velnióti, -iója, -iójo NdŽ žr. velniuoti:
1. Anas ją velniója visaip, duoda, rėkia Slk.
2. Išeina i velnió[ja] ligi vakaro Jrb. Kur dabar velnióji?! Jrb.
3. Vl, Žvr Čia nearia, o tik velniója Snt.
apvelnióti žr. apvelniuoti: Sėklinė[je] pradėjau lygties, ta muni apvelniójo Kv. Yra ir tųjų ant šios išgąstingai apvelniotosios žemės, tųjų, kurie tiesą dar tur giedoti KA102.
įvelnióti
1. tr. įeiti, įvažiuoti kur nereikia: Na kur jis įvelniójo, ar aklas – čia kelio nėra Snt. Jis įvelniójo į tas lenkes, i jam neina išeit atgal Jrb.
2. refl. sugesti, suprastėti, subjurti: Jeigu orai neįsivelniõs, pavasaris ankstyvas Snt.
išvelnióti
1. tr. bet kaip, prastai ką padaryti, išdarkyti: Koks tas jo arimas – išvelniójo tik ma[n] daržą, i gana Stak. Toks artojas tai tik dirvą išvelniójo Grš. Tai išvelniójo skersvagį! Vl.
2. intr. išeiti, išsibastyti kur: Jau išvelniójo į miestą Skr.
nuvelnióti
1. tr. Vl, Žvr bet kaip, prastai ką padaryti, nudarkyti: Kai girtas ars, tau nuvelniõs lauką – kas bus Jrb.
2. intr. Čk vargingai nueiti: Kol par tuos laukus aš tę nuvelniójau! Jrb.
suvelnióti žr. suvelniuoti 1: Sukeikė, suvelniójo Pn.