, ką radau Ktk. Kad ir mažas, delto sulig geru sušvei̇̃čia Sdk. Bekoną sùšveitėm kaip už ausies Mlt. Nupirkau antį, tai vienas sùšveitė Žl.
ǁ nuryti, suėsti: Dabar katė pelę sučiupus ir sušvei̇̃tus Skp. Lapė sugrįžo atgal ir sušveitė zuikio likučius V.Piet. Arkliui tik paduodu šieno – tuoj sušvei̇̃čia Dgl. Sùšveitė visus lapus ta karvė Sk.
ǁ išgerti alkoholinių gėrimų: Nevažiuokitėt anksti rytą, da sušvei̇̃sma Slm. Sùšveitė po stiklinę ir išėjo Slč.
5. smarkiai palyti: Neilgai lijo, bet gerokai sùšveitė Snt.
ǁ tr. smarkiai sulyti: Tai sulijo, tai sùšveitė! Prn.
6. subarti, sudrausti: Ar sùšveitei piemenį už gyvolių įleidimą į pievą? Kal. Sušvei̇̃sk anus nuejusi Ms.
7. greitai ką padaryti, padirbti: Kad būt nereikę važiuot, tai duris būtum sušvei̇̃tę Slm.
ǁ sulošti: Da saulė aukštai, duok [kortas] – da tūkstantį sušvei̇̃sma Slm.
◊ ši̇̀rdį sušvei̇̃sti nusiraminti: Išgerkiam: reik ši̇̀rdį sušvei̇̃sti po tų rūpesnių M.Unt.
užšvei̇̃sti, -čia (ùžšveičia), ùžšveitė šnek.
1. intr. NdŽ suduoti, užduoti, užkirsti, užtvoti: Su pančiu ùžšveitė par kuprą i nubėgo Krš. Kad užšvei̇̃s per delną, tai net pūslė, būdavo, lieka Gž. Aš jam kada nors užšvei̇̃siu už tą ilgą liežuvį Jrb. Užšvei̇̃sk tam vaiku[i] Mžš. Kumelėm gali užšvei̇̃st po pagalį, tik kumeliuko nemušk! LKT213(Jnš).
2. tr., intr. NdŽ užvalgyti, užkąsti: Truputį ùžšveičiau, galiu kęst su alkanais Jrb.
3. tr. apdėti, užstatyti kuo: Matgi, kad užùšveista kūleliais (daržas nuo vištų) Slm.
4. intr. NdŽ smarkiai nulyti.