pū̃sti, pùčia, pū̃tė; H, R, I
1. intr. SD285,396, H163, R19, K eiti (apie vėją), dvelkti: Diena buvo ūkanota, nuo laukų pūtė silpnas vėjas J.Marc. Vėjis gausiai pùčia J. Pūtė pūtė šiaurusis vėjelis, barė barė mane motynėlė JD288. Pūtė vėjelis, pūtė šiaurūnelis, linguoj žalios rūtelės ir lelijelės StnD11. Pučiant žiemių vėjui, oras atšąla J.Jabl. Pūtė vėjas rytys, pūtė vėjas pietys Pg. Ir pučiant šaltai šiaurei, vanduo pavirsta ledu BBSir43,22. Neklausyk, mergele, vėjelių putančių JD402. Neklausyki, bernužėli, vėjelio pučiamo JD465. Išeisiu an lauko, an kalnelio aukšto, pažiūrėsiu padabosiu, iš kur vėjas pučia LTR(Dkk). Pū̃tė vėjas per girelę, lenkė aržuolo šakas Plv. Pū̃skie, vėjeli, per Nemunėlį, aš eisiu pas tėvužėlį (d.) Smn. Kad vėjas pùta, išvėtom rugius Mžk. Ažu namo stok, kad vėjas nepū̃stum Pb. Pėdpusėmis langą užstatyk, kad vėjis nepū̃stų J. Vėjui pùčiant, malūnas suksis KI48. Nepūskit, vėjužiai, neūžkit, medužiai RD129. Vėjelis pūtė, svirnelis ūžė NS337. Tada tu davei tavam vėjui pūsti, bei marios juos apdengė, bei anys nuejo gruntopi kaip švinas didžiuosa vandinysa BB2Moz15,10. Jei per mykolines pučia pietų vėjas, tai bus šilta žiema, o jei pučia žiemių vėjas – šalta žiema LTR(Šil). Koks Velykų rykmetį vė[ja]s pùta, toks par visą metą pū̃s Lkv.
| A, kaip smagiai šilumikė pùčia, kaip gerai pasišildyt! Rs. Gerai padarytas pečelis, su daug liuktų, iš visų šonų šiltai pùčia Vlk. Aždaryk duris – tiesiai dantỹs pùčia Kp. Aždaryk duris, mat langas pučia J.Jabl.
^ Kur vėjas pùčia, te ir medžiai linksta Trgn. Kaip lendrė – kur vė[ja]s puta, ten linksta LTR(Krž). Neturtingam vis vėjas į akis pùčia Vrb.
2. tr. judinti, stumti, varyti, nešti (apie vėją): Vėjas pučia sniegą į akis I.Simon. Dulkes nuo stalo pū̃sti KI3. Pū̃tė ir pū̃tė sniegus iš viršaus Lz. Pū̃tė vėjas, pū̃tė vėjas ąžuolą, ąžuolėlį (d.) Vrn. Šiaurus vėjas mane pū̃tė, iš šaknelių mane vertė (d.) Plm. Vėjas pūtė laivelį, ledai laužė irklelį VD5. Plaukeliai mano, mano geltoniejai, vėjužio pučiami̇́ejai, vėjužio blaškomiejai LB62. Mano plaukeliai, o geltonieji, nesiskirstyste, vėjo pučiami R178. Atskalas, atskilęs, atplyšęs nuo medžio, birbia, nuo vėjo pùčiamas J. Iš kur turtus ėmei? Ar aitvarai nešė, ar vėsulai pūtė? V.Krėv. Išnyko kaip dūmas, vėjo pūstas Rz.
| prk.: Vaikiukus, rodos, kas pūste prie jų (mergaičių) supūtė Žem.
ǁ džiovinti (apie vėją): Tegu pùčia da vėjas tąs vilnas Jrb. Išnešk siūlus, tegul vėjas pùčia Gdr. Kelkis, sesute, kelkis, jaunoji, seniai vėjelis pùčia nuo rūtelių raselę JD464.
ǁ erzinti, graužti, žeisti, gairinti (apie vėją): Vėjužis pūtė skaisčius veidelius JD503. Ko raudoni veidužiai, ko raudoni skruosteliai? Ar vėjo pūsti, ar lietaus lyti, ar šalnelės šalnoti? JD463. Vėjužio pūsta – baltai raudona – patikau ir berneliui LB44. Vėjo pučiama – balta raudona, žmonių kalbama – dar raudonesnė DvD278. Sakeis, mergele, kad neverkusi. Ko veidelis raudonas? – Per lauką eitas, vėjelio pūstas, to raudonas veidelis J.Jabl.
3. tr., intr. SD40 leisti, varyti, išduoti oro srovę: Jis užsirūkė ir, nervingai pūsdamas dūmus, pasislėpė visas juose J.Dov. Daugėla pučia pypkės dūmą E.Miež. Pūsk orą [iš burnos] Grž. Nepū̃sk tu man ir kvapo tabokos, nusigręžk Ob. A tave nèpučia bulius (pūsdamas baido)? Gs. Karvė vieniuolektą žolę puta (turi 11 metų) Šts. Vaikai klausė, nosims pūtė, ką jiems sako jų bobutė O.
| Pučiamieji priebalsiai rš.
| prk.: Jūs tik pučiat žodžius CII196.
^ Ką pūsi prieš vėją B. Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pū̃sti, bet prieš vėjus pū̃st dar jos niekados nederėjo K.Donel. Ūtarija, kai lazdon pùčia Švnč. Eina meška baubdama, baltą pusnį pūsdama (girnos mala) LTR. Kas bėga be kojų, kas pučia be lūpų? (vėjas) LTR(Krp). Raudonas seniukas dvasią pučia (dūmtraukis) Pnd.
pūstinai̇̃ adv.: Pūsk akuotą pūstinai, jei nupūsi, prastas dalgis Ggr.
ǁ sunkiai, pailsus kvėpuoti: Jau kiek metų pùta pùta, kiek dar prasitęs! Rdn. Ateina sušilęs, pūsdamas Krš. Tekiniai grimzdo į smiltis, kartkartėmis kumelė pristodavo ir pūtė, kinknodama galvą LzP. Smarkiai jojo, dabar arklys pùčia Šlv.
ǁ sunkiai eiti: Putù putù visur su lazdele Krš.
ǁ leidžiant oro srovę, vėsinti ar šildyti: Pūtėme grumbančias rankas rš.
^ Kas nudegė liežuvį karštu, tai ir šaltą pučia LTR(Nm). Pirma nepūtei nė šilto, dabar ir šaltas prisiėjo pūsti PPr405. Išdegęs burną kopūstais, ir pro daržą eidamas, pučia LTR. Žmogus kruti vargsti ir vis večerioj bulbas puti Prng.
ǁ leidžiant oro srovę gesinti: Aš par naktį lempą nèpučiu, deginu Nmk. Reikia lempa pū̃sti – pro langą šviesu Ėr.
ǁ leidžiant, varant oro srovę įžiebti, užkurti: Tai tu neskelsi ankstų rytelį, tai tu nepūsi kaitrios ugnelės LTR(Lp). Te nedėguliuką kokį inmyga, tai, būdavo, pùčia pùčia ir balanelę kokią ažudega Smal. Kad pùta, ugnį padaro Rmč. Temsta, lietus barbena į langų stiklus, o stiklai juodi, dar nepučia viduj žiburio J.Balt. Da anksti pū̃st žiburys Ds. Pūskit, vaikai, žiburį – tamsu! Sv.
4. tr., intr. SD53, CII228 leidžiant oro srovę dūduoti, griežti: Tas yra dar stebuklingu, jog, pagal jo pasakojimo, motriškosios į trūbus pūtusios, o vyriškieji dainiavusys D(IX-Xpsl.). Vieni į tus trimičius pūtusys, o kiti dainiavusys atlieptinai S.Dauk. Mosėdy, bažnyčioj, pamatęs vamzdžius, klernetomis vadinamus, išmoko pūsti kaipo vien reikiant M.Valanč. Senukas piemeniui davė dūdelę ir liepė su ja pūsti LTR(Šn). Nebejaunas, ale da pùčia dūdą Slm. Treti metai, kaip penki vyrai vieną dūdą pučia BsMtII218. Žileiką burnoj insdėjęs, pū̃sdavo Dsn. Pučiamųjų orkestras MuzŽ. Kur dambruo[ja] dambrelės nepučiamos JD1203. Pučiamas muzikos instrumentas Š. Pučiamųjų kvintetas sp.
| Maršą pū̃sti KII46.
^ Į trūbą nepūtęs, pieną negausi D(167psl.). Ką čia pūsi, kad nebirbia LTR.
ǁ refl. rungtyniauti tokiu būdu dūduojant: Einam pūsties – katras išpūsma didesnį balsą [su trūbais] Rt.
5. intr. šnek. miegoti: Knarkia, pučia kaip negyvas – nors išmeisinėk, niekaip nepabunda Žem. Neprikėliau, must, ans dar tebeputa Vvr. Kad pùčia, net sienos dreba Al. Teip gardžiai pučia Ėr. Smagiai pūtei̇̃, brolyti, jau pusryčiai, o tu dar tik iš lovos Brt. Ale tai pùčia, turbūt labai pailsęs! Gž. Aš tik į lovą ir pučiù Gs. Pavalgys ir vėl pùčia Ds. Pùčiam, kol išaušta Ktk. Sekmadienį pūčiaũ iki pat pietų Bgt. Iš peklos imasi tas miegas: pùčia ir pùčia visą dieną Kvr.
^ Tinginys ir rugiapjūtėj pùčia Vžns.
6. tr. leidžiant oro srovę, formuoti, gaminti: Stiklą pū̃sti K. Tai buvo kaip iš stiklo pūstos lėlės I.Simon.
ǁ leidžiant oro srovę, dengti paviršių plonu sluoksniu: Žirgužėlis juodbėrėlis, auksu pūstas balnužėlis JV545. Auksu pū̃sti Kv. Auksu pūstosioms kilpelėms žirgeliui balnoti KlpD34. Duosiu … auksu pūstą šilkų juostą žirgeliui žaboti KlvD230.
7. tr. daryti iškilų, išgaubtą, platų, storą: Pùta žandus vis tiek, kad i po dumblus plaukiodamas Pln. Daug negerk, [v]anduo vidurius pùčia Klt. Kai prisiryji šitų žolienių, tai tik vidurius pùčia ir daugiau nieko PnmR. Žirniai pilvą pùčia KI244. Pinant varžą, nereikia labai pū̃st, ir bus gerai Vlk.
| Duona ją pučia rš.
| refl. Plv; R77, Sut: Pilvas pùčias OG41. Net šonai pùčiasi – toki pietūs Kt. Mana krūtinė pūtėsi kaip jūra B.Sruog. Miltų tas kepalas pūsdamasis daugiau neįgauna J.Jabl. Visuomet pjauk [gyvulį] jaunam mėnesy, tuomet mėsa bus skalsesnė, puodan įdėta, pūsis ir bus minkšta LTR(Kp). Liuciaus dantyse žemės ėmė augti, pūstis, jam dantis plėšti LMD(Slm). Puties kaip puta, ar putmenių prikimštas? M. Kad putas vanduo, struogos randas jūro[je] Plng. Tada uogos pradeda pūstis LTR(Mrj). Žinai, kad keli ką, juk puti̇́es, tai gal i trūkt plėvė Jrb. Tas krepšiukas in vietą sudegimo (užuot ėmęs ir sudegęs) pradėjo pūstis BsPIV23.
ǁ sproginti, versti: Akis pū̃sti NdŽ.
ǁ šiaušti: Kano pūsti plaukai? Kraičvežių pūsti plaukai JV952.
ǁ kelti, lanku riesti: Karvė ėda, ale lyg kaži ko vis uodegą pùčia Jrb.
8. tr. prk. teikti per didelę reikšmę, didinti, perdėti: Račys lipdė pūstus pranešimus apie „didžiulį pasisekimą“ rš. Tą dalyką jie labai pùčia DŽ.
9. refl. I didžiuotis, keltis: Kad Vilius moka pūstis, ji žino jau iš seniau I.Simon. Tu čia mums per daug nesipūsk, vyruti, ir dėkok Aukščiausiajam už visas gėrybes J.Balč. Negi be reikalo pūskies, bet, doveną gavęs, juoba nusižemink M.Valanč. Žiūrėk, kaip drąsiai pučiasi iškilęs pilietis V.Kudir. Ko jis pùčiasi prieš mus lyg koks ponas Alk. Puties gu dar prieš žmones mano, jog nenori jų išleist Ch2Moz9,17. Kogi teip pradėjai pū̃stis? Dbk. Pūstis negražu, reikia su visais šnekėti Auk. Ji baisiai pū̃tės, ka jauna buvo, taip ir paliko viena (neištekėjo) Jnš. Grobstė čia aną [vaikiai], grobstė, o ta ka pū̃tės! Krš. Tikrai iš to visa, kuo žmogus pučiasi, nuvilkusi VoL72. Pučiasi ponas, pučiasi ir žmogus PPr83. Kaip penkių pilių ponas pučiasi LTR(Šll). Kuo labiau glosto, tuo labiau pučiasi PPr266. Pučiasi lyg katė glostoma Mrk. Ir višta pučiasi, savo gūžtoj tupėdama PPr143. Pùčias kaip gaidys ant mėšlyno Sb. Pùtas kaip varlė pryš dalgį Varn. Putas kaip ežys VP39. Ir pučias kaip ožka, į turgų vedama LTR(Jrb). Pučias kap žąsinas prieš lapę Mrk. Galo su galu nesuduria, o kaip erkė pučiasi KrvP(Dbg).
10. intr. R314 pykti.
| refl.; R314.
11. intr. šnek. greitai bėgti: Kad pùčia, net vyža ugnį skelia Ds. Kad pū̃tė, tai pū̃tė – vienas į vieną pusę, kitas į kitą! Lnkv. Pū̃sk greičiau į miestą! Rs. Išsigandusi girtuoklio, mergina kad pū̃tė į kiemą Mrj. Alkanas, tai kap vėjas pùčia namo Vrnv.
ǁ greitai augti: Kviečiai kad pùčia, tai pùčia Kt.
◊ ant vė́jo pū̃sti veltui eikvoti: Perka nėkus, piningus tik pùta an vė́jo Krš.
arãbą (arabùs) pū̃sti Trk mulkinti: Nepū̃sk arãbų – aš ne mažas vaikas, suprantu, ko tu nori Lkč.
dūdàs pū̃sti garsiai verkti, raudoti: Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti Vnž.
dū̃dą pū̃sti po velė́nos mirti: Trukt sustabdė [mašiną], tai išlikau gyva, o būčiau po velė́nos dū̃dą pū̃tusi Krš.
į ãkį (į uõstą) pū̃sti Jnš, Vdk miegoti: Kaip atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį Žem. Pusę dienos pūčiáu į ãkį kai didelė Pgr. Pùta į uõstą lig dvylektos Krš.
į aũsį pū̃sti kalbėti: Truputį lukterėjusi, kinknodama savo įmantriai sušukuotą galvą, pūtė tylomis Mineikienei Irena į ausį Pt.
į dūdàs pū̃sti plačiai šnekėti, skleisti paskalas: Ko žmonės neprišneka. Buvo pradėję į dūdas pūsti, kad ir manasis per brolį ant duonos medų tepa J.Marc.
[į] (kieno) dū̃dą pū̃sti pataikauti: Nuo pat pirmos dienos ėmė jo dūdą pūsti J.Paukš. Tačiau ne jis vienas pūtė į dvarininkų dūdą rš.
į gálvą pū̃sti nuteikti, prišnekėti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša sp. ×
į rū̃rą (į šiki̇̀nę Ad) pū̃sti Ėr vlg. pataikauti: Pū̃skit jūs jam į rū̃rą, kiek noriat, aš jam nepū̃siu Ar.
į úodegą (į sùbinę Šts) pū̃sk vlg. dingo, nebėra: Pūsk į uodegą silkei – nebėr Šts.
kaip (it) gróbą (į gróbą, dū̃dą, į dū̃dą, pū̃slę, žárną) pū̃tęs nieko nepešęs: Jis eina kaip grobą pūtęs, t. y. nieko negavo, ko prašė J. Išvažiavo kaip grobą pūtę Žem. Pagalop 1710 metūse marams kilus, giedotojai paliko it grobą pūtusys be jokios maitnasties M.Valanč. Išejo kaip į grobą pūtusi (nusiminusi) Lkv. Ka toks mandrus, i parejo gróbą pū̃tęs: ne arklių negavo, ne velnio Trk. Parejo kaip į dūdą pūtęs Krž. Kaip pūslę pūtęs NžR. Eina kaip žarną pūtęs LTR(Btg). Ir teip sugrįžo namon kaip dūdą pūtę BsPII147.
kẽterą pū̃sti didžiuotis: Varlė (apie mažą vaiką) dar kẽterą pùčia! Str.
kiti̇̀ vė́jai (naujà dvasià) pùčia pasikeitė laikai, kilo naujos idėjos: O kai rytų paelbio žemės ūkio darbininkai bus su mumis, tuoj ir visoje Vokietijoje ims pūsti kiti vėjai rš. Šiandien jau ir gimnazijose ėmė pūsti nauja dvasė A1884,380.
mi̇̀glą (miglàs Žal, bur̃bulus, dū́mus) [į aki̇̀s (ãkį)] pū̃sti Vkš meluoti: Nepū̃sk mi̇̀glą į ãkį Šv. Ko dūmus puti į akis, sakyk teisybę rš. Nereik burbulų̃ ant aki̇̀s pū̃st! Ps.
nė̃ vė́jas nèpūtė niekas nežinojo: O kaip gerai buvo mano sugalvota, nė vėjas būtų nepūtęs Žem. Ji taip man priduos [grūdus], jog nė vėjas nepūs Žem. Nė̃ vėjẽlis nèpūtė, ka atvažiuosi Krš.
nei pū̃sti, nei áušinti (vėdi̇̀nti) Slnt; LTR(Plt) nieko gera, nieko nebus: Su juo nei pūsti, nei aušinti LTR(Krtn). Su tuo pagyra kalbėdamos, nei pūsk, nei aušink Brs. Iš to sūnaus muno nei pū̃sk, nei vėdi̇̀nk Trkn.
nósį pū̃sti didžiuotis, šnairuoti: Eidamas pro šalį, nósį pùta Žlp.
óžius pū̃sti didžiuotis: Dar parškojė, o jau óžius pùčia Klvr.
per bar̃zdą pū̃sti Kl miegoti.
per ūsùs pū̃sti
1. būti išdidžiam, puikuotis: Tik pùčia par ū̃sais – baisus ministras Klt.
2. nieko nepadaryti: Pavogė kumelę, kur berasi, pū̃sk par ūsùs Varn.

per velė́ną pū̃sti Šv, Užv, Tl mirti: Jaunesni už muni jau pùta par velė́ną Krš.
sàvo dū̃dą pū̃sti savaip kalbėti, elgtis: Kiekvienas savo dūdą pučia PPr96. Kaip atėjo – kožnas sàvo dū̃dą pùčia Žml.
sàvo pū̃sti; BM85, LTR(Šmn) savaip kalbėti, elgtis: Visi ir juokias, ė ana vis tiek savo pučia Sdk.
ū̃są pū̃sti Skr būti išdidžiam, puikuotis: Kaip bajoriškai ūsą pūtė Krukelių seniokas, veždamas vyskupą! P.Cvir. Mano vyras ūsą pučia ir ant šalies laiko mučę JD19.
vė́jo pùčiamas
1. Alks labai silpnas: Gi vaikščioju vė́jo pučiamà Mrj.
2. Ėr prastas, menkas, niekam tikęs: Jo karvės – vė́jo pùčiamos Plv. Vė́jo nepučiamà galva (gera, daug įsimenanti) Rš.

[į] vi̇́eną dū̃dą pū̃sti Ms, Lkč sutarti, eiti iš vieno: Anie daba į vi̇́eną dū̃dą pùta Krž. Anys dabar vienõn dūdõn pùčia su jais Ds. Jie visi vi̇́eną dū̃dą pùčia Skr.
visų̃ vė́jų pùčiamas visur blaškomas, neturintis tvirto pagrindo: Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite J.Jabl.
antpū̃sti, añtpučia, añtpūtė (ž.)
1. tr. LL101 užnešti, pučiant vėjui: [Kerpių] sėklos yra didei smulkios ir nu vėjų didei lengvai gal būti antputamos S.Dauk.
2. tr. pučiant užtikti, rasti: Vėjai neantpūtė tokio dvaro, paukščiai neantlėkė tokios panos Šts. Vėjau, vėjau, ar neañtpūti kame mirtį? Šts.
3. tr., intr. papūsti iš burnos orą: Dvasią añtpūtė, i tujau suprasi, ka rūkęs KlvrŽ.
◊ prieš vė́ją antpū̃sti nugalėti, įveikti: Tą žinok gerai: galingesnis padavė, jo bus ir viršus – prieš vėją neantpūsi Žem.
apipū̃sti, api̇̀pučia, api̇̀pūtė, appū̃sti tr.
1. SD236, K, Š bent kiek paliesti pučiant: Eik, gaspadinėle – vėjas apipūs, palengvės ant širdies J.Balt. Lauke ją apipūtė speigas rš. Mokslininkai paimdavo bet kokį daiktą ir apipūsdavo jį tai šiltu, tai šaltu oru sp.
2. pučiant aptraukti, apnešti: Apipūtei drabužius pelenais Brs. Ją … vėlės ta pačia liga appūtusios arba apkrėtusios BsV134.
| Šis žiedas ne auksinis, o tik auksu api̇̀pūstas (paauksuotas) Up.
| refl.: Akulioriai tujau apsi̇̀puta dvasia Šts.
3. pučiant bent kiek nudžiovinti, apdžiovinti: Jau vėjis api̇̀pūtė purvus, šlapumus J. Maž apipū̃s šienioką, tai reiks invežt Sdk. Tik api̇̀pūtė dobilus, ir vėl sulijo Ds. Kad atneš, atvaduos [vainiką], nebus toks žalias: apipūs vėjelis, apneš žemelėm LTR. Palauk, nors rasą duok apipūst Ds.
| refl.: Pavasarį palyja ir vėl tuojau apsipučia Kp.
4. SD229 padaryti kiek iškilų, išgaubtą.
◊ aki̇̀s apipū̃sti miglà primeluoti: Api̇̀puta miglà aki̇̀s ir įvera velnį į durų tarpą Šts.
atpū̃sti, àtpučia, àtpūtė
1. intr. pučiant priartėti (apie vėją): Atpūtė šiaurės vėjas, nupūtė vainiką KlvD127. Atpučia šiaurus vėjas: laužys tau žalias šakeles DvD110. Atpūsk, vėjelis, nuo rytelių, atnešk man kardelį nuo tėvelių NS1060.
| refl.: Iš lauko atsipūtė šviežesnis oras I.Simon. Atsipūtė šiaurys vėjas, nuput vainikelį KlpD110. Atsi̇̀pūtė vakarinis vė[ja]s, must vėl būs lytaus Vvr.
2. tr. pučiant atnešti, atvaryti (apie vėją): Mūsų dulkių net vėjas namo neatpūs – mes nuėjome baisiai toli S.Nėr. Kaip reiks, ant tavo lauko lietaus atpūsu, o kaip nereiks – nupūsu BsMtI137. Kaip tik tas myžalinis (vakarinis) vėjas atsisuka, tuoj lytaus àtputa Šv. Atpūsk, vėjeli, giedrią dienelę LTR(Pnd).
| prk.: Ir atapūtė vėjas pirmas graudžias žinias nuo Liškiavos šalies V.Krėv. Kokis dabar vėjas tave atpūtė (kaip čia atsiradai)? J.Jabl. Iš kažkur tokią mergą vėjas àtpūtė Skr.
^ Nėra vėjelio, kurs neatpūstų dulkių prž. Duona ne vėju atpūsta, bet žmonių prakaitu atkviesta KrvP(Mrk). Geras patarimas ne vėjo atpučiamas, bet doro žmogaus duodamas KrvP(Skdv).
3. tr. pučiant atidaryti, atverti (apie vėją): Atpūsk, vėjeli, svirno dureles, kad pamatyčiau, kad paregėčiau savo mergelę JD713. O kad papūstų šiaurus vėjelis, mažu atpūstų stiklo langelį (d.) Lp.
4. tr., intr. N pučiant įveikti, nugalėti, pašalinti: Užejo šilima, jug neatpū̃si Krš.
^ Dumplėmis vėjo neatpūsi J.Jabl. Dulkės prieš vėją neatpūsi J.Jabl.
| refl.: Nepūsk, vėjas, nepūsk, vėjas, ąžuolą, ąžuolėlį, ba nemoka, ba nemoka ąžuolas atsipūsti TDrV206.
5. tr. pučiant atgaivinti: Jei negyva, nebatpū̃ste, galiat nebvargti Krš. Kad paršuką liuobėjo kiaulė piespausti, liuobėjom atpūsti: paršukuo liuobėjom į ausį pūsti Prk. Numirė žmogus – ir numirta: negi atpūsi̇̀ Trgn.
6. refl. atsikvėpti, atsikvėpus smarkiai papūsti: Tik ligi jis atsipūsdavo iš visų plaučių, sagos iki vienai, lyg pupos nuo sudžiūvusio pėdo, nubyrėdavo žemėn Vaižg. Svečias atsisėdo, protarpiais triukšmingai atsipūsdamas, lyg visą laiką būtų bėgęs rš. Jis lyg ir lengviau atsipūtė, pastebėjęs retėjant atvykėlius rš.
| Tiek privalgiau, kad neatsi̇̀pučiu Brš.
7. refl. Kos33, J, Trk, Kv, Alv, Sml, Jnšk, Skr pailsėti, atsigauti: Tėveliui laikas ir atsipūsti, juk jau šeštą dešimtį pradėjo A.Vien. Atsipūtęs galėsiu ir stačias pastovėti Pč. Tos dainės tolie užsitęsė, iš tos pryžasties sukilom ir ejom atsipūsti M.Valanč. Kryžeiviai ir kiti krikščionys atsipūtė, ginklą padėdamys S.Dauk. Kruta kaip veršis, neturi kada ir atsipū̃st Ml. Dirbk ir dirbk žmogus, nėr nė valandelės kumet atsipū̃sti Vvr. Sėsk, mažyte, atsipūsime po kelionės Grk. Lai arkliai atsiputa, aš truputelį pavaikščiosiu M.Valanč. Sustokiam, jau ir arkliai nora atsipū̃sti Prk. Tada jis davė velbliūdams atsipūsti lauke miesto BB1Moz24,11.
8. tr. Dglš daryti iškilų, išgaubtą, atsikišusį: Tenai buvo telyčytė, jos atpūsta uodegytė LTR(Slk).
| refl.: Tavo ažupakaly rūbai atsipū̃tę Ml. Tai užlopė – tas lopas atsipū̃tęs kai kapšas Skr. Atsipūtusi kišenė rš.
9. greitai atbėgti, atvykti: Uždusęs atpūtė jis į plytinę su krepšeliu rš. Mergos, šunį pamatę, kad àtpučia kai ožkos Kair. Siratelė insėdo kalmogelėn i atàpūtė namo Prng.
◊ prieš vė́ją atpū̃sti nugalėti, įveikti (galingesnį): Musėlės! atpūsite jūs prieš vėją! Žem. Nieko nepadarysi – a pryš vėją atpū̃si! Krtn. Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime? I.Simon.
úodegą atpū̃sti pasidaryti išpuikusiam, didžiuotis: Ejau per beržyną, vėjelis papūtė, o mano bernelis úodegą àtpūtė Prng. Ko vaikščioji kai kalakutas, uodegą atpūtęs Rod.

×dapū̃sti, dàpučia, dàpūtė (hibr.)
1. tr., intr. LVI438 pripūsti.
2. tr. J užpūsti.
įpū̃sti, į̇̃pučia, į̇̃pūtė K; R30, Sut
1. intr. Gs pučiant įeiti (apie vėją): Daro grabą be durelių, viršų be langelių, kad vėjelis neįpūstų JD1218. Vė[ja]s neį̇̃puta į daržinę, i supuvo šienas Krš. Ne ten įlijo, ne ten į̇̃pūtė Klk.
2. tr. N, Š pučiant įnešti (apie vėją): O ir ištiko šiaurusis vėjelis, įpūtė mane į jūres mareles JV828. Ir užtiko šiauras vėjas ir įpūtė vainikėlį į jūrių gilumėlį RD6. Vėjas į̇̃pūtė į akį kripšlą Ėr. Vėjas labai, anas anpū̃s ką kalvek Nmč.
3. tr. pučiant smarkiai įgairinti: Įpūs vėjelis veidelius, įdegs saulelė rankeles JD87. Vėjas tep inpūtė, kad viskas dega Srj.
4. tr. įvaryti, leidžiant stiprią oro srovę: Nepūsk lapų, įpūsi šlamų į katilą Krš. Vaciuk, neįpū̃sk žarijos kur! Pc. Jei jūs porą senų aulių noriat suleist į vieną, tai pirmiaus gerai dūlį įpūskiat į abudu auliu S.Dauk.
| prk.: Dusą kam įpūsti N.
5. tr. KI59 leidžiant, varant stiprią oro srovę įžiebti, įdegti: Įpučiu ugnį B. Ugnis įpūsta, skalos užžiebtos, ir senelė jau kemša vieną žibintuvan, kuris riogso pirkios vidury V.Krėv. Įpūst žarijas, ugnį kalvėje J.Jabl. Inpūsk balaną, jei nori, kad būtų šviesu Nč. Įpū̃sk žiburį J.
| prk.: Mes visų buržujų vargui gaisrą žemėje įpūsim rš.
| refl. tr.: Sugrįžęs jis vėl įsipūtė ugnį ir pradėjo šildytis J.Balč. Atsikėlęs įsipūtė šakalį, su šviesa visur apžiūrėjo LTR(Sln). Žarijukę insi̇̀pūčiau Klvr. Jau tamsu, reikia žiburys įsipū̃sti Š.
6. tr. P, Pc, Rm įkvėpti, suteikti: Kad Dievas sutvėrė pirmąjį žmogų – padirbo aną iš molio, – įpūtė dvasią LTsIV432. Velnias vilką iš samanų pasidaręs, bet niekaip gyvybės negalėjęs jam įpūsti BsMtI9. Juk jam proto neįpū̃si, kad nemoka Jrb. Nežinia, kas jam in galvą iñpūtė, tik susigalvojo ir savo daro Kt. Jie netikusį pasididžiavimą jiems įpūtė Ns1850,1. Katė gali žmogui ligą įpūst LTR(Auk).
^ Akmeniui dūšios, o durniui razumo neįpūsi LTR(Vdk).
◊ dvãsios įpū̃sti pamokyti, patarti: Bet kaip tokiam dvãsios įpū̃si, kad jis neklauso?! Prn.
mi̇̀glą įpū̃sti į aki̇̀s primeluoti, apgauti: Jis nori jums miglą į akis įpūsti: neklausykiat ano Brs.
išpū̃sti, i̇̀špučia, i̇̀špūtė; SD421, Q54, R33
1. tr., intr. Ds išstumti, išvaryti, išnešti (apie vėją): Ir išpūtė mergelę iš juodojo laivelio JD97. Jei brolelių žiedelis pirktas, išpūsčiau į kraštelį BsO80. Aš pasamdyčiau šiaurų vėjužį, kad išpūstų žiedužėlį iš jūrelių dugnužio JV772. Nenešk lizdelio viršuj medelio, pakils vėtrelė, išpū̃s lizdelį Š. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovėkie, nesiūbuokie prie kelelio, prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, išpū̃s tave iš šaknelių, tankias šakas laužydamas (d.) Rtn.
| prk.: Pinigus, nematai, kaip vėjas išpučia Antš.
2. tr. atšaldyti, išvėdinti (apie vėją): Gryčia blogai susamanota, tai vėjas labai i̇̀špučia Užp. Vėjas per langą i̇̀špūtė kambarį Lp. Juškų neuždarėm in nakties, i̇̀špūtė gryčią vėjas Ut.
ǁ pučiant išdžiovinti: Išnešk marškas in vėjo – tuoj išpū̃s Ktk. Vėjis išpū̃s drapanas, ant tvoros pakabintas J. Ìšpūtė šieną ką bematant Ktk. Vėjas žemę išpūtė, ir drėgnumo maža beliko Grž.
ǁ nuraudoninti, išgairinti: Vėjo išpūsti, lietaus išlyti, tai raudoni veidužėliai JD691.
3. intr. kurį laiką pūsti: Visą parą toks baisiausis vė[ja]s i̇̀špūtė Krš.
4. tr. SD410 išleisti (iš savęs) oro srovę: Sustojo uždusęs, išpūtė orą ir tuoj sugriebė mane už abiejų pečių J.Balt. Endrė tyli, tik išdidžiai išpučia papiroso dūmą J.Paukš.
| Galūnėje (absoliutinėje ir neabsoliutinėje) a yra daugiau išpūstas KlbII15.
ǁ tr. pučiant pašalinti: Vieną kartą sūnus ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti iš marių vandenį, ant dugno kurių jie minę berasią daug žuvų ir lygių pievų BsMtI137. Ìšpūtė visus šapus su ta arpute Gs.
| prk.: Vemu, ka išpūsčio arielką Všv.
^ Iš pelų dulkės neišpūsi LTR(Krp).
ǁ pučiant sugadinti: Gali išpū̃st ir plaučius bepūsdami į tais dūdas Gs.
| refl. tr.: Plaučius i̇̀špūtės begrajydamas Šts.
ǁ pučiant užgesinti: Žiburį išpūtus, jos atsikelia BsV56. Žvakę išpū̃sti K.
ǁ pučiant įdegti: Pūsk skudutį pamažėle, gal išpūsi kibirkštėlę rš.
ǁ pučiant sukurti: Nykštukas tą uogą pūtė ir i̇̀špūtė mergaitę Vrn. Pūtė pūtė ir i̇̀špūtė nykštuką LKT378(Eiš).
ǁ oro srove atvėsinti: Eik išpūsk arbatą Lp. Nekarštos [kruopos], i̇̀špūčiau Srj.
ǁ iššlakstyti, išpurkšti: Ìšpūčiau trobą, ka musėlės išsproginėtų Krš.
5. tr. SD322 pučiant pagriežti: Turėjo pasidirbęs didelę dūdą ir garsiai ją išpūsdavo rš.
| prk.: Storos dūdos ko neplyšo išpūsdamos maršo garsus rš.
ǁ sugebėti pučiant griežti: Piemeniokas da nei̇̀špučia trimito Š.
6. tr. pripildyti oro, ištempti: Pats atsisėdau prie vairo, vėjas išpūtė burę, ir eldija nuplaukė J.Jabl. Laivas plaukia išpūstomis burėmis BŽ291. Ant nugaros plezda vėjo išpūsti į kuprą mėlyni marškiniai rš. Pūslę išpūsti I. Išpūsk žandus ir pakelsi maišą rugių Šts. Išpūsk burną, duosiu degtukų Krč. Kis kis kisielius, parjo[ja] Motiejus per tyrus laukus, išpū̃tęs raukus (juok.) Vdk.
7. tr. R77 padaryti iškilų, išgaubtą, storą, išplėsti: Jį išpūtė negeras valgis, oras supuvęs V.Kudir. Kopūstai pilvą i̇̀špučia KII18. Geros mielės labai pyragą i̇̀špučia Jnšk. Išpūstai̇̃s plaučiais bebuvo ir mirė Šts. Išpūsti skruostai LL200. Jis ėjo drąsiu, plačiu žingsniu, išpūtęs krūtinę A.Vencl. Arkliukas tempia, kuprą išpū̃tęs Gs. Jį labai bjaurino nosis išpūstomis šnirplėmis rš. Jeigu nebūtų lempos stiklas i̇̀špūstas, degtų raudona šviesa Grk. Išpūstai̇̃s sijonais ejo tik madininkės, švitrės Ggr.
| Palios kap i̇̀špūstos vandenio LKT206(Ig).
| refl.: Galo darbo nelūkėjęs, išsipūtęs sukas ratu [balandis], burkuoja, girias – moku, moku LMD(Sln). Karvė išsi̇̀pūtė i dvesia Dglš. Išsi̇̀pūtė kai pūslė Švnč. Pirmai pilvas buvo prikepęs prie nugaros, o dabar išsipū̃tęs Sb. Anas vienas sėdi išsipū̃tęs kaip kurkinas, o čia žmonės stovi Mlt. Pavalgęs kad susmygau juosta, tai nat minkštimai išsipūtė Prng. Teisybė, tas karves pamačius, ir mane šiurpas pakratė: galvos išsipūtusios kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamislyt BsPIII79. Burna išsi̇̀pūtė, nosis išsi̇̀pūtė, i negalėjau važiuoti į veselę Vdžg. Pagniaužykit kumštį, kad venos išsipūstų rš. Vienas kiaušinis, o kai išsi̇̀pūtė tie blynai Jrb. Dideliai esanti širdis ano išsipū̃tusi Pln. Plaučiai mun išsi̇̀puta, nei par trobą nepareinu Krš. Išsipū̃tęs kešenius Imb.
| prk.: Anksčiau buvo labai išsipūtę, o dabar supliuško Antš.
^ Pripasakos, ka net ausys išsipū̃s Klvr. Mano galva išsi̇̀pūtė nuo tavo šnekų Prn. O kad išsipūstái kap siūlas! Dg.
ǁ pašiaušti: Ar tas diedas ne padūkęs, laiko barzdą vis išpūtęs JD1272. Su šilkine skarele užsirišus, plaukai išpūsti – kur balai gražumas! Jnšk. Kad eina ožkos, uodegas išpū̃tusios Mžk. Arkliai šeši, visi kaip nulipdyti, kaklus išrietę, uodegas išpūtę BsMtII31. Kažin kas čia toks nuėjo, išpū̃tęs ūsus Šn.
| refl.: Vilnos – jos išsipū̃tusios Erž. Kad skuto katinas par kiemą, net uodega išsi̇̀pūtė Dr.
8. tr. prk. suteikti per didelę reikšmę, perdėti: Toji žinia yra paties „Ryto“ išpūsta apšmeižti nepatinkančiam jam asmeniui J.Jabl. Ìšpūstos kalbos BŽ95. Išpūstas stilius rš.
| refl.: Po valandos žinia apie ruošiamą streiką taip išsipūtė, jog imta kalbėti apie plėšimus, dvaro deginimą ir dragūnus rš.
ǁ nepagrįstai padidinti, išplėsti: Jis manė, kad planas išpūstas J.Dov. Nenormalu, kai tas aparatas išpučia savo etatus rš. Klaidos būdavo išpučiamos iki politinių nusikaltimų rš.
| refl.: Amerikos karinis biudžetas išsipūtė šiais metais (sov.) sp.
9. refl. N, Vkš, Krd didžiuotis, keltis: Ans yr[a] dideliai išsipū̃tęs Krtn. Šiandiej mačiau tąnai, išsipū̃tęs tiekime (tiekimo skyriuje), žibūs čebatai Slm. Išsipūtė kaip varlė prieš jautį LTR(Brž). Išsipūtęs kaip kalakutas LTR(Šll). Išsipūtus kai erkė Sln. Išsi̇̀pūtė kai pūgžlys Trgn.
10. išsimiegoti: Nedėlioj tai nor išsi̇̀puti perdien Sn.
11. išeiti, išvykti: Dirbs dirbs ir i̇̀špučia kur Mlt. Būtų galėjęs išpū̃sti par rubežių Vvr. Gi daba visi i̇̀špūtė – nė vieno nė[ra] Jnš.
◊ aki̇̀s išpū̃sti labai nustebti: Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta Škn. Ko tep išpūtei akis, bene manęs nematei! Lš.
aki̇̀s išpū̃tus
1. Snt įdėmiai (žiūrėti): Klausyk, ausis pastatęs, ir žiūrėk, akis išpūtęs Gž.
2. smarkiai: Pri tėvo dirbk, aki̇̀s išpū̃tęs Dr.

aki̇̀s išsipū̃sti būti išdidžiam: Eita, aki̇̀s išpū̃tusis, paneberinga Dr.
ausi̇̀s išpū̃sti įtempti dėmesį, suklusti: Jam visai nereiktų žinoti, o vis jis, išpūtęs ausis, klausosi Gs. Šnibždas daktarikės: noriu sugaut žodį, klausaus, ausi̇̀s išpū̃tęs Jd.
išpūstà galvà prasta atmintis: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam, – nusiguodė senis Šts.
káilį išpū̃sti išperti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę Lnkv.
nósis išpū̃sti būti išdidžiam: Pasikėlė [asilas] ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir, akis išvertęs, ėjo Tat.
šãtrą išpū̃sti išbėgti: Jau i̇̀špūtė šãtrą i nėra; i draudėm, i ką nedarėm! Grš.
ūsùs išpū̃sti parodyti nepasitenkinimą: Kai sūnus užsiminė apie alų, tėvas tik i̇̀špūtė ūsùs Ps.
nupū̃sti, nùpučia, nùpūtė
1. tr. Štk pučiant nugairinti (apie vėją): Puspūrę bulvių atkišo, ir tos pačios vėjo nupūstos, žaliuonim paėjusios J.Balt. Nors vėjo nupūsta, tečiaus buvo čiuini, niekas už baidyklę į kanapius negalėjo statyti M.Valanč. Ką gi nupūtė šiaurus vėjelis, kad ne siratą dideliam vargely? LTsII522. Per pavasarį nùpučia vėjas, ir rudas kaip šuo palieki Jnšk. Kad vė[ja]s nùputa rankas, skaudžiai pasidaros Dov. Vė[ja]s burną nupū̃tęs, ir apšoko niežais Šts.
ǁ pučiant nudžiovinti: Vėjas nupūs, ir bus sausas [šienas] Lp. Neleisk kupetų, dar žemė nenupūsta Dbč. Palaukiat, kol truputį rasą nupū̃s, ir vėl galėste eiti rugių pjauti Šv.
2. tr. SD446, Q2, R3, D40, K nustumti, nunešti, nuvaryti (apie vėją): Viesulas šiurpus pienę baltąją nupūs S.Nėr. Vėjas sniegą nuo lauko nupū̃tęs KI34. Žlugto nedžiauk ant tvoros, ba vėjas nupūs ir išnešios po laukus Plv. Nupūtė vėjelis žaliuosius lapelius, nulaužė vėtrelė žalią viršūnėlę JD25. Ir pakyla rytvėjelis, nuput vainikelį vidun Dunajeliaus StnD7. Leido vėją, idant žemę nupūstų SPII92. Susisarmatijau, kaip vė[ja]s muni nū̃pūtė (pabėgau) Grd.
| prk.: O galgi nupūs šiaurusai vėjelis jo ramų miegelį, o galgi prabus iš to ramaus miegelio LTsII529. Eik, prasivaikščiok, a nenupū̃s vėjas – tuoj nebesopės galvos Upt.
3. tr. pučiant nuvaryti: Jis, užsiėmęs vieną šnirplį, kaip pūsterė[jo], tai anuos teip kaip iš muškietos nupūtė atgal! BsPIV166.
ǁ pučiant pašalinti, panaikinti: Šiurmas nuo viršaus nupū̃sk J. Jei arpą suksi lengvai, nenupūsi pelų Šts.
| Ir nupūs vėjelis pėdsakus ten mano rš.
| prk.: Vėjai pūtė ir nupūtė blogus laikus Slm. Nuovargį nuo jo iškart lyg vėjas nupūtė rš. Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus V.Myk-Put.
| Daba daug nùpučia [stojančiųjų į aukštąsias mokyklas] Grz.
| refl.: Nuo ištrauktos iš grūdų rankos lengvai nusipučia dulkės rš.
ǁ prk. nuvalyti, nuimti: Kaip sujus visos su mergoms, ir nupūs daržus Žem.
| Tos sodybos yra jau seniai nùpūstos (nugriautos) Eig.
4. tr. pučiant aptraukti: Šešis šimtus mokėjo už juodąjį akmenį, raides auksu nupūtė rš.
5. tr., intr. pučiant pagriežti: Aš dar nùputu, kad ir senas klernatnykas Šts. Vieną šokį nùputa gerai Šts.
6. numigti: Biškį nùpūčiau, ir geriau ant dūšios An. Ir aš dieną nùpūčiau gerą valkšną Užp.
7. tr. prk. suteikti per didelę reikšmę, perdėti: Tamsta nùputi per daug Rz.
8. nubėgti, nueiti, nuvykti: Tu, vaikeli, šarpiai nupūsk į miestą Vvr. Trys berniokai per pievas nùpūtė Dglš. Tiek kelio nupūsti per tokią marmalienę – tai ne baika Krsn.
9. tr. šnek. pavogti: Viską man nùpūtė – ir piniginę, ir pinigus Alvt. Tą lapę jai nuo kaklo nùpūtė, i ji nejuto Jrb.
papū̃sti, pàpučia, pàpūtė; Q37, H156
1. intr. kiek pūsti (apie vėją): Papūsk, vėjeli, nuo tos pusės, atnešk žodelį nuog matušės JD2. Ir pàpūtė vėjelis, pasiūbavo laivelis (d.) Srj. An kaimų ne teip šiulta, vėjas geriau pàpučia Ds. Vėjui papū̃tus, pakyla rūkas NdŽ. Kankalėlių kekės žvanga, bet vėjeliui papū̃tus NdŽ.
| Rožių iš kalnų papūtė kvapas skania sveikata Mair.
^ Ateina ponia devynmarškinė, papučia vėjas, žiba šikinė (višta) LTR(Mrj).
2. tr. pučiant sužeisti, nugadinti (apie vėją): Reikia saugoti medelių šaknis, kad vėjas nepapūstų rš. Papūs muni šiaurysis vėjelis, pavys muno žalienjai lapeliai StnD17. Viduj lauko gili bala, vėjo papučiama KrvD83.
3. tr. pajudinti, pastūmėti (apie vėją): Javai kaip mėlynos marios siūbavo ir ritosi bangomis, vėjo papučiami V.Krėv. Kas te šlama? – Ė vėjų papūstas lapelis A.Baran. Linai apdygę – jau vėjo papučiami̇̀ Kb. Kaip lendružė sūbavau, vėjelio papučiama JV316. Siūbavo žalia eglelė, vėjelio papučiama LTR(Srj). Pūsk pūsk, vėjeli, pūsk, šiaurineli, papūsk man laivuželį N78. Jie yr tikt niekas, pragaištąs garas, supuvęs šienas, pelas papučiamas brš. Kaip pelai lengvieji, nuo vėjo papūstieji brš. Turpyno žemė y[ra] paputama, kame tu rasi kaip rovos žemę Žd. Ko tu skraidai, kai vėjo papūstas? Rod.
| prk.: Vėjui naujųjų mokslų duotis papūst kaip kevalas DP234. Laikai papučia, kas be vertybės Vd.
^ Girgžda kap žardas vėjo papučiamas KrvP(Mrk). Papūsta linguoja, bet nedejuoja (smilga) LTR(Krtn).
4. intr., tr. paleisti stiprią oro srovę: Jis papūtė, kad net visi lapai nuo medžių nupuolė LTR(Ldvn). Papūsk, tai palėks Plv. Karalius padėjo ant delno juodą pinigą, ant jo papūtė, ir iš pinigo pasidarė labai maža mergaitė LTR(Aln). Kitą ausį pàpūtė – karieta su arkliais atsirado (ps.) Trgn.
^ Ir papū̃sk tu jam, kur nesueina (nieko jam nepadarysi)! Sdk. Tu man papū̃sk, kur birbia (nebijau tavęs)! Rs. Papū̃sk dyglei į rankovę, tai būsi garnio žentas! (toks plūstamas atsikirtimas) Alk. Papūsk tu gaidžiui į pūkus! – sumarmėjo žmogus pasienyje J.Balt. Papū̃sk gaidžiu[i] pelenų Dkš. Papū̃sk zylei į uodegą, būsi garnio žentas! Gs.
5. tr. burna pučiant pastumti: Išėjęs karalius papūtė tris plunksnas, viena nulėkė in rytus (ps.) Brt.
^ Prieš vėją nieko nepapū̃si Vvr. Prieš vėją dulkės nepapūsi LTR(Švnč).
| refl.: Ką tu, bratuli, prieš vėją paspūsi Azr.
ǁ pučiant pavėsinti: Putra karšta, papūskiat Kv.
| refl.: Pasipū̃sdamas gali [sriubą] valgyti Krš.
ǁ N pučiant uždegti: Papučiu ugnį B.
6. tr. pripildyti kiek oro: Žandus papučiu B, R33.
| refl. tr.: Pasipūčiau gumas i moviau Btg.
7. tr., intr. KII330 pučiant pagriežti: Tu tą trimitą papū̃sk, ir visas dvaras atsivers, o aš būsiu išvaduota ps. Papū̃sk biškį į triūbą J. Papūsk į ragą, gausi noragą LTR.
ǁ mokėti pučiant griežti: Paputąs žmogus tegalia išpūsti piemenų trūbą M.Unt.
8. tr. SD162 padaryti iškilų, išgaubtą, storą: Karvė papūstà, a nebus persiėdus? Gs. Ko vaikščioji kaip voras, kuprą papūtęs? LTR(Šmk). Paukštelis glosto plunksneles, papučia gurklelį rš. Vienas arklys ištiesia kaklą, žiūri į grabus, papūtęs šnirples rš. Kaži kai tei[p] zūbus papū̃tus Šmk. Reikė dauges pakaišyt, papū̃st, ir būtų tikęs [lankas] Vlk. Suknelė papūstomis rankovėmis rš. Rankovės ilgos ir siauros, prie pečių papūstos rš.
papūstai̇̃
| refl.: Pasipūtęs H156. Pasipučiu, didinuosi SD20. Jis apsijuosė lenciūgu, pasi̇̀pūtė, ir lenciūgas nutrūko Skr. O čigonas suėdė kąsnelį ir pàspūtė Azr. Kai miškan nueini, kaip yr linksma būti, visokiais balseliais [paukščiai] gieda pasipūtę LTR(Užp). Eina kaip pasiutęs, visu pilvu pasipūtęs KrvP(Skdv). [Baravykas] platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas A.Baran. Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti A.Baran. Pabaigtuvės rugiapjūtės, stovi gubos pasipūtę LTR(Sml). Gurus molis, kurs pasi̇̀pučia greitai J. Tik pasnigo, sniegas pasipūtęs Ėr. Vysla plati tokia, pasipūtusi B.Sruog. Ištirpo sniegas, upeliai pasipūtė rš. Pasipūtęs šešnytis sijonas, nevykusiai suspaudytas duonos kepalais I.Simon. Kitąkart vena pasi̇̀pučia, i gana Jrb.
^ Stovi kerčioj pasipūtęs, eina po lauką kai padūkęs (šautuvas) Pn, Varn.
ǁ pašiaušti: Jis nešioja plaukus kiek papūstus, ne prišukuotus Gs. Jis šnirpštė orą ūsais papūstais T.Tilv. Užsėdo ant žirgo, ūselius papūtė LTR(Skm). Kiti gulėjo, barzdas papūtę rš. Katinas, šerį papūtęs, uodegą pastatė prieš rudį Žem. Tavo plaukai labai pasipū̃tę Lbv. Man galva pasipūtus, plaukai pasipūtę BzF161. Styrojo nedideli pasipūtę ūsiukai rš. Uodega tokia pasipūtusi, plati ir geltona Blv.
ǁ pakelti, lanku išriesti: Karvė pàpūtė uodegą ir aida per kalnus! Ds.
| refl. tr.: Paleis arklius – uodegą papūtęsi kad eis per laukus Žem.
9. refl. H, R86 pasidaryti išdidžiam, imti didžiuotis: Yra tai vyras geras, prieitamas, nepasipūtęs M.Valanč. Atjojo … puikus, pasipūtęs raitelis RD193. Ponai pasipū̃tę buvo, bobeliais mus vadino Ar. Dėl to motka nepaspū̃s Rud. Jokio lagadnumo par ją nėr, ulioja paspū̃tus kaip kalakutas Ut. Jeib pasipūtęs ig apkaltinimą neteisinykų neingipultų Mž29. Didinuosi, didžiauju, pasipučiu SD96. Netur … melsdamasi didžiuoti, pasipūsti BPII355. Priimdinėja evangeliją tiesos …, kurią žmonės lapūs ir dūma savąja pasipū̃tę atmeta DP20. Ne pasipūtę, bet pasižeminę nuog Dievo pagalbos … prašykite BPII388. Pasipūtei ing puikią MP239. Mandra varna pasipūtus svočia būt norėjo, sakė: „Kerčio[je] besėdėsiu, ba šokt nemokėsiu“ LTR(Klvr). Pasipūtęs kaip šlėkta, rugius nupjovęs TŽIII378. Pasipūtęs kaip kalakutas Pnd. Paspū̃tus kai kurkė OG282. Pasipūtė kaip povas ilguodegis Ar. Pasipūtęs kap višta perekšlė LTR(Vlk). Pasipūtęs kaip ežero baublys LTR(Šmk). Pasipūtęs kaip ežys LTR(Pp). Pasipūtęs kaip pelėdos vaikas LTR(Jz). Pasipūtė kaip ožka prieš vilką TŽIII376. Stovi pasipūtęs kaip erkė ant bambos M.
pasipū̃tusiai adv.: Pasipūtusiai žiūrėti sp.
10. pabėgti: Vienas yr[a] papū̃tęs Krtn. Vaikinas, nukniaukęs laikrodį, papūtė į namus rš.
11. intr. šnek. po apačia pabėgti: Raina katė uodegą pastatė ir po pečiaus papūtė rš.
12. tr., intr. šnek. padaryti: Ką tu jam papūsi! Alk. Čia vienu mostelėjimu nieko nepapūsi rš. O jis ėmė, išsidangino, ir papū̃sk tu jam! Sb. Pinigus paėmė, dabar gali papūsti (nieko nepadarysi)! Jnš.
◊ aki̇̀s papū̃sti nustebti: Tie [plėšikai] aki̇̀s pàpūtė, išsigando Rsn.
ausi̇̀s papū̃sti įtempti dėmesį: Ausi̇̀s papū̃tęs kėblinė[ja], kur nereik Vn.
į úodegą (į di̇̀rsę, į kãktą, į nósį) papū̃sk nieko man nepadarysi, nebijau, neklausau tavęs: Ka aš išeisiu, papū̃skit man į úodegą! Šln. Papū̃sk di̇̀rsėn! Sb. Mirė, tegul visi paputiẽ į kãktą! Krš. Dirbsiu ten per dieną, prakaituodamas už du litu, tegu papučia į nosį! rš.
kad tù papū̃stum švelnus keiksmas: A, kad tù papū̃stum – buvau biškį užsnūdęs! LKT258(Grž).
kaip į úodegą papū̃tęs nieko nepešęs: Veselija susimaišė, teip ir parėjome, kaip ing uodegą papūtę BsPII119.
papūstõs dvãsios išdidus: Palaiminti, kurie neest papūstos dvasios, nė vieno neniekina DP532.
lū́pą papū̃sti parodyti nepasitenkinimą: Mažasis berniukas papūtė lūpą rš.
nósį papū̃sti į vir̃šų įsivaizduoti: Eita, nósį papū̃tęs, į vir̃šų Plng.
óžį papū̃sti ožiuotis, aikštytis: Tik nenoriu óžį papū̃st, tep aš jam parodyčia! Gs.
úodegą papū̃sti
1. Lkm išeiti, išvykti: Kap ažaugs, tai úodegą papū̃s, i neužvysi, o mama kap nori sau Ad. Auginau, mylėjau, o ot pàpūtė úodegą, ir gana Ds.
2. imti didžiuotis: Pamatysi, jis úodegą vėl papū̃s Skr.

[nuo] vė́jo pàpučiamas Jrb menkas, silpnas: Vė́jo pàputamas, o atsikėlė ir slankio[ja] po trobą Krš. Boba vė́jo papučiamà, ė da girnas suka Tvr. Ano arkleliai nuo vėjo papučiami BM363.
parpū̃sti, par̃pučia, par̃pūtė
1. tr. pučiant parvaryti (apie vėją): Pūsk, vėjeli, pūsk, šiaurinėli, parpūsk juodą laivelį LB63. Ir parpūtė šiaurės vėjas margą gromatėlę KlvD35.
2. tr. R376, KII257 pučiant pargriauti (apie vėją): Šiaurinis vėjas pūstelėjo, ir tas Joną kone parpūtė ant žemės BsMtII236. Galvijai buvo tep blogi ir kūdi, kad vėjas juos galėjo parpū̃sti Al.
3. pareiti, parbėgti: Savaitę ar kelias dienas išbuvo ir par̃pūtė Skr. Parpūtė pas tėvus, niekur geriau nerado Dr. Iš to išgąsčio nepajutęs, nei kaip iš duobės iššokęs ir parpūtęs numo LTR(Vdk). Ai, kad par̃pūčiau vėju vienu, taip užilsau Plt.
pérpūsti
1. intr., tr. SD395, N, K kiaurai pereiti (apie vėją): Perpučia vėjas SD301. Žalioms arba šlapioms malkoms laikyti tinkamiausia vieta perpučiamuose pastatuose rš. Prie ežerui krūmiukai tokie būdavo, tai dabar suaugę, vėjas neperpučia Alks. Toks vėjas kiaurai pérpučia Rm. Ot vėjas, kad ir per kailinius pérpučia Lš. Vėjas bakūžę kiaurai perpūs rš.
2. tr. pučiant nugairinti, pažeisti (apie vėją): Pareini nusibraidęs, vėjų pūstas perpūstas, ir atitirpsti troboj, rankas kojas kitaip judini J.Balt. Stiprą žmogų keli vėjai párputa, i tai nėko Krš. Vė[ja]s párpūtė, kiaulikės pakilo Krš. Sėdaus pryš vėją [važiuodama], akis parpūtė, nu to ir pagedo akys Šts. Párpūtė vėjas, ir pradėjo dantys skaudėti Up.
3. tr. kiaurai pučiant padžiovinti: Da va tegul vėjas kiek pérpūs, ir galima bus vežt Ktk. Kai miežius pérpūs, eisim rišti Mrj.
4. tr. perleisti oro srovę: Anglis párputa su garu Pln. Nušlavinė[ja] šlamus [nuo grūdų] i párputa Krš.
5. tr. pučiant pernešti: Galinga oro srovė perpučia betono dulkes iš vienos upės pusės į kitą rš.
6. tr. burna pučiant perskirti: Sruba riebi, nepárputama Krš.
7. tr. per daug pripūsti: Pūsdamas párpūtė jis pūslę, kad turėjo sprogti J.
8. refl. per ilgai pučiant sau pakenkti: Pársipūtė trūbu ir mirė Šts. Lūpos pársipūtė, negaliu bepagrajyti; pritrenkė lūpas pri dantų Šts.
◊ vė́jo pérpučiamas Šts menkas, silpnas: Karvė išmito menkai – vė́jo párputama Lkv.
prapū̃sti, pràpučia, pràpūtė
1. tr., intr. K kiaurai pereiti (apie vėją): Parvežę namo, samanas paskleidžia žemėje, kai pradžiūsta – kloja tarp statomo namo sienojų, kad sienų neprapūstų rš.
2. tr., intr. OG378 išgairinti, pravėdinti: Kad vėjas galvą prapūstų, kad krūtinėj skausmas nurimtų V.Krėv. Išėjo nedaugį laukan, nekoj (tegu) jį nedaugį vėjas pràpučia Arm.
3. tr., intr. Grv pučiant pradžiovinti (apie vėją): Su Komaru mano sutarta iki sauskelio: prapūs vėjas vandenį, jis ir atsiims kalamašką J.Balt. Dabar malkos pràpūstos, eik atsinešt Skr. Išskalbus rūbus, susverk ant tvoros, tegul vėjas prapū̃s Užv. Vėjas kiek prapū̃s, ir šienas bus sausas Ėr. Kai prapū̃s žemę, sėsim rugius Ds. Dabar jau pràpūtė, sausiau Dglš.
4. tr. K pučiant pradaryti, praverti (apie vėją): Prapū̃sk, vėjeli, svirno dureles, kad pamatyčia, kad paregėčia savo mergelę (d.) Zp.
5. tr., intr. Up burna pučiant pravėsinti, praaušinti: Karštà, nenuryna, reik prapū̃sti Krš.
^ Lig neprapūtęs, netark šaltas S.Dauk.
| refl. tr.: Prasipū̃sk, vaikeli, prasiaušyk ir valgyk Ds.
ǁ tr. KI59 leidžiant, varant stiprią oro srovę įžiebti, įdegti: Prapučiu ugnį R19.
6. tr. burna pučiant praskirti: Prapūsk taukus ir pasemk J. Bernai yra priėdę kaip pęslai: kas dieną mėsos šmotelis, batviniai ar kopūstai neprapučiami (riebūs) Žem.
| prk.: Fanaberija nepraputama (labai didelė) Šts. Nepràputamos draugės, iš vieno bliūdo ėda (juok.) Krš.
neprapučiamai̇̃ adv. labai daug: Būs bobų turguj[je] nepraputamai̇̃ Mžk. Darbo turi nepraputamai̇̃ ir vasarvidžiu Plt. Smulkiųjų [kortų] turėjau nepraputamai̇̃ Kal.
| refl. tr.: Tinginiaukit, tinginiaukit – valgysit duoną su šaukštais, plutą prasipūsdami (juok.) Dkš.
7. intr. burna pučiant neužpūsti: Tu pràpūtei pro šalį, o aš dapūčiau už tris žingsnius žvakę JI293.
8. intr. NdŽ kurį laiką pučiant griežti.
9. tr. pučiant pravalyti: Po kontrolinio bandymo dujotiekio linijos prapučiamos rš. Prapūstas katilas sunaudoja mažiau anglių sp. Prakaito neprapūsi, kad klojimą muši Šts.
| Langą pūst pūst pràpūčiau ir daboju Tvr.
| refl. tr.: Sėskis, prasipūtęs žemę (juok.) Lk.
10. refl. atsikvėpti, trumpai pailsėti: Lengvai, vaikaliai, lengvai: prapūsdamos, neskubėkiat! Šts. Aš ir sakau: na, vyrai, prasipū̃skiam, rytoj varlių gausiam Ktč. Arkliams duoti prasipū̃sti KII307.
11. intr. šnek. praeiti, prabėgti: Kad būčio prapū̃tęs (prajojęs) pro šventą Joną, būt nė biesas nėko nepadaręs Šts. Pràpūtė (praėjo) pro šalį Šts.
◊ į ãkį prapū̃sti praleisti kurį laiką miegant: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja Jnšk.
pripū̃sti, pri̇̀pučia, pri̇̀pūtė; SD162, I
1. tr. N, K pučiant prinešti (apie vėją): Vėjas pri̇̀pūtė (pilnas) akis dulkių, smėlio NdŽ.
2. tr. pučiant atvaryti (apie vėją): Tas vėjas pripū̃s lietaus Ėr. Čia, mis[li]ni, vėjas visko pri̇̀pučia! Lp.
3. tr. pučiant nugairinti, pakenkti (apie vėją): Vėjas akis pri̇̀pūtė, ašaros bėga Ėr. Važiuojant vėjas ausis pri̇̀pūtė, ir skauda galvą Pc. Pūtė pūtė vėjas iš beržyno, dai pripūtė mergelei galvelę (d.) Tvr.
4. tr. K pučiant prileisti, privaryti: Pripū̃sk dvasės žarnas, kad nesudžiūtų J. Kietai pripūstos dviračio padangos rš. Pilną uzboną pri̇̀pučia, o nėr alaus Slm. Jis pripūtė seilių [į armoniką] rš.
| prk.: Jie baimės pripūsti Ėr.
5. įkvėpti, prikalbėti: Neišmokysi, nepripū̃si Ėr. Vaikis mat buvo pripūtęs moterims ne tik trobą apsikuopti, bet ir ragaišių prikepti rš. Ką anas šneka, jam seserys viską pri̇̀pučia Ut. Jis buvo pripūstas tos dvasios Ėr.
| prk.: Valdžia nepripūs mūsų žemei, kad ji derlingesnė būtų J.Avyž.
6. tr. padaryti išsipūtusį, storą: Kiaulės koją suėdžiau, tiek esu pripūstà kaip erkė KlvrŽ.
| refl.: Ko tu tokia prispū̃tus, ar sergi? Švnč.
7. tr. šnek. priėsti, privalgyti, prigerti: Karvės kaip pri̇̀pūtė dobilų, tuojau pieno daugiau atsirado Užv.
| refl.: Ei tu, gyvuly, prisipūtei kaip veršis! rš.
8. intr. šnek. primiegoti: Lig pusryčių užtenkamai galėjai pripū̃sti Ėr. Keliom dienom pri̇̀pūtei Ds.
9. tr. vis prilipinti, pridurti (verpiant): Nepripūsk siūlą taip tankiai, kas iš ano būs, nepaausi Ggr. Verpa pripūstais siūlais, vienos prypūtos Ggr. Siūlai pūstinai pripūsti, kad nepaslenka raišioti nutrūkstant Nt.
◊ [į] gálvą pripū̃sti prikalbėti, nuteikti: Ir seniems galvas jau vėjų pripūtė Žem. Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių? J.Paukš. Jis man pripūtė į galvą nesąmonių rš.
miglų̃ pripū̃sti; rš primeluoti.

×razpū̃sti, ràzpučia, ràzpūtė (hibr.) tr. Lz išnešioti, išsklaidyti (apie vėją): Ižgryto ràzpūtė visas plunksnas po sniegą Dv.
supū̃sti, sùpučia, sùpūtė
1. intr. Brž pradėti pūsti (apie vėją): Jau ir šaltas vėjas supūtė, ir saulės duktė numetė abrūsą BsPIII20. Tik viesulas ūmai supūtė ir vorą ant žemės nupūtė Blv. Kad supūstų šiauri vėjai, išdraskytų smilčių kalną, kad nukeltų grabo lentą NS561. Išeik iš kapelių, mano motynėle, priglausk prie širdelės našlaitę dukrelę. Vėjelis sùpūtė, smiltys sudulkėjo, ir iš po žemelės meiliai prakalbėjo (d.) Nm. Žinok: jau ožinis vė[ja]s sùpūtė, viena antra diena – i lytaus lūš trūks Prk.
| refl.: Susipūskit, visi vėjai, iš visų šalelių, nupūskit ašarėles nuo skaisčių veidelių (d.) Pn, Rk.
2. tr. smarkiai pučiant nugairinti, pakenkti (apie vėją): Katrė įniršusi plyšo raudoniu, truputį vėjo supūsta, o daugiau iš apmaudo Žem. Sùpūtė vėjas lūpas Ds. Skaistų veidelį stropiai nuo vėjo slėpė, kad nesupūstų LzP. Neik vienmarškinis oran, gali vėjas supū̃sti Skrb. Atavežė vėjo supū̃stą teteliuką, atavežė sergantį Alks. Neatidarysiu, motyna, neatidarysiu, tikroja: supūs vėjulis linelius ir geltonuosius plaukelius TDrIV35. Pavasario vėjas labai sùpučia gyvulį Ob. Vėjas sùpūtė ranką Ėr. Nor nulėks, nor parneš [raibąją plunksnelę], bet ne tokia graži – sulyta, susnigta, vėjelio supūsta (d.) Rdš. Vėjas bulves sùpūtė, pažaliavo Ll.
3. tr. K pučiant suvaryti, sunešti į krūvą (apie vėją): Jau gera krūva moterų ir vyrų, lyg vėjo supūstų muselių P.Cvir. Netikėtai vėjas supūtė ledus sp. Miltų kalno nėr niekur supūsto Mrc. Vėjo supūstos baltos pieskelės – tai mano brolelių aukštos klėtelės (d.) Lp. Pusnį sùpučia didelę Nmč. Avižų lakiaus nebuvo, supūtė į pelus visus grūdus Trk. Ima pūsti žiemys, supučia debesis, jais paslepia nuo saulės žemę J.Jabl. Vėjas sùpūtė debesis, ir pradėjo lyti Ldk. Jau kad pradėjo vėjai mainytis, supū̃s ir lytaus Šv. Vėjas draskos draskos, lytaus supū̃s Skr.
| Manė, kad vėjas jiem supū̃s [gėrybes] Vlkv.
4. tr. leidžiant oro srovę suvaryti: Kam čia dabar tas plunksnas sùpūtei į mano pusę? Paį.
| prk.: Vaikiukus, rodos, kas pūste prie jų (mergaičių) supūtė Žem.
| refl. prk.: Kaji kaip (kažkaip) susipūtė anuodu, susipažino ir apsižanijo Dr.
5. refl. tr. pučiant atsirasti: Mergelė papūtė laumės ausin, tai kad susi̇̀pūtė visokiausių turtų, rūbų (ps.) Ml.
6. tr. N, J pučiant sukurstyti, uždegti: Supučiu ugnį SD260,322.
7. intr. pučiant pagriežti: Kad ir nemokyti muzikantai, bet sùputa puikiai Šts.
8. intr. pradėti griežti pučiant: Iš keturių pasaulio pusių angelai supūsią triūbomis TDrVII33. Senis supūtė į ragą rš.
9. tr. padaryti iškilų, storą, išpūsti: Sėda, zūbus supū̃tę, i bambaliuo[ja] Trk. Supū̃sk zūbus i nupūsk tą audrą Trk.
| refl.: Susi̇̀pūtė patelkos (kalakutės), uodegas išplėtė Šts.
10. tr. šnek. padaryti: Trobas pūste supūtė – pasistatė Pnd. Pardien namo nesupū̃si Slm.
| Svietas savo liežuviu ir supūtė tą naujyną Šts.
11. refl. šnek. susiimti, pasispausti, pasistengti: Susi̇̀pūčiau ir pakėliau sunkiausį maišą Šts. Susipūsk, ir išloši Šts.
12. tr. prilipinti, pridurti (verpiant): Nemoka nė siūlo supūsti, o jau verpti pradeda Ggr.
◊ [su] vė́ju supū̃sti greitai padaryti: Aš tau su vėju nesupūsiu KrvP(Vlkv). Vis viena kap vė́ju sùpūtė OG363. Su vė́ju nesupū̃siu Alk.
žándus supū̃sti pasistengti, pasitempti: Reik gerai supūsti žandus, kol tokį galą [javų] prikrausi Šts.
užpū̃sti, ùžpučia, ùžpūtė
1. intr. pučiant patekti (apie vėją): Tarp kalnų, kur neužpučia vėjai, saulėj sirpsta geltoni laukai V.Mozūr. Nunešk tu šitą raganą, kur vėjai neažupučia, kur paukščiai neažuskrenda LTR(Ob). Tada broliai sako kumelei, kad nuneštų ją ten, kur … vėjas neužupučia, joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda BsPII176. Mieste šilčiau, vėjas ne tep ùžpučia Alv.
2. tr. pučiant rasti (apie vėją): Atsiskyrėlis jai sako: „Gal nebėr nė pasaulėje, kad nė vienas vėjas niekur nėra užpūtęs, apėjęs“ BsPII87.
3. intr. pradėti pūsti (apie vėją): Užpūtė vėjas tavo, ir užliejo anus jūrė I. Ant kurio [lapo] vė[ja]s užpūs, tuojau šalin nuopūs Mž62.
| prk.: Žiūrėsim, iš kur vėjas užpū̃s (kaip bus) Srj. Bet netikėtai užpūtė naujas vėjas – ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį įnešė J.Bil.
4. tr. užklupti, paliesti (apie vėją): Katras vėjas pūtė, vis mane užpūtė LTR(Kp). O mane visi vėjeliai užpūs, visi lieteliai užlys JD1181. Kaip aš eisiu nuo savo močiutės, užpūs mane šiauriejie vėjeliai JV486. Užupūtė vėjelis pušelę, užusopo mergelei galvelę TDrIV17. Piemenėliai mažalėliai galu lauko laukelėlio: visi vėjai užupučia, visi lietai užlyja NS283. Prisiglausiu prie tvorelei – vėjelis užpūs NS1324.
| prk.: Našlaitį visi vėjai ùžpučia (visi skriaudžia) Pkn.
5. tr. pučiant pakenkti (apie vėją): Aš ir pati nežinau, sesule: ar mane kas užkerėjo, ar gal vėjas užpūtė V.Krėv. Duris tamstai pravėrus, galėtų mane užpūsti kiaurapūtis Blv. Išeini lauka, tas vėjas ùžpučia kaklą, i užima tuojau Jrb. Vėjas ùžpūtė, i paralyžiavo Žal. Vėjo užpūstà [avis] (kvaituliu serga) Pun. Mieguosto vaiko neseka nešt an vėjo, ba župū̃s Rod. Kumelę turbūt vėjas ùžpūtė, kad šiandien tokia sustyrusi Up.
6. tr. K pučiant užnešti: Atejo žiema, ažùpūtė sniegu langus ir duris (ps.) Dv. Kelias užpū̃stas, geriau eit laukais Alv. Kelias užpū̃stas; velka [vėjas] pagal žemę sniegą Jnš.
7. tr. pučiant atvaryti, atnešti: Vėjelis lietų užpū̃s Ėr. Vėjas iš vakarų, gal užpūst lietaus Srv. Paduksis bedievio yra kaip plaukelis, kurį vėjas užpučia DP580.
| prk.: Po kiek laiko nežinia koks vėjas jį vėl užpūtė rš. Mano vaikui vėjas užpūtė išgąstį Žem.
^ Greitas užbėga, ant lėto vėjas užpučia KrvP(Mrk). Greitasis patsai susiieško, o lėtajam vėjas užpučia LTR(An).
8. tr. pučiant uždaryti (apie vėją): Vėjas ùžpūtė duris Jrb.
9. tr. Vv, Km, Lš užgesinti: Užpū̃sk šakalį, žvakę J. Ùžpūtė lempą [čia], užpū̃s i ten Slnt. Ažpū̃sk žiburį Ds.
| prk.: Mirtis užpūtė gyvenimo žiburėlį rš.
^ Žagrė ugnį (žiburį) užupučia, pjautuvas ažudega LTR(Ds).
| refl.: Manai, kad pati lempa užsipūtė? Ds.
ǁ Q24, R33, N pučiant užžiebti, uždegti: Užpūsk iš nuodėgulio ugnę Ds. Prie žarijų prideda šakalių, pučia ir ùžpučia J.Jabl. Užpū̃skit žiburį, jau visai sutemo Užp. Dar šviesu tebėra, o jie jau žiburį ùžpūtė Sv.
| refl. tr.: Užsipūsk žiburį, ką patamsy sėdi Ėr.
10. tr., intr. pučiant užgriežti: [Orkestrantai] pabaigai staiga užpūtė linksmą galopą, nuo kurio apsnūdę rekrūtai beregint atgijo rš.
11. refl. šnek. užpykti: Tai purkštuklis, kad tik kiek, tai i užsi̇̀pūtė Ml. Ineinu pirkion, ažsipū̃tę visi i niekas žodžio neamtelė[jo] Prng.
◊ prieš vė́ją užpū̃sti nugalėti (galingesnį): Prieš vė́ją neužpūsi̇̀ Trgn.
úodegą užpū̃sti pasipūsti, užpykti: Úodegą ùžpūtė ir išlėkė Pvn.
uostùs užpū̃sti didžiuotis: Uosčiukùs užpū̃tęs, kėp kėp eina Krš.