pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.